Vienuolika metų įtampos, 1096 dienos, arba treji metai, tikro karo. Ir pabaigos, be pradėtų kalbų apie taiką, kuriomis labiau patenkinta Rusija, negu Ukraina, kol kas ryškiau nematyti. Be kitų šaudmenų ir kovos priemonių, ilgame, apie tūkstančio kilometrų fronte, per parą iššaunama 7-8 tūkst. artilerijos sviedinių, per metus 2,3-3 milijonai. Pranešta, kad per pirmadienio, vasario 17 d., mūšius rusai neteko 1170 karių. Apie Ukrainos gyvosios jėgos nuostolius duomenų nėra, bet jie gali būti panašūs.
Pradžia
Tai toks karas šalia mūsų. Apmaudu, bet nemažos dalies mūsų visuomenės tai nejaudina, ji įsitikinusi, kad tai – ne mūsų reikalas ir kad mums niekas negresia. O ar tikrai, jeigu ukrainiečiai nebūtų tvirti?
2022 metų vasario 24 d. 5 val. 50 min. Maskvos laiku Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė apie plataus masto invaziją į nepriklausomą valstybę Ukrainą, užpuolimą pavadindamas „specialiąja karine operacija“ su tikslu „demilitarizuoti ir denacifikuoti“ Ukrainą.
Jau po dešimties minučių, lygiai 6 val. ryto, Rusijos karinės pajėgos raketomis atakavo oro uostus Kyjive, Charkove ir Dniepre, bei iš Rusijos, Baltarusijos ir anksčiau rusų aneksuoto Krymo – vadinamosios Krymo Respublikos – įsiveržė į Ukrainą ir iki pat Mariupolio traukė be jokio pasipriešinimo.
Tuo pačiu Ukrainos viduje, pasiskelbusiose vadinamosiose Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“, vietiniai separatistai pradėjo puolimą prieš Ukrainos kariuomenę. Taip prasidėjo tiktasis karas.
