Raudonės apylinkių ūkius siaubia šernai – išknisa ne tik laukus, pasėlius, bet ir kaimiečių kiemus. Nebežinodami, kaip gintis nuo gyvūnų, vietiniai pirštais bado į medžiotojų klubą „Girios“, skaičiuoja nuostolius ir su baime laukia afrikinio kiaulių maro protrūkio.
Bijo dėl karvių
Keturiasdešimt karvių auginantis ūkininkas iš Raudonėnų Robertas Bakšys problemų dėl šernų daromos žalos turi kasmet. Gyvūnai nuolat išknisa dalį laukų, sunaikina žolę, pasėlius. Todėl tenka sukti galvą, kur rasti pašarų karvių bandai.
„Būna plotų, kur paprastai ganau karves dvi savaites. Kai praeina šernai, ganymui žolės pakanka vos trims ar keturioms dienoms. Tos kompensacijos už nuostolius juokingos. Tačiau ne piniguose esmė, klausimas – ką daryti su karvėmis“, – guodėsi ūkininkas.
Pasak R. Bakšio, šernų išknistus laukus tenka lyginti, kad nupjautum likusią žolę. Tačiau net tuomet lieka žemių grumstų, kurie patenka į ruošiamus pašarus, o jį ėdančioms karvėms prasideda sveikatos problemos.
„Ir taip išmokos mažos, o dar karves tokie dalykai žudo. Blogiausia, kad medžiotojai iš Vilniaus su mumis net nekalba, dažnai net ragelio nepakelia. Jie čia specialiai auginasi daug šernų, kad atvažiavę porą kartų per metus daug nušautų. O mums su ta didžiule banda gyventi tenka“, – sakė R. Bakšys.
Ūkininkas įsitikinęs, kad šernų gausa Raudonės seniūnijoje yra tik todėl, kad „Girių“ klubo medžiotojai jų nesistengia iššaudyti. Esą vilniečiams medžiotojams kaimiečių rūpesčiai nė motais, jiems terūpi atvažiuoti porą kartų per metus ir prisišaudyti šernų iki valiai.
Kad ūkininkas dėl šernų kiekio neperdeda, galima įsitikinti pasivažinėjus keliais aplink Raudonėnus. Išknaisioti ne tik laukai, bet ir plotai aplink sodybas, pieno surinkimo punktą.
Baugina maras
Raudonės seniūnas Česlovas Meškauskas įsitikinęs, kad padėtis seniūnijoje tikrai pavojinga. Tačiau ne tiek dėl karvių ar kitų gyvulių, kiek dėl kiaulių. Aplink ūkius, pieno surinkimo punktus ir kitur masiškai žemę knisantys šernai kelia afrikinio kiaulių maro grėsmę.
„Įsivaizduokite, kad jie ateina į kiemus, prie tvartų, kur auginamos kiaulės, trainiojasi aplink bidonus. Mūsų seniūnija ribojasi su zona, kurioje užfiksuotas maras. Ne veltui pas mus vyko pratybos. Kas bus, jei bus atnešta liga čia? Visiems reiks išpjauti kiaules. Kas tada bus kaltas dėl paprastų kaimo žmonių patirtų nuostolių ir nemalonumų“, – klausė Č. Meškauskas.
Seniūnas mano, kad didžiausia atsakomybė kraunama silpniausiai grandžiai – po keletą kiaulių savo reikmėms laikantiems kaimo žmonėms.
„Pas mus viskas vyksta ne taip, kaip turėtų – kaltas lieka ne vagis, o tas, kuriam ištraukė piniginę. Juk šernus sumedžioti turi medžiotojų būrelis, tai jų šernai, jie ir atsako. O dabar visi nuostoliai krenta ant vietinių. Manau, kad medžiotojai turėtų savo darbą atlikti kur kas geriau, net jei tai yra nepatogu“, – kalbėjo Č. Meškauskas.
Grėsmę neigia
Jurbarko valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Algirdas Pocius mano, kad didelės kiaulių maro grėsmės aplink sodybas besirausiantys šernai nekelia. Esą jei laikomasi nurodytų saugos reikalavimų – kiemai uždari, einant į tvartus atliekama dezinfekcija, rizika, kad gyvuliai užsikrės – minimali.
„Yra nurodytos saugos priemonės, kurių žmonės turi laikytis. Jei bus fiksuotas kiaulių maras, bus imtasi griežtesnių priemonių. Tačiau mūsų rajone ligos nėra, knaisiojasi aplink sodybas sveiki šernai“, – sakė A. Pocius.
Tiesa, viršininko žodžiais apie saugumą galima ir suabejoti. Europos Komisija Lietuvos teritoriją yra suskirsčiusi į tris zonas. Jurbarko r. Raudonės, Veliuonos, Seredžiaus ir Juodaičių seniūnijos patenka į pirmą rizikos zoną. Tai reiškia, kad gyvų kiaulių prekybai ir eksportui netaikomi apribojimai, bet ūkiai turi atitikti biologinės saugos reikalavimus. Taip pat atliekama nuolatinė kiaulių laikymo vietų kontrolė, stebėsena.
Pernai būtent Raudonės seniūnijoje, Birbilų k., buvo surengtos pratybos, per kurias reaguota į imituotą kiaulių maro protrūkį viename ūkių. Pratybos surengtos, kai kiaulių maras buvo užfiksuotas Kauno r., netoli Dubysos upės, todėl dalis Jurbarko r. pateko į pavojingą zoną, nes ligos protrūkis labai tikėtinas.
„Liga rajoną tikrai pasieks. Klausimas, tik kada. Todėl visi turi būti pasiruošę, kad ligos šaltinis būtų kuo greičiau nustatytas, apribotas bet koks kontaktas su juo, o ligos sukėlėjas sunaikintas, kol nespėjo išplisti. Atsakomybė krenta ne tik tarnyboms, bet ir žmonėms, kurie privalo griežtai laikytis nurodymų“, – tuomet sakė A. Pocius.
Medžioti sudėtinga
Susisiekti su medžiotojų klubo „Girios“ vadovu, Aplinkos ministerijos miškininkystės skyriaus vedėju Stanislavu Žebrausku redakcijai nepavyko. Vyras serga ir į skambučius neatsako. Tačiau klubo narys Jurbarko miškų urėdas Faustas Bakys papasakojo, kodėl medžioklė pastaruoju metu sudėtinga. Dėl to esą kaltas besikeičiantis klimatas, trumpėjančios žiemos bei dėl maro įvestas draudimas šerti šernus.
„Pirmiausia, tai negalime privažiuoti per pažliugusius laukus iki medžiojimo vietų. Žinoma, galėtume nueiti, tačiau jei sumedžiosi šerną, kaip jį tą puskilometrį parvilkti iki automobilių. Nelabai įmanoma. Viską apsunkina ir tai, kad kol kas greitai temsta, sunku matyti šernus, sunku ilgiau jų tykoti. Pora valandų pasėdi ir sušąli“, – tikino urėdas.
Dar viena problema – neaišku, kur šernų tykoti. Dėl kiaulių maro grėsmės jau dvejus metus draudžiama šernus šerti, todėl jie nesilaiko prie šėryklų, kaip anksčiau, o pasklido po laukus.
„Šerti uždrausta, kad šernų susibūrimo vietose neišplistų liga. Tai suprantama. Tačiau yra ir kitas faktorius. Mes nežinome, kur jų tykoti, jie eina bet kur. Be to, kai anksčiau šernai būdavo šeriami, jiems užtekdavo maisto ir nebūdavo jokio poreikio eiti į laukus“, – sakė F. Bakys.
Urėdas tikina, kad „Girių“ būrelis yra tarp klubų, kurie sumedžioja daugiausia šernų. Vien per keturias medžiokles, kuriose dalyvavo ir užsieniečiai, klubas sumedžiojo apie 60 šernų. Medžiotojo žodžius patvirtina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas A. Pocius. Pasak jo, „Girių“ klubas – vienas daugiausia šernų sumedžiojančių būrelių rajone.
Medžioklės plote „Girių“ klubas iki 2017 m. turėtų palikti tik pusšimtį šernų, visi kiti dėl maro grėsmės privalo būti iššaudyti. Tačiau, net jei būtų pasiektas reikalaujamas skaičius, šernai vis tiek padarytų milžinišką žalą. Mokslininkų paskaičiuota, kad vienas šernas per metus gali išrausti iki keturių hektarų ploto. Todėl pusšimtis tokių gyvūnų kasmet gali suniokoti iki 200 hektarų pievų ir pasėlių.
Seniūnija neišsiskiria
Savivaldybės žemės ūkio skyriaus vyr. specialistė ir komisijos laukinių gyvūnų padarytai žalai nustatyti narė Danutė Naujokienė tikina, kad Raudonės seniūnija nuo šernų nukenčia vidutiniškai. Kur kas daugiau problemų turi arčiau Dubysos esančios Veliuonos ir Seredžiaus seniūnijos.
Trečiadienį komisija išmatavo ir nustatė ūkininko R. Bakšio ir jo kaimynų laukuose padarytus nuostolius.
„Tikrai negaliu sakyti, kad Raudonės seniūnija išskirtinė. Sakyčiau, kad šernai ten padaro žalos vidutiniškai. Trečiadienį ten pirmą kartą šiais metais tyrėme nuostolius, nes pirmą kartą sulaukėme prašymų“, – sakė specialistė.
Kol valdininkai ir draudikai skaičiuoja ūkininkų patirtus nuostolius ir derina išmokų dydį, raudoniškiams belieka kas rytą matyti vis didesnius šernų išknistus pievų ir pasėlių plotus. Panašu, kad laukinių gyvūnų norų knaisiotis bet kur artimiausiu metu niekas netramdys.
Lukas PILECKAS
