Molbertai laukuose, dažų kvapas, kūrybinės kančios ir smagios diskusijos – visa tai nuo rugpjūčio 2 d. vyksta Pilies I kaime, šalia Panemunės pilies ir buvusio saleziečių vienuolyno. Vienuolika talentingų moterų iš įvairių Lietuvos vietų, vedamos profesionalių dailininkų, atranda tapybos džiaugsmą ir save tapyboje.
Moko suaugusiuosius
Šešių dienų tapybos praktiką Panemunės pilyje rengia tapybos ir piešimo mokykla „Drobė, aliejus“, įsikūrusi Vilniuje. Praktikos mokytojai – šios mokyklos įkūrėja ir dailės pedagogė Rima Blažytė ir žymus tapytojas, dėstytojas Justinas Vaitiekūnas. R. Blažytė dirba ir Vilniaus dailės akademijoje (VDA), kuruoja Panemunės pilyje vykstančias parodas. Prieš porą metų pilyje buvo surengta ir didelė J. Vaitiekūno darbų paroda.
„Tada susipažinome su buvusiame vienuolyne esančia buitimi. Labai norėjau atvežti čia savo mokinius, ir radome tarpelį tarp nuolat čia stovyklaujančių VDA studentų“, – sako R. Blažytė. Atmosfera, kurią menininkai atrado Pilies I kaime, maloniai nustebino, todėl jau dabar svarstoma čia atvykti dažniau.
Mokyklą „Drobė, aliejus“ Vilniuje lanko keliasdešimt suaugusiųjų. Tai – įvairių profesijų žmonės, daugiausia – medikai ir teisininkai. Pamokos vyksta vakarais ir savaitgaliais. „Norint ką nors nuveikti pamokai reikia bent 4 valandų“, – tikina R. Blažytė. Vilniuje besimokantieji piešti dažnai tai daro studijoje, piešia natiurmortus, tačiau šiltuoju metų laiku išeina į kiemą ir bando tapyti peizažus.
Dailės mokykloje siekiama suteikti tapybos ir piešimo pagrindus, padėti įgyvendinti kūrybinius sumanymus, išmokti stebėti motyvą, jį analizuoti. Pamokose nagrinėjami pagrindiniai tapybos žanrai: natiurmortas, portretas, autoportretas, peizažas. Studentai prisiliečia ir prie teorijos – nagrinėjamos tapybos reprodukcijos, supažindinama su pasaulio ir Lietuvos tapytojų darbais, vykstama į parodas.
Panašūs tikslai keliami ir šalia Panemunės pilies vykstančioje praktikoje – tik čia viskas remiasi į gamtą, tapymą iš natūros, ir dalyviai – visai nauji, vienas kito nepažįstantys. „Kai sugalvojome rengti šią praktiką, pasirodė, kad vilniečiai mūsų mokiniai jau turi savo planų, be to neseniai rengėme plenerą Mizgiriuose, todėl pakvietėme čia atvykti visus norinčiuosius. Mums patiems labai įdomu dirbti su visai nepažįstamais žmonėmis“, – tikina R. Blažytė.
Tobulėti ir mokytis
Į tapybos praktiką atvažiavo moterys iš Kauno, Rokiškio, Panevėžio, Vilniaus, Jurbarko. „Kvietėme visus – ir mokančius piešti, ir niekad to nebandžiusius, bet atvažiavo moterys kažkada vis tiek su daile susidūrusios“, – sako praktikos rengėja R. Blažytė. Laiką prie molbertų leidžia architektė, konstruktorė, filologė, dailininkė, kažkada dailės pamokas lankiusios ir įgūdžius norinčios atgaivinti bei meną mylinčios moterys.
„Mes patys labai įdomiai leidžiame laiką. Vieni kitų visai nepažinojome. Galime mokytis vieni iš kitų. Labai žavi šių moterų motyvacija, susitikęs su naujais žmonėmis pasisemi išminties perlų“, – sako tapytojas J. Vaitiekūnas. „Išėjo tokia respublikinė praktika. Visų dalyvių lūkesčiai – panašūs. Po kelių dienų atrodo, kad esame čia jau pora mėnesių. Dalyvės žavi nuolatiniu darbu“, – kolegai antrina Rima. Pasak jos, naujokus dažnai lydi sėkmė, jie atranda stebuklingų rakursų, spalvų, kompozicijos sprendimų. Bendravimas su jais moko kantrybės, diplomatijos – to kaskart mokosi patys dailės pedagogai.
Jurbarkui atstovaujančios tautodailininkės Romarikos Pikelienės naujoke nepavadinsi, tačiau su tokia gyva tapyba gamtoje ir vertingais profesionalių tapytojų patarimais ji susiduria ne dažnai. Moteris specializuojasi tapyti ant šilko, tačiau nori tobulinti ir tapymo ant drobės įgūdžius. „Esu čia ne nuo pradžių, todėl labai gailiuosi negalėjusi tapyti tiek, kiek kiti. Tačiau tai, kokius patarimus gaunu – neįkainojama“, – sako Romarika.
Jurbarkietė ne vienerius metus lanko suaugusiųjų dailės studiją Vinco Grybo memorialiniame muziejuje, mokosi Antano Sodeikos meno mokyklos dailės skyriaus suaugusiųjų grupėje, tačiau čia įgauna labai daug praktikos. „Reikia piešti, piešti, piešti. Mokytojai prieina ir pasako, kas negerai. Rodo vieną vietą ir sako, kad ji nuostabi, o kita – niekam tikusi. Man jos nelabai skiriasi. Noriu suprasti, kurios tos vietos geros ir kaip jas išgauti“, – apie mokslo subtilybes pasakoja R. Pikelienė.
Pasak jurbarkietės, praktika – puiki proga pasitikrinti, ar ką nors gali, ar ne dailėje. Mokytojai Romarikos sugebėjimais neabejoja. „Būna žmonių, sutvertų menui. Tokia yra Romarika. Ji – aistra, ugnis. To tapytojui labai reikia. Tai, ką ji daro – žavi“, – tikina praktikos mokytojai.
Gražių mokytojų žodžių nusipelnė ir Aurika Aurylė. Iš Vilkijos kilusi moteris jau dvi dešimtis metų gyvena Rokiškyje. „Rokiškyje vyko langinių tapymo pleneras. Padėjau ten šiek tiek, stebėjau dailininkų darbą ir pati labai užsinorėjau. O ir artimuosius pakeliui galėjau aplankyti“, – sako Aurika, tik mokykloje lankiusi dailės būrelį. Ją nustebino praktikos vieta. „Čia nuostabu. Ir pilis, ir vienuolynas, lyg Italijoje. Kai gyvenau Vilkijoje čia nebuvau atvažiavusi“, – tikina A. Aurylė.
Moteris tapybos praktikoje leidžia atostogas. „Pirmą kartą tokiame užsiėmime. Reikia mokytis save išlaisvinti, rasti drąsos. Per tapybą galima išlieti emocijas, nuovargį. Mokomės pamatyti aplinką ir vis daugiau jos pamatome. To, ko nepastebėjome anksčiau“, – atsiveriančiu žvilgsniu džiaugiasi Aurika.
Jau aštuonerius metus savarankiškai tapanti, porą mokytojų turėjusi Jurgita Galdikaitė iš Kauno seniai svajojo apie tokią stovyklą. „Noriu tobulėti, mokytis. Per mėnesį nutapau porą paveikslų, o šiaip esu filologė. Tapyba labai traukia. Mums pasisekė su mokytojais, daug gerų patarimų gauname. O šis kraštas, pro kurį tik pravažiuodavai, sužavėjo grožiu ir maloniais žmonėmis“, – sako J. Galdikaitė.
Rimtos studijos
„Tai – ne būrelis, ne meno terapija. Tai – gamtos studijos. Mes žiūrime, bet nematome. Norime išmokyti matyti peizažą, negyvąją gamtą, apšvietimą, formą, spalvą, tyrinėti, studijuoti. Iš viso to atsiranda paveikslas“, – praktikos tikslus vardija R. Blažytė.
Tapytojas J. Vaitiekūnas – dar griežtesnis:„Pleneras – tai veikla atvirame ore. Tai gali būti ir šašlykų kepimas, o praktika, pagal senovės graikus, tai – sąmoninga, tikslinga veikla, ugdanti įgūdžius, atliekama tam tikroje institucijoje tam tikrą laiko tarpą. Praktika – rimti mokslai, ne laisvo pobūdžio užsiėmimai.“
Pasak dailės pedagogo, praktikos dalyviai susipažįsta su visa tapymo sandara, gauna plastinių priemonių bagažą. „Labai svarbu laikytis tradicijų. XVIII a. dailininkai išėjo iš studijų į gamtą, atrado jos kaitą, apšvietimą, konstrukcijas. Mokykla – tai tradicija ir disciplina. Mes mokome metodų, kaip veikti laisvėje ir gamtoje“, – sako J. Vaitiekūnas. Pasak jo, praktika leidžia vizualiai suvoktą pasaulį realizuoti plokštumoje.
„Čia vyksta, anot Justino, toks akumuliatoriaus įkrovimas – žiniomis, spalvomis, formomis, patyrimu. Grįžusios į namus moterys galės pusę metų iš jo semtis įkvėpimo kūrybai“, – juokiasi R. Blažytė. Pasak jos, kasdienė praktika, kurioje numatytos užduotys, o viena pagrindinių – Vytėnų peizažas, pagardintos ir teorinėmis žiniomis. „Atvežiau knygų, albumų. Moterys vakarais juos varto, o rytais diskutuojame, aptariame, ką jos suprato“, – sako R. Blažytė.
Nepaisant griežtų tapybos mokslo taisyklių, dailės pedagogai didelį dėmesį skiria asmenybei ir individualumui. „Kiekvienas gimstame mokėdamas piešti, po to tai išbarstome, tačiau kiekvienas skirtingai matome aplinką, spalvas, ir tai yra įdomiausia, individualu. Tai reikia atrasti ir saugoti“, – sako R. Blažytė.
Nors po kelių dienų intensyvaus tapymo, trunkančio visą dieną, jau jaučiamas šioks toks nuovargis, praktikos dalyvės patikino, kad noras piešti niekur nedingo. Pasak dailės pedagogų, praktikos dalyvių įgūdžiai stiprėja valandomis – tai, kas buvo neįkandama pirmomis dienomis, pražysta praktikai artėjant link pabaigos. Šiandien 12 val. praktikos dalyviai rengia darbų peržiūrą, į kurią kviečia ir visą juos svetingai priėmusią bendruomenę.