Praėjusią savaitę minėta Teatro diena neliko be atgarsio ir Jurbarke. Renginių ta proga vyko įvairių ir visokiems skoniams. Ketvirtadienį, kovo 26-ąją, Jurbarko kultūros centras pakvietė jaunimą į meno terapijos dieną „Teatro karštinė“.
Meno terapijos dienos ašis – „Vaivorykštės“ teatras, tą ketvirtadienį net dukart rodęs premjerinį spektaklį. Rytinis buvo skirtas Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos mokiniams, o po vaidinimo vaikai buvo pakviesti pasimokyti teatro.
Edukacinius užsiėmimus surengė Tadas Radišauskas, buvęs vaivorykštietis. Jis atvyko kartu su savo bendrakursiais, Klaipėdos universiteto antrakursiais, o prie jų prisidėjo ir pirmakursė Alina Levgardaitė, teatro pradžiamokslį irgi išėjusi „Vaivorykštėje“.
Alina vedė viktoriną apie teatrą, o Tadas ir Jurbarko gimnazistas Mantas Bendžius mokė teatrinių improvizacijų. Dar vyko sceninio judesio ir kalbos užsiėmimai, dekoracijų ir kostiumų gamybos pamokėlės, etnografiniai žaidimai ir susitikimai su Konstantino Glinskio teatru. Studentams talkino dabartiniai vaivorykštiečiai ir kultūros centro darbuotojai.
Naujausias „Vaivorykštės“ pastatymas – drama „Pabėgimas į Akropolį“. Pjesės autorė – Marija Korenkaitė, teatro „Atviras ratas“ aktorė. „Šis Aido Giniočio vadovaujamas teatras tą pjesę yra pastatęs ir mes, visi vaivorykštiečiai, ją matėme. Todėl svarbiausia buvo atsiriboti nuo kopijavimo. Vaikams tai pavyko, juo labiau kad pjesę pasitobulinome pagal savo poreikius – kai ką išmetėme, o daug ką ir patys sukūrėme“, – taip pradėjome pokalbį su „Vaivorykštės“ vadove režisiere Birute Šneideriene.
Kodėl žmonėms reikia teatro? Ir vaidintojams, ir žiūrovams? Labai daug norinčių vaidinti „Vaivorykštėje“, o norinčių pamatyti spektaklius – dar daugiau.
Nežinau. Suaugusieji vaidinti galbūt eina norėdami įdomiai praleisti laisvalaikį, o jaunimui tai, be abejonės, yra puikiausia psichologinė terapija. „Vaivorykštėje“ vaikai įgyja drąsos, išmoksta bendrauti. Tai ne tik praverčia – tai gyvenime yra labai svarbu. Pavyzdžiui, studentai džiaugiasi, kad jiems nedreba kojos pristatant auditorijai darbus.
O mūsų spektakliai skirti visiems, nedarome jų tik sau. Ne tik Jurbarke, bet ir kitur vaidiname pilnose salėse.
Visoje Lietuvoje dabar teatras stipriai kvėpuoja, nors kažkada buvo apmiręs. Tiesa, „Vaivorykštė“ tokio periodo neišgyveno.
Akropolis spektaklyje įgyja ir simbolinę prasmę? Kokią?
Tai – prekybos ir pramogų centras. Bet „Akropolis“ yra ir tuštybės simbolis: begalinis pirk-parduok, manipuliacija, ypač jaunimu, keistos ir beprasmės pramogos. Nors jaunimui tai gal ir neatrodo tuštybė. Bet suaugusieji žiūrovai – mokytojai, tėvai pamatė tai spektaklyje, girdėjau tokių atsiliepimų. O jaunimas jei ir nesuprato visų šio spektaklio gilių prasmių, vis tiek ką nors pamatė: kas trapią Živilės ir Dariaus meilę (vaidino Ugnė Samulevičiūtė ir Aistis Sandaras), kas santykius su tėvais, su draugais – kiekvienas pamatė tai, kas pačiam svarbu.
Kaip būna su vaidmenimis? Anksčiau visos mergaitės norėjo vaidinti princeses, dabar turbūt visos nori vaidinti „žvaigždes“. O štai ir naujajame spektaklyje vienai teko TV „žvaigždės“, o kitai – tik moteriškės su nukleiptom šlepetėm vaidmuo.
Teatre negali būti gerų ir blogų vaidmenų ir mes taip neskirstome. Ačiū Dievui, mūsų teatro atmosfera sveika ir nebūna nesusipratimų dėl vaidmenų. Galbūt todėl, kad nuo pat pradžių, kai jie ateina į teatrą, kas tiktų vienam ar kitam vaidmeniui, renkame kartu, paskui būna bandymai ir atrenkame tinkamiausią. Noriu, kad kiekvienas galėtų nors truputėlį pasireikšti, ir suprantu, kad masinė scena nėra visiškas svajonės vaidinti išsipildymas. Todėl ir prigalvojame istorijų, prikuriame vaidmenų. Pavyzdžiui, nei televizijos vedėjų (Augustė Mockaitytė ir Adomas Kulikauskas), nei klounados su pardavėju (Osvaldas Jazukevičius) pjesėje nebuvo – prikūrėme, kad visi galėtų vaidinti. Kuriame visi. Dažnai ką nors pasiūlau aš, bet neretai mano variantų vaikai nepriima. Džiaugiuosi, kad atmeta, ir ypač tada, kai atmetę pasiūlo savo variantą.
Beje, tos moteriškės, mano manymu, buvo suvaidintos puikiai ir ne viena mama, ko gero, jose atpažintų save. Turiu galvoje ne šlepetes ar sijoną, bet bendravimą su vaikais.
Manau, kad tikrai – aš irgi mačiau save. Spektaklyje viena mama (ją vaidino Vytautė Pažereckaitė) skelbia žinią, kad reikia savo vaiku tikėti ir pasitikėti, kita (vaidino Sigita Totoraitytė) – kad būtina vaikus išklausyti ir išgirsti. Jaunimui tai – didžiausios problemos, ir ne vieną girdėjau sakant: visai kaip mano mama.
Teko girdėti nuomonių, kad „Vaivorykštės“ spektakliai – visi panašūs. Kaip Tau pačiai atrodo?
Jaunimas nori vaidinti apie tai, kas jiems svarbu. Mes net buvom pradėję repetuoti kelias kitas pjeses, bet apsistojom prie šitos.
Spektaklius stato tas pats režisierius – todėl tas pats ir stilius. Bet kiekvienas teatras turi savo stilių ir aš džiaugiuosi, kad mūsų teatras turi savitą stilių, kuris būdingas tik mums. Svajoju surinkti vaikų grupę – taip yra buvę – ir augintis juos, bet vis tiek – tai bus „Vaivorykštė“.
Kiekvienąkart ieškai naujų režisūrinių sprendimų, bet ne dėl paties naujumo. Kuriu spektaklį su dideliu būriu pagalbininkų: „Vaivorykštė“ ne kartą apdovanota už scenografiją – ją kuria Zigmas Morlencas, apšvietėjas Gintaras Zareckas, šįkart labai tiko filmukai ir juos įterpti padėjo Algimantas Petraitis. Labai svarbūs žmonės yra Mindaugas ir Lionius – jie su minimaliais resursais padaro tai, ko reikia. Nors viską, ko paprašome, gauname ir iš savivaldybės, ir iš kultūros centro direktorės, kurdami spektaklį mes nesame eikvotojai – pasisiuvam patys, prisitaikom, ką turim.
Premjerą ir visus renginius pavadinote meno terapijos diena. Ar manai, kad teatras gydo, kokias negalias jis gali išslaugyti? Ir kaip jaunimėlis žiūri į teatrą: ar jiems tai yra tik pramoga – tie „akropoliai“ į kuriuos jaunus, bet ne tik juos, labai traukia?
Teatras nei žiūrovui, nei vaidintojui nėra prievolė, kad eitų į teatrą, žmogui turi būti smagu. Tai turi būti pramoga, turi būti smagu. Bet per malonumą, per pramogą teatras ir gydo. Kiek teatre gauname pamokų!
Aš ir pati labai daug pasimokau iš jaunimo: prašyti ir atsiprašyti, nusileisti ir nenusileisti – jie man duoda didelių pamokų.
Didelis džiaugsmas yra bendrauti su jaunimu. Ir spektaklyje vyksta bendravimas ne tik tarp aktorių, bet ir su žiūrovais. Kiekvienas, atėjęs į mūsų spektaklį, turi puikią galimybę pabendrauti su jaunimu, nors vieni sėdi salėje, kiti yra scenoje.
Teatras yra gražus bendravimas, kurio kiekvienam labai reikia. Todėl mes labai džiaugiamės „Vaivorykštei“ rodomu dėmesiu – žiūrovų, žiniasklaidos, rajono vadovų – ir visiems sakome: nuoširdžiai ačiū.
Danutė KAROPČIKIENĖ
