Ukrainoje kovojantis jurbarkietis, slapyvardžiu Bobas, yra patyręs karys. Vyras sako, kad stengiasi neprisirišti prie kovos draugų, o karas verčia bet kurią akimirką imtis iniciatyvų. O kariai iš Baltijos šalių garsėja tuo, kad neatsisako net ir sunkiausių užduočių.
Ukrainoje aktyviai tarnauja iki dviejų dešimčių karių iš Lietuvos, tačiau informacijos apie juos iki šiol nėra daug. Vieni kovoja fronte, kiti treniruoja karius ir atlieka įvairias užduotis. Per pustrečių metų karo ne vienas jų patyrė sužeidimų, o mažiausiai vienas žuvo mūšio lauke.
Raimondo Urvikio rankos nedreba net ir skriejant duobėtais fronto vieškeliais didžiuliu greičiu. Jis vienas labiausiai patyrusių Ukrainos kariuomenėje tarnaujančių lietuvių.
Kartu su ginklo broliu kodiniu vardu Bobas jie yra tarptautinio legiono kariai. Pradėję savo karjerą nuo mūšių apkasuose, dabar jie vykdo specialias užduotis.
„Šiuo metu esu „Hummer“ vairuotojas, evakuoju žmones, vežu į užduotis, į frontą, parvežu iš jo. Bet kaip ir kiekvieno Ukrainos kario kasdienybė – mes nežinome, kada, kas ir kaip“, – pasakoja Ukrainoje tarnaujantis lietuvis.
Raimondo drąsa jau žinoma ne tik tarp legionierių, bet ir Rusijoje, ji paskelbė jo tarptautinę paiešką.
„Vadinasi, einu tinkame linkme ir darau kažką tinkamai“, – tvirtina jis.
Raimondas Urvikis / LRT stop kadras
Raimondo kasdienybė – nuolatinė akistata su mirtimi. Viena misija, per kurią bandyta išvežti pozicijose prispaustus karius, tarp kurių – du lietuviai, baigėsi tik dar daugiau žūčių. Nepaisydamas vadovybės atkalbinėjimų, Raimondas ryžosi vienas keliauti jų ištraukti iš priešo nagų. Sėkmingai.
„Kai vykstu, lieka penki kilometrai iki fronto, tiesiog pasimeldžiu, persižegnoju ir prašau Dievo, kad likčiau gyvas“, – dalijasi Ukrainoje tarnaujantis lietuvis.
Bobas ir Raimondas Urvikis / LRT stop kadras
Stengiuosi neprisirišti prie žmonių, sako Bobas, kuriam mūšiuose ne kartą teko imtis iniciatyvos. Jo žodžiais, lietuviai ir kitų Baltijos šalių kariai Ukrainoje žinomi dėl to, kad niekada neatsisako net sunkiausių užduočių.
„Per užduotį ant mano rankų numirė [karys], prie manęs numirė, o aplink 6–7 žmonės žiūri į tave – ką daryt? Ir tu jiems vadovauji. Nes jeigu tu supanikuosi, kas vadovaus, kas pasakys, ką daryt?“ – pasakoja Bobas.
Bobas / LRT stop kadras
Tačiau kaip neprisirišti prie ginklo brolių, kurie tampa artimesni nei giminės, kaip kad vasarį žuvęs Tadas Tumas-Milžinas?
„Į paskutinę užduotį aš jį išlydėjau, apkabinau, kaip ir jis visada mane apkabindavo. Jis tautos didvyris. Tai tiek“, – pabrėžia Raimondas.
Tadas Tumas-Milžinas / LRT stop kadras
Karas pasikeitė, sako karo medikas Albertas Glazauskas, Kyjive atsigaunantis po menisko operacijos. Padėti ginti Ukrainos jis atvyko dar prieš rusams peržengiant jos sienas, dabar jis yra Kosto Kalinausko pulko karo medikas.
„2022 metais viskas vyko lėčiau. Dabar ritmas padidėjo. Nuolat jauti tokią įtampą, nežinai, kas bus. Šiandien gali būti kur nors Zaporižioje, poryt – kur nors Kurske“, – sako jis.
Albertas Glazauskas / LRT stop kadras
Nuo magnetinių minų iki dangų temdančių dronų – kariams fronte nuolat tenka mokytis išgyventi vis žiauresnius šio karo metodus.
„2022 metais, dar 2023 pradžioje, jeigu dronas mato, kad vienas žmogus, jeigu mato, kad du žmonės vaikšto kartu, du kareiviai, tai jie nešaudo. Dabar net jeigu vienas vaikštai, net jeigu vienas kareivis, vis tiek atskris arba artilerija, arba koks nors kamikadzė“, – pasakoja karo medikas.
Albertas pripažįsta, kad matyti civilių pasaulį karių akimis yra vis sunkiau. Fiziškai ir psichologiškai ištverti stresą – taip pat. Tačiau ne kartą dėlioti planai baigti tarnybą vis atidedami.
„Labai mažai šnekasi dabar kareiviai tarpusavyje. 2022, 2023 metais dar kažkaip kareiviai plepėjo „kaip tu?“, „kaip kas“, o dabar tik jeigu kažkoks reikalas yra“, – neslepia jis.
Rusijos karas prieš Ukrainą. Vuhledaras / AP nuotr.
Rima daug laiko neturi. Amerikos lietuvė, kurios šeimoje – tarpukario karininkų šaknys, moko ukrainiečius taktinės medicinos. Atvykusi pirmais karo mėnesiais, ji netruko apsispręsti likti ir kautis, kiek reikės.
„Užaugau girdėdama apie Lietuvą prieš karą ir suprasdama, kad mano močiutė ir jos mama, tėvas ir brolis – visi pabėgo nuo sovietinės okupacijos. Močiutė niekada apie tai nekalbėjo, išskyrus prieš pat savo mirtį šią vasarą. Bet aš mačiau, kaip ji išgyveno potrauminio streso sutrikimo epizodus, kai vėl prasidėjo invazija į Ukrainą. Ji skaitė apie tai ir mačiau, kaip ji pasikeitė. Baimė tarsi sugrįžo. Moters, kuriai buvo beveik 100 metų, gyvenime vėl kartojasi istorija. Man tai buvo didelė motyvacija padėti Ukrainai ir čia atvykti ir daryti ką galiu – kovoti už laisvę kaip lietuvė ir kaip amerikietė“, – aiškina Rima.
Rima / LRT stop kadras
Nedidukė Lietuva Ukrainoje neretai matoma kaip viena didžiausių rėmėjų. Kas antras automobilis Donbase su lietuviškais numeriais, juokauja lietuvių kariai. Jeigu tik kitos šalys taip pat mus remtų, palaikymui Vakaruose svyruojant, viliasi ir ne vienas ukrainietis.
„Šalis nuolat keičiasi. Buvau Charkive, kai jis palengva ėmė stotis ant kojų po 2022-ųjų kontrpuolimo. O šių metų pradžioje vėl teko matyti, kaip jis bombarduojamas. Skaudu matyt, kaip šalis taip sunkiai bando atsikurti, o Rusija ją nuolat atakuoja. Kalbant apie karius – motyvacijos yra. Tai jų šalis, jie nori kautis, mes visi pavargę, tačiau neleidžiame užplūsti tokioms mintims. Nesakome, kad esame pavargę“, – teigia paramedikė.
„Įsipili dar vieną puodelį kavos ir atgal prie darbų“, – priduria ji.
