Lietuvos kriminologų asociacijos organizuotoje konferencijoje buvo pristatyti pastaraisiais metais išaugę internetinių nusikaltimų atvejai. Į tokius nusikaltimus įeina asmens duomenų vagystė, neteisėtas prisijungimas prie asmens el. duomenų, kai tikslas yra pinigai ir finansai. Pranešimus pristačiusios ekspertės konstatuoja vieną – užregistruotų atvejų daugėja, o įrankiai vykdyti tokius nusikaltimus yra prieinami beveik visiems.
Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Projektų ir kokybės valdymo skyriaus vyresnioji patarėja Eglė Vileikienė pristatė statistiką, kuri leidžia įžvelgti tam tikras užregistruotų nusikaltimų tendencijas. Pvz., lyginant 2005 m. su 2021 m., galima matyti, kad kai kur matomas ženklus užregistruotų nusikalstamų veikų nuosmukis, pvz., plėšimai, tyčiniai nužudymai, vagystės iš butų ir automobilių.
Tačiau atitinkamai nusikaltimai el. duomenų ir informacijos sistemos saugumui išaugo nuo 18 iki 705 užregistruotų atvejų, o pokytis yra 3817 proc.
„Jeigu pažiūrėtume į 2022 m. duomenis, [skaičiai – red.] yra dar didesni“, – pridūrė ji.
Eglė Vileikienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Kitoje 2021 m. statistikoje VRM atstovė pateikė skaičius, kokios nusikaltimų rūšys labiausiai kelia nerimą gyventojams jų gyvenamojoje vietoje. Daugiausiai nerimą kelią sukčiavimai: telefonu, el. būdu, kitais būdais išviliojant pinigus arba turtą. Net 58 proc. apklaustųjų išreiškė poziciją, kad sukčiavimas kelia vidutinę arba didelę grėsmę.
„Ilgą laiką mes šito sukčiavimo per daug netyrėme, tiesiog nebuvo įtraukta į visą šitą sąrašą. Keletą paskutinių metų mes žiūrime ir matome, kad žmonėms tai yra svarbu, aktualu ir kaip rodo kitas svarbus dalykas, kad yra tam tikra žmonių kategorija, kuriuos šie nusikaltimai labiau neramina <…> Jeigu neklystu, tai yra būtent vyresni žmonės, apskritai labiau moterys negu vyrai. Beje, [duomenys – red.] kaip tik rodo, kad moterys nuo sukčiavimo labiau nukenčia negu vyrai. Taip pat yra skirtumas tarp išsilavinimo ir pagal gyvenamąją vietą“, – pasakojo E. Vileikienė.
Žiūrint į apklausos duomenis, kurie rodo nuo kokių nusikalstamų veikų nukentėjo žmonės, asmens duomenų vagystė arba/ir jų neteisėtas panaudojimas el. erdvėje rikiuojasi trečioje vietoj. Per paskutinius 12 mėnesių nuo visų 5 tūkst. apklaustųjų 22.8 proc. nurodė, kad nukentėjo nuo asmens duomenų vagystės.
Internetiniai nusikaltimai: grėsmė didėja
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė Maryja Šupa teigė, kad ateityje laukia naujos neišvengiamos nusikaltimo formos, susijusios su technologijomis, kadangi technologijų pokyčių ciklai yra sutrumpėję.
„Tam tikra technologinė evoliucija vyksta nebe per šimtą, kelis tūkstančius metų, bet gali įvykti per dvidešimt, trisdešimt, penkiasdešimt metų. Vienos kartos gyvenimo metu gali lygiagrečiai vykti keletas skirtingų technologinių pokyčių, kurie reikšmingai pakeičia kasdienį gyvenimą, visą visuomenės audinį ir socialinius santykius, socialinių santykių pobūdį“, – pasakojo ji.
Anot M. Šupos, egzistuoja naujos nusikaltimo formos, tačiau visuomenės dar nesuvokia jų aktualumo. Kaip pavyzdį, ji pateikia dirbtinį intelektą (nors ji į tą sąvoką žiūri kritiškai), turinio generavimo įrenginius, generuojančius tekstą, vaizdą ir garsą.
Maryja Šupa / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Kitą vertus, sako ji, mūsų laukia biotechnologijų įvairūs proveržiai ir pokyčiai, pvz. sintetinė biologija, pasidaryk-pats technologijos, kinetinė inžinerija. Dabar vystomi ir „išmanieji miestai“, kada dalis infrastruktūros, daiktų yra įtinklinami.
„Viskas tampa įtinklinta ir kartu padidėja rizika, kad, jeigu yra kažkokia labai sudėtinga sistema, kuo ji sudėtingesnė, tuo daugiau yra įvairių spragų, kuriomis veikėjai gali norėti pasinaudoti“, – sakė ji.
Kriminologės aiškinimu, teisėsauga tvarkosi su nusikaltimais, kurie buvo nulemti technologinio progreso, tik jau tada, kai tos technologijos yra naudojamos plačiosios visuomenės. Kitaip tariant, įstatymai priimami tik tada, kai jau matomas bendras vaizdas po visko.
Kalbėdama apie internetinius pažeidimus, M. Šupa pabrėžė, kad bėgant laikui, didėja įrankių prieinamumas ir mažėja reikalavimai žinoti, kaip padaryti kažkokį pažeidimą. Pasak jos, 20 a. aštunto ir devinto dešimtmečio JAV visuomenėje buvo tam tikra dalis pažeidėjų, kurie turėdami savo įrankius ir išmanydami technologijas, vykdė pažeidimus. Dabar, sako ji, reikia mažiau specifinių žinių kaip tais įrankiais naudotis.
„Jeigu mes pasižiūrėsime, kas vyksta dabar, – įrankių yra šimtai, suprasti, žinoti, kaip veikia informacinės sistemos tam, kad paleistum kokią nors programą, nereikia ir tam tikra prasme nusikaltimai tampa prieinami didesniam potencialių pažeidėjų ratui“, – dėstė M. Šupa.
M. Šupa taip pat pristatė ir schemą, rodančią, kas sudaro tuos pažeidėjus: pradžioje tai būna mokslininkai ir studentai, paskui seka įvairios subkultūros. Tokioje stadijoje dar vyksta eksperimentai be rimtų pasekmių, nes tokių įstatymų, kaip minėta anksčiau, kol kas dar nėra.
Kai technologijos pradedamos masiškai naudoti, sako M. Šupa, atsiranda organizuotos nusikaltimų grupių interesas. O galiausiai, anot kriminologės, didžioji dalis valstybių taip pat įstoja į tų internetinių pažeidėjų gretas.
Kaip valstybės sprendžia internetinių pažeidimų problemą?
Ji pateikia ir Lietuvos pavyzdį, kada buvo tiriami užfiksuoti internetiniai nusikaltimai Lietuvoje nuo 1990-ųjų. Pasak jos, tokia statistika leidžia matyti, kaip Lietuvos teisėsaugos institucijos reagavo į tokius nusikaltimus ir kur Lietuva yra dabar.
Kalbėdama apie reguliavimą, pranešėja pabrėžė Budapešto konvenciją – tarptautinį susitarimą, skatinantį bendradarbiauti. Ši konvencija numato sulygintą įstatymų bazę, kuri leidžia valstybėms kriminalizuoti veiklas, susijusias su internetu ir kompiuteriais. Tos nuostatos, pridūrė M. Šupa, buvo ratifikuotos ir perkeltos į baudžiamąjį kodeksą, Lietuva tam turi 30-ą skyrių „Nusikaltimai elektroninių duomenų ir nusikaltimų sistemų saugumui“.
Pasak kriminologės, nuo 2014 m. nusistovėjo tendencija, kad didžioji dauguma perduodamų bylų teismui yra 198.1 straipsnio bylos, t.y. bylos, kuriose asmuo įtariamas neteisėtu prisijungimu prie informacinės sistemos.
Teismas (asociatyvi) / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
„Ir kur čia pakastas šuo? Mes su kolegomis nagrinėjome nuo 2017 iki 2021 m. teismo bylų nuosprendžius, ėmėme viską, kas turėjo straipsnius, priskirtus 30 skyriui. Mūsų tikslas buvo paprastas – išsiaiškinti, tai kas yra realiai Lietuvoje tie internetiniai nusikaltimai, už ką pažeidėjų kaltė yra įrodoma ir jie yra nubaudžiami?“, – pasakojo M. Šupa.
Anot jos, visi įsivaizduoja, kad internetinius pažeidimus daro programuotojai arba tarptautinių tinklų nariai. Tačiau atliekant tyrimą, sako kriminologė, išaiškėjo, kokie yra internetinių pažeidėjų sociodemografiniai požymiai.
„Tai dažniausiai jie [pažeidėjai – red.] veikia pavieniui, dažniausiai jie yra vyrai, absoliučiai daugumoje atvejų jie turi tik mokyklinį išsilavinimą. Pusė jų yra neturintys darbo, 40 proc. jų yra anksčiau teisti, tiksliau, turi neišnykusį teistumą. Du trečdaliai apskritai per gyvenimą buvo teisti. 16 proc. [pažeidėjų – red.] <…> internetinio nusikaltimo padarymo metu atlieka bausmę laisvės atėmimo įstaigoje. Dar vienas nedominuojantis, bet pakankamai dažnas atvejis yra, kai pažeidėjas ir tas, kuris nukenčia, vienas kitą pažįsta, arba yra partneriai, bendradarbiai, kaimynai, giminės ir panašiai, kas griauna mitą, kad tie internetiniai nusikaltimai yra tokie anonimiški, nutolę“, – savo tyrimo įžvalgomis dalijosi M. Šupa.
Sukčiai / BNS nuotr.
Taip pat buvo pastebėta, kad daugelis sukčiavimo internetu atvejai yra lokalūs, o ne inicijuoti tarptautinių grupuočių. Galutinis tikslas yra pinigai, o ne pati technologija, o techninių įgūdžių tam daug nereikia.
M. Šupa teigia, kad yra dvi strategijos, kuriomis naudojasi įvairios valstybės, gaudydamos internetinius pažeidėjus. Viena strategija yra gaudyti kitas valstybes ir didžiąsias grupuotes, kurios veikia įvairiuose pasaulio kraštuose.
„Tai vienos valstybės renkasi tą sudėtingesnį kelią, kitos valstybės renkasi kelią, kuris leidžia turbūt pildyti statistiką, plius minus normaliai atrodyti, bet tam tikra prasme tai yra lengviausio kelio paieška, nes imam tuos pačius įprastus įtariamuosius, kurie yra prasisukę toje baudžiamojoje teisingumo sistemoje ir visiems pažįstami, nes lengva atsekti ir ilgalaikėje perspektyvoje“, – pasakojo kriminologė.
