„Laba diena“, – sklandžia lietuvių kalba sveikinasi Jurbarko evangelikų liuteronų prapijos klebonijoje Tatjana ir Liudmila. Net neįtartum, kad juodvi ne lietuvės, o karo bangos į mūsų kraštą nublokštos ukrainietės. Atvykusios čia ne savo noru, bet po poros metų čia jau nedrąsiai vadinančios Jurbarką savo namais. Kiekviena jų patyrė, kad gyvenimas akimirksniu gali visiškai pasikeisti.
Ne savo noru
Tatjana Majornikova į Lietuvą atvyko iš karo nusiaubto Chersono miesto. Iki karo dviejų vaikų mama ten dirbo pedagoginį darbą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, dukrelė lankė mokyklą, sūnus studijavo universitete mediciną. Šeima gyveno jaukiuose ir gražiuose namuose ir dienos ramiai tekėjo sava vaga.
„Vieną rytą tiesiog gavome žinutę, kad į darbą šiandien nereikia. Pagalvojau, kad tai pokštas. Bet paskui gavau kitą žinutę, kad prasidėjo karas. Negalėjau tuo patikėti“, – pasakoja Tatjana. Bet realybė buvo tokia.
„Kai Chersoną okupavo, įkū- rėme centrą ir dirbome slapta. Teikėme psichologinę pagalbą vaikams. Bet vėliau savo veiklą turėjome nutraukti, nes kontrolė vis griežtėjo, buvo neleidžiama niekur išeiti iš namų.“
Prasidėjus karui, Tatjana niekur nenorėjo važiuoti iš Ukrainos. Chersone gyveno brolis ir tėvai, todėl iki paskutinės minutės delsė palikti namus ir artimuosius, bet situacija darėsi vis grėsmingesnė. Tatjanos vyras dirbo Lietuvoje jau šešerius metus iki karo pradžios, todėl nusprendė vykti į Lietuvą.
„Labai nenorėjau palikti savo namų, bet dukrelei nuo patirto streso prasidėjo sveikatos problemos. Nuolatinės sirenos, miesto bombardavimas, mūšiai. Slėpėmės rūsyje dvi savaites. Okupantai neleido atvežti maisto, parduotuvės ištuštėjo. Nebadavom, bet baimė likti be maisto dar ilgai liko ir išvykus iš okupuoto miesto“, – iš- gyvenimais dalijasi Tatjana.
Išvykti iš okupuoto miesto pavyko ne iš karto, teko pravažiuoti daugybę patikros punktų, ir pirmą kartą šeima okupantų buvo neišleista. Išvykti pavyko tik antrą kartą.
Namus rado Jurbarke
Tik atvykusi į Lietuvą, Tatjana pradėjo mokytis lietuvių kalbos. „Mūsų mokytoja Danutė tokia nuostabi moteris, – atsiliepia apie ją kalbos mokiusią jurbarkietę Danutę Matelienę. Moteris buvo įsidarbinusi UAB „Sūrio džiazas“, bet dėl sveikatos teko šį darbą palikti. Lietuvoje Tatjanai buvo nemokamai padaryta operacija, už ką ji esanti labai dėkinga.
Jurbarkas atrodė labai ramus miestelis, bet pradžia tikrai nebuvo lengva. Nieko nepažinojusi, nemokėjusi kalbos, viena su vaiku svetimame krašte. Bet pamažu atsirado pažįstamų. „Pirmiausia susipažinau su Liudmila, netyčia parke išgirdusi kalbant ukrainietiš- kai“, – prisimena Tatjana. Moterys susidraugavo, jų mergaitės taip pat.
Dabar Tatjana dirba ikimokyklinio ugdymo mokytoja nuotoliniu būdu, moko ukrainiečių vaikus. Jos mokinukai gyvena įvairiose pasaulio šalyse, į kurias karas nubloškė ukrainiečių šeimas – Škotijoje, Rumunijoje, Vokietijoje, Norvegijoje. „Chersone visos ugdymo įstaigos subombarduotos. Buvau grįžusi aplankyti savo artimųjų į Ukrainą, mano buvusi darbovietė subombarduota ir išplėšta. Bet vis tiek tikiu, kad ateis laikas, kai galėsiu grįžti namo, mes viską atstatysime ir gyvenimas tęsis.“
Tatjanos dukrelė Daša lanko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos penktą klasę, kalba lietuviškai. „Man Jurbarke ramu ir gerai, dukrelei mokykloje patinka, aš nenoriu nei į Kauną, nei į Vilnių“, – sako Tatjana ir prisipažįsta, kad Jurbarką vadinanti namais. „Ten, Ukrainoje, mano pirmieji namai, čia, Jurbarke, antrieji“.
Sunki kelionė į nežinią
Liudmila Hloba Ukrainoje gyveno netoli Kyjivo, Čerkasove. Keturių vaikų mama dirbo slaugytoja mokykloje. Karo pradžia, kaip ir daugeliui, buvo netikėta: „Galvojome, kad tai mokymai, negalėjome patikėti, kad prasidėjo karas. Teko rūsyje slėptis nuo bombardavimų. Buvo baisu.“
Liudmila ketino niekur nevykti, bet dėl jaunesniųjų vaikų saugumo teko viską palikti ir skubiai palikti Ukrainą. Išvyko į Lietuvą, nes čia dirbo Liudmilos vyras. Kelionė traukiniu truko kelias paras, buvo labai sudėtinga. Atvykus į Lenkiją, Liudmilą pasitiko įmonės, kurioje dirbo vyras, atstovas, palydėjo iki Jurbarko.
Iš pradžių Liudmila su vaikais gyveno Raudonėnuose, vėliau persikėlė į Jurbarką. Dirbo siuvimo įmonėje, dabar tvarkosi dokumentus ir tikisi įsidarbinti slaugytoja, kaip Ukrainoje. „Sutikau daug gerų žmonių, tik atvykus man labai padėjo svečių namų šeimininkė Eugenija Vėgelienė. Su ja ir dabar bendraujame.“
Liudmila ir Tatjana Jurbarke gyvena jau trečius metus, bet mintimis jos nuolat Ukrainoje. Ten liko tėvai, vyresnieji sūnūs. „Prasidėjus karui mūsų vyresnieji sūnūs turėjo prisiimti atsakomybę už visą šeimą, jie subrendo per labai trumpą laiką. Labai sunku, kad jie ten vieni, be šeimos. Ir jiems sunku, ir mums.“
Užuovėja – geri žmonės
Įsikūrus ir apsipratus svetimoje šalyje, Tatjanai ir Liudmilai norėjosi kaip nors padėti savo šaliai ir joje kovojantiems kariams. „Turime daug pažįstamų, artimųjų karių. Jiems daug ko trūksta. Iš pradžių abi su Liudmila gaminome kariams žvakes, rišome maskuojančius tinklus namuose. Prie mūsų pamažu prisijungė vis daugiau ukrainiečių moterų. Dirbti namuose darėsi ankšta. Mums patarė, kad galime kreiptis pagalbos į kunigą Mindaugą Kairį. Buvome šiltai priimtos ir mums buvo skirtos patalpos klebonijos antrame aukšte. Dabar čia kelis kartus per savaitę renkasi apie 10 Jurbarke gyvenančių ukrainiečių moterų. Turime daug erdvės rišti maskuojamuosius tinklus, renkame paramą. Audinių parduotuvėje jau mus pažįsta – čia perkame medžiagų tinklams. O vaistinėse kartais stebisi, kai perkame tiek daug vaistų.“
Kariams siunčia saldumynų, apatinį trikotažą, drėgnas servetėles, kavą, arbatą, konservuotus maisto produktus, medų, vaistų nuo per- šalimo, skausmo, temperatūros, marškinėlius, kojines, termorūbus, taip pat turniketus ir netgi mygtukais valdomus telefonus. Kovos lauke dažnai daug ko trūksta.
„Taip smagu būna, kai mums kariai atsiunčia nuotraukų, kai jie gauna mūsų siuntinius. Jų akys tiesiog švyti. Mes ne tik karius, bet ir pačios save taip palaikome, nes ši veikla suteikia stiprybės. Nes juk ne tik mūsų sūnūs ten likę. Visi kariai kažkieno vyrai, broliai, sūnūs. Finansiškai nedaug galime padėti, bet savo rankų darbu – kuo galim, tuo padedam.“
Pavargti negalima
Karo pradžioje moterys sulaukdavusios daug pagalbos iš Jurbarko bendruomenės. Dabar aktyvumas gerokai sumažėjęs. „Manau, kad žmonės jau šiek tiek pavargo ir morališkai, ir finansiškai, nes karas tęsiasi jau trečius metus, o prašyti pagalbos ne taip ir lengva“, – sako Tatjana.
„Tiesiog norisi namo ir taikos. Širdis veržiasi į tėvynę, tačiau supranti, kad normalaus gyvenimo ten turbūt nebus dar daugelį metų. Bet darome ką galime dėl savo ten likusių artimųjų ir visų, kad kitiems netektų patirti karo siaubo.“
Ukrainietes moteris, ruošiančias paramą kariams, globojantis kunigas Mindaugas Kairys pasidžiaugė Tatjanos ir Liudmilos aktyvumu ir papasakojo, kad karo pabėgėliai iš Ukrainos į Jurbarką atvyksta iki šiol.
„Tik atvykusiems žmonėms reikia maisto, rūbų, higienos priemonių, kartais ir psichologinės pagalbos. Mes juos remiame, padedame susitvarkyti dokumentus pabėgėlio statusui gauti. Paramos reikia ir jau čia gyvenančioms šeimoms. Karas tęsiasi ir negalime pamiršt, kad mūsų visų pagalba, dėmesys reikalingi nuolat“, – sako kun. M. Kairys.
Vardan laisvės susibūrusios ir savo darbu kariams padedančios Jurbarke gyvenančios ukrainietės moterys mielai priima bet kokią paramą. Siuntiniai į karo niokojamą Ukrainą ruošiami nuolat. Norintys ir galintys prisidėti savo darbu taip pat laukiami Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos klebonijoje, K. Donelaičio g. 43, Jurbarke. Tereikia labai nedaug – noro padėti, rasti tam laiko ir ateiti.
Ligita GRAŽULEVIČIENĖ
