Respublikinės konkursinės tautodailininkų metų nominacijos „Aukso vainikas“ regioniniame ture Valės Teresės Plienaitienės tapybos darbai įvertinti II vieta. Pripažinimas prestižiškiausiame šalies tautodailės renginyje, Lietuvos liaudies kultūros centro diplomas nustebino ir pradžiugino, bet dar daugiau džiaugsmo teikia pats kūrybos procesas. Tikra palaima atidėjus kitus savo darbus atsistoti prie molberto ir džiugiai nustebti matant, kad iš po teptuko spalvomis liejasi tavo kuriama istorija.
Už ypatingą talentą tapyti respublikiniame konkurse įvertinta Valė Teresė Plienaitienė į tapybą paniro ne taip ir seniai – prieš šešetą metų. Nors pati sako, kad „visada tik vėpsodavau į kitų piešinius ir nedrįsau nė pamislyti, kad ir aš galėčiau, tik pavydėjau tiems, kurie taip gali“, 2006-ųjų rudenį „Šviesos“ laikraštyje išspausdinta trumpa žinutė apie Viešvilėje steigiamą suaugusiųjų dailės studiją neprasprūdo pro jos akis. Gydytoja Valė Teresė pasiprašė į dailininkės Eglės Untulytės studiją.
Valės Teresės namų svetainėje šalia kitų kabo ir pirmasis jos paveikslas. „Pelkelė tokia su griūvančiu nameliu. Nelabai tokio norėjau, – prisimena tapytoja, – bet mano mokytoja sakė, kad bus gerai. Tai bene vienintelis nukopijuotas paveikslas – taip nedera, bet tai daroma mokantis, kad negalvodamas apie siužetą išmoktum tapybos technikos. Mes visos Viešvilėje taip mokėmės tapyti.“
Kitų paveikslų siužetai – jos pačios. „Matytas vaizdas kartais taip įsikala į galvą, įstringa. Nuo jo lyg nueini, bet jis grįžta, ir turi jį nupiešti“, – pasakoja moteris, kurios ankstyvuosiuose darbuose daug gamtos vaizdų: Nidos kopos, Alpių kalnų vaizdelis, pašventoju ėjęs Melno taikos sienos ruožas, vadintas Razviedkeliu.
Paveiksle „Rudens ūkuose“, kuris buvo eksponuotas ir „Aukso vainiko“ parodoje, iš miglos išnyra rudenio spalvomis liepsnojantis medis. „Kur gimsta pasakos“ – gana realistiškas, tačiau rūkas jam suteikia paslapties. Turbūt dėl tos paslapties tapytoja mėgsta piešti rūką, o jos paveiksluose vyrauja blausios spalvos.
Gana greitai nuo realizmo Valė Teresė suko prie modernesnės kūrybos – viliojo abstrakcijų magija, o ir dukros, kurios neretai yra pirmosios ir labai svarbios mamos paveikslų vertintojos, patarė tapyti moderniau. „Šitas – gryna išmonė, nors pirmiausia jame „susodinau“ tuos berželius, paskui galvojau, ką dar čia pripiešti“, – pasakoja autorė apie pirmąjį savo filosofišką paveikslą, gavusį pavadinimą „Rudenio pinklės“.
„Rudenio pinklėse“ įstrigę lietaus lašai, o gal – ašaros? Autorė sako, kad pradėdama abstraktų paveikslą turi tik mintį, kuri rutuliojasi tapant ir išeina visa istorija, neretai nustebinanti ją pačią. Tačiau žiūrovai tas abstrakcijas gali pamatyti ir kitaip, negu tapytojos sukurtoje istorijoje.
Šis paveikslas dar pieštas ant kartono, pasak Valės Teresės, pradėti lengviau ant kartono, „bent jau mes visos, kai pradėjom lankyti studiją, tepliojom ant kartono“. Bet jau seniai ji tapo drobėje, o ta drobė – iš vaikystės.
Iš ten, ko gero, ir noras bei talentas tapyti – ilgai slėpęsis, bet įsikūnijęs ir tapęs mieliausiu pomėgiu, prieš kurį kiti pomėgiai netenka prasmės. Nors paauglė, sėdėdama staklėse ir ausdama paprastą drobę paklodėms ir kasdieniams rankšluosčiams, vargu, ar galvojo, kad ant savo išsiaustinių kada nors tapys paveikslus? O mama audė sudėtingesnius – raštuotus audeklus, ir Valei Teresei jau tada atrodė, kad ji spalvas dėliotų kitaip…
Su tėveliu, mėgusiu drožti iš medžio, margindavo margučius, kruopščiai siuvinėti išmoko iš močiutės ir mamos – tai buvo lyg mažas meniškųjų gabumų išbandymas. Ne tik šiuos, bet ir visus darbus, netgi vadinamus nemoteriškais, ji išmoko savo vaikystės namuose. „Iš Šakių rajono aš – suvalkiečiai mes. „Išmonė, darbštumas, švarumas. Turėti!” – taip mudvi su vaikystės drauge Nijole apibūdinam save. Mūsų namai niekada nevargo. Gimiau pokariu, bet augau pasiturinčiai. Nors tėvai, kai susiženijo, pradėjo nuo plytos – statėsi namus. Mes labai daug dirbom. Ta prasme retas kuris vaikas taip sunkiai augo. Buvau jauniausia, tėtis – stalius – mane prigriebdavo prie savo darbų, net betoną teko maišyti. Viską moku, ir viskas gyvenime pravertė. Pasirodo, kad dar moku ir piešti!” – pasakoja Valė Teresė.
„Kiek paveikslų? Tikėjausi, kad šis klausimas bus paduotas, – perklausia ji savitu savo stiliumi ir skaičiuoja, – šešeri metai kūrybos – trisdešimt septyni paveikslai.“ Yra padovanotų – kaimynams, giminėms, gražiausius išsiveža dukros Monika ir Simona, kai kurie kabo namų svetainėje, kiti – tiesiog atremti į sieną kambario kampe, iš ten važinėja į parodas.
V. T. Plienaitienės paveikslai jau buvo eksponuoti Jurbarko krašto muziejuje, Smalininkuose ir Viešvilėje. Paveikslą „Kur prisiglausti“, įkvėptą tremties istorijų, po konkurso Lidijos Meškaitytės premijai laimėti autorė padovanojo Jurbarko krašto muziejui.
Praėjusią vasarą V. T. Plienaitienės kūriniai sulaukė susidomėjimo ir gerų įvertinimų menų festivalyje „Pilies aidas“ Panemunės pilyje. Atsirado norinčiųjų kai kuriuos paveikslus pirkti, bet – autorė jų neparduoda.
Du kartus – 2011 ir 2012 m. dalyvauta „Aukso vainiko“ konkursinėje parodoje. Vertinimo komisijos skirta antroji vieta – puikus tapytojos talento įvertinimas.
Kūryba – nuo pirmųjų iki naujausio, neseniai nuo molberto nukelto paveikslo, kuriame vaizduojamas šviesos ir tamsos pasaulių susidūrimas, – keičiasi. „Man pačiai jie darosi įdomesni, tikiuosi, kad ir žiūrovui“, – sako Valė Teresė. Įdomūs ne tik filosofiškais siužetais, abstrakcijomis. Tapytoja ieško ir naujų išraiškos būdų bei technikų. Jau anksčiau keletą paveikslų ji nutapė ant folijos, ko gero, pirmoji išbandė tokią medžiagą – rezultatas įspūdingas, pro dažus prasišviečia blizgesys. Naujausiuose darbuose taiko koliažo techniką.
Visus naujus paveikslus veža rodyti savo mokytojai dailininkei Eglei Untulytei. „Ji kai ką pataiso, pataria. Retai pagiria. Eglė – labai įdomi mokytoja, ji leidžia neklausyti mokytojo. Ji skatina savitai kūrybai“, – sako V. T. Plienaitienė apie Viešvilės dailės studijos vadovę.
„Pasiilgstu piešimo. Kai neprieinu, atrodo, kad neproduktyviai gyvenu. Bandau pastumti kitus darbus ir – prisėdu“, – prisipažįsta tapyti pamėgusi moteris. O tada ant drobės liejasi vaizduotės padiktuoti ir atmintyje įstrigę vaizdai, kurių nenupiešti – negali.
Danutė Karopčikienė
