Gražiausia Pranutė kai audžia. Tada ji tokia besišypsanti, laiminga. Vienplaukė ar plonyte balta skarele apsirišusi, rankose šaudyklė ir taukšt taukšt sutaukši, paskui vėl šaudyklė ir vėl taukšt. Kojos, apautos pačios megztomis naginaitėmis, vis mina ir mina pakojas. Driekiasi audinys, dailus raštas. Vis čiupinėja, glosto savo kūrinį, pasistiebusi pro staklių kraštą pasuka veleną, pataiso skietą ir vėl toliau taukši. Lyg kokia burtininkė dailina savo stebuklą. Tyli ir galvoji, kaip jai taip pavyksta, kaip ji tuos siūlus sudėsto. Mūsų senelės ir prosenelės verpė, audė taip kaip ir ji, o mes nesugebėjome išmokti. Tai ir žiūrime į jos rankas, stebukladares darbininkes, ir pajuntame, kad Pranutė visa galva mus praaugusi. Niekas taip neišaukština žmogaus kaip darbas.
„Niekada nesvajojau, kad mane taip aukštai kilstelės. Kas gi aš buvau, kol neatėjau į neįgaliųjų centrą? – pasakoja Pranciška Ramonienė, prieš ketverius metus pasistačiusi senovines audimo stakles Veliuonos neįgaliųjų centro ,,Nugalėk save!‘‘ patalpose.
Audžia Pranutė lovatieses, pagalvėms užvalkalus, takelius, rankšluosčius, juostas, džiaugiasi galėjusi dalyvauti parodose Veliuonoje, Jurbarke, Tauragėje, Panevėžyje, Ukmergėje. Jos darbas įvertintas, žmonės sustoja prie jos audinių, domisi, giria. Sulaukia ir apdovanojimų. Kaip smagu, kai atsisėdusi prie ratelio ar staklėse rodo, kaip verpiama ar audžiama.
Dabar pasijuto moteris ne tokia mažytė ir ,,prasta‘‘ esanti, kaip jai iki šiol atrodė. Kad ir pasrūva kartais ašaros, tik nereikia jų šluostyti, nes tai džiaugsmo, ne sielvarto lašai. Mes šypsomės kartu su ja ir šmaikštaujame, kad tai trečioji Pranutės jaunystė. Ji tik ranka numoja. Kokia jaunystė, kai aštuoniasdešimt metų nugyventa!
1930 m. kovo 19 d. savaite anksčiau prieš Blovieščius parskridę gandrai įteikė Pavietavos kaimo Ambrazams dovaną – penktą vaikelį – mergytę, kuri krikšto knygose buvo įrašyta Pranciškos vardu, o visi šeimoje ją šaukė Pranute. Ne paskutinė tai buvo gandrų dovana šiems žmonėms. Po jos pasaulį išvydo dar trys Ambraziukai. Iš viso jų buvo aštuoni – keturios dukros ir keturi sūnūs. Nemažas rūpestėlis tėvams. Nors šeimos galva buvo ne tik siuvėjas, bet ir statybininkas, uždirbo neblogai, bet savųjų negalėjo lepinti, nes taupė pinigus, pirko žemės, statė geresnę trobą. Vaikai nuo 7-8 metų ėjo tarnauti – ganė gyvulius, paaugę suaugusiųjų darbus dirbo, vis pas svetimus.
Labai smalsi Pranutė buvo prie staklių. Ką mama audė, tą ir ji labai greitai išmoko, o nuo dvidešimties pati įsėdo į stakles, turėjo užsakymų lovatiesėms, staltiesėms, rankšluosčiams, užvalkalams. Iš audimo ji gyveno, dar ėjo į miškų ūkį. Bet ten moterims darbo buvo tik pavasarį ir vasarą, kai sodindavo medelius ar grėbdavo šieną.
Miškingos, šlapios žemės jos gimtojoje Pavietavoje, bet ten bėgo jos jaunystė, viliojo kaimo pasilinksminimai, ten pasiliko pirmoji meilė, subirusios ateities svajonės ir mažas sūnelis ant rankų. Reikėjo kažką daryti, susirasti nuolatinį darbelį. Kad bent mokslo būtų turėjusi, juk net pradinės mokyklos nebaigė. Pas tėvus ir be jos daug burnų buvo. Bandė prašyti atskirų ,,arų‘‘ miškų ūkyje, tik sau su vaiku, negavo, nes kartu su tėvų šeima gyveno. Tiesa, iš valdžios gaudavo vaiko išlaikymui penkis rublius per mėnesį.
Patarta vienos draugės Pranutė persikėlė pas ją į Armenos kolūkį, gavo arus, ganyklą ir pradėjo gyventi savarankiškai, o po metų kitų jos gyvenimas pasisuko visai kita kryptimi, į Klangių kaimą netoli Veliuonos, kur reikėjo padėti vienai senutei, likusiai be savo šeimos. Sutiko Pranutė ir apsigyveno Klangiuose. Nenumanė ji tada, kad pasiliks ten ilgam. Greitai ją pavadino į Petro Cvirkos kolūkį dirbti melžėja. Nors iš pradžių bijojo, bet greitai priprato ir net geriausios melžėjos vardą pelnė, spaudoje buvo aprašyta.
Netruko atsirasti ir draugas, šiek tiek jaunesnis už ją Bronius Ramonas. Sumainė žiedus, abu dirbo, augino tris sūnus. Prasigyveno greitai Pranutė ir Bronius, nusipirko lengvąją mašiną, pėsti nevaikščiojo į parduotuves, bažnyčią, važiavo į miestus. Tik bėda: per daug stiklelį įprato kilnoti jos Bronius. Traktorininkas buvo, visiems kaimynams reikalingas, pavaišindavo žmonės, o paskui ir pats ieškojo. Tik Pranutė nepeikia savo vyro, buvo toks, koks buvo, bet ją labai vertino kaip šeimininkę ir nuostabią audėją, netrukdė jos pomėgiui.
„Parvažiavo mano žmogus iš malūno, to už Veliuonos buvusio, vėjinio. Šypsosi laimingas, kad malūnininkas išgyrė mano maišus, sakė, kad čia tai audėja, tai gaspadinė”, – juokauja Pranutė prisiminusi.
Senokai paliko Prancišką Ramonienę jos Bronius, iškeliavo ten, iš kur niekas negrįžta. Kartu begyvenant buvo ir gerų, ir karčių dienų, bet dėl dėmesio jos pomėgiui – audimui žmona vyrui seniai atleido.
„Kai jau abu nebepajėgėm, Bronius sakė, kad laikykim mažiau gyvulių, geriau tu lipk į stakles ir ausk, kas tau patinka, kol dar pajėgi, pragyvensim be to ūkio”, – sako Pranutė dalydamasi gyvenimiškais prisiminimais.
Klangių kaimas – tai lyg antroji Pranutės jaunystė, ilgiausias gyvenimo tarpas, užtikrinęs jai vietą, šeimą, darbą. Ji vėl nusišypso prisiminusi, kad seniai, kai dar pas tėvus gyveno su mažu sūneliu, išbūrė jai būrėja, kad turės mūrinį namą, nemažą šeimą prie ežero. Ar ji tada tikėjo tuo, ką išgirdo? Kas jai duos mūrą? Bet Klangiuose ji turėjo mūrinį namą, tik ne prie ežero, prie Nemuno. Todėl ir burtininkę prisimindavo, žinoma, juokaudama.
Bet… netruko ateiti ir trečioji Pranciškos Ramonienės jaunystė, kai palikusi namus vaikams ji atvyko gyventi į Veliuoną. Dėl blogėjančios sveikatos atsisakė žemės, gyvulių ir net namų, atėjo ten, kur arti parduotuvės, gydymo įstaigos, bažnyčia ir staklės, pačiai daug metų tarnavusios.
„Aš niekada šitaip negyvenau. Ar galėjau tikėtis, kad net su ministre teks kalbėtis, sveikinti ją, Viliją Blinkevičiūtę. Aš taip jaudinausi, kai man reikėjo jai vieną kitą žodį tarti, maniau, kad susimaišysiu, bet pavyko gerai, o ministrė tokia paprasta, gera”, – džiaugiasi Pranutė, jai visą gyvenimą išliks atmintyje šis susitikimas.
Labai labai norėtųsi P. Ramonienei dar sėdėti staklėse, austi sau ir kitiems, dar dalyvauti parodose, Veliuonos kultūros ar neįgaliųjų centro renginiuose. Tačiau kaip jaunatviškiau bevadintum jos gyvenimo dabartinį periodą, tai tikrai jau nebe jaunystė. Tai amžius, kuris priverčia žmogų daug ko atsisakyti, kai svaigsta galva, kojos nebeklauso ar kvėpuoti darosi sunku.
Ji šypsosi, šita moteris – Pranciška – Pranutė, kurios audiniai pasklidę Lietuvoje, jos jubiliejinės sveikinimo juostos žinomos daug kur. Džiaugiasi ji šiandieniniu savo gyvenimu ir vis kartoja: „Ar aš galėjau žinoti? Kas aš buvau? O taip esu pagerbta!”
Nesistebėk, Pranute, gyvenk toliau sau, savo artimiesiems, bendrauk su giminaičiais, kurių turi nemažai, ausk dar kas tau labiausiai patinka, džiaukis savo trečiąja – širdies – jaunyste ir nepamiršk, kad kartais ir burtininkės būna teisios.
Saliamonė Kaminskienė
