Vieni jurbarkiečiai šią moterį prisimena kaip griežtą mokytoją, kiti – kaip politikę, savivaldybę užkrėtusią dviračių trasų ir laivybos idėjomis. Jurbarko svečiai žino ją esant svetinga šeimininke, verslininkai stebisi, kad net sunkiausiais laikais jai nepritrūksta sumanymų ir ryžto juos įgyvendinti. Ir vis dėlto Kristina Vančienė, prieš šešerius metus panemunėje įkūrusi kaimo turizmo sodybą „Jurodis”, pirmiausia yra darbšti, energinga ir taupi moteris, kuriai kiekviena turėtume pavydėti esminio jos charakterio bruožo – teigiamo požiūrio į gyvenimą.
Gyvenimą pakeitė kalba
Kristina yra moteris, niekada nebijanti rizikuoti. Kitai nė į galvą neateitų mintis mesti darbą ir atsidėti tokiam, regis, nepatvariam reikalui kaip politika arba užstatyti bankui butą ir pirkti seną sodybą, net neįsivaizduojant, iš kur gausi pinigų remontui. Drąsa slypi šios energingos moters charakteryje, dėl to Kristinai visada buvo būdinga priimti ryžtingus sprendimus. Jaunystėje įstojusi į Pedagoginį institutą mokytis lietuvių kalbos ir pajutusi, kad sėdi ne savo rogėse, ji metė mokslus ir jau kitą rudenį pradėjo studijuoti užsienio kalbą.
Dabar žino – neapsiriko, nes vokiečių kalba pakeitė jos gyvenimą ir greičiausiai net ne vieną kartą. Po antro kurso mergina buvo atrinkta į pirmąją instituto istorijoje stažuotę Vokietijoje. Trys savaitės Erfurto aukštojoje pedagogikos mokykloje suteikė galimybę Vilniuje globoti iš užsienio atvykusius svečius. Lydėdama iš Potsdamo, Berlyno, Erfurto atvykusias turistų grupes, Kristina pamatė tai, kas buvo neprieinama kitiems studentams, o darbas tarptautinėse parodose nepaprastai praplėtė būsimos mokytojos akiratį.
1977-aisiais pirmą kartą su jaunimo grupe išvykusi į arabų šalis Kristina suprato, kad vokiečių kalba Europoje jai atveria visus kelius. „Arabų šalyse man atsivėrė pasaulis – ten sutikau žmonių, su kuriais iki šiol bendrauju. Nuo to laiko iš Vokietijos man siųsdavo mezgimo, madų žurnalus, o aš nešdavau juos parodyti mokiniams, kad suprastų, kaip skamba originali vokiečių kalba”, – pasakojo K. Vančienė.
Kad sovietinių vadovėlių kalba nė iš tolo nepanaši į tikrąją vokiečių kalbą, Kristina išgirdo išvažiavusi tobulintis į J. V. Goethe’s institutą. Grįžtant iš Miuncheno jos lagaminai būdavo prikrauti ne rūbų, o knygų ir žurnalų, kad galėtų atnaujinti savo vokiečių kalbos žinias šiuolaikiniu žodynu. Tas pats tikslas Kirstiną du mėnesius ginė ir į Rygą, kur vyko suaugusiųjų mokymo metodikos kursai. Vėliau, jau pradėjusi dirbti savivaldybėje, ji studijavo vokiškų terminų žodynus, kad galėtų lydėti ir vertėjauti atvykstančioms specialistų delegacijoms.
Ko sieki – tą ir gauni
Su moksleivių turistinėmis grupėmis skersai išilgai išmaišiusi visą Tarybų sąjungą, vėliau dalį Europos, K. Vančienė tikina siekusi vieno tikslo – parodyti jauniems žmonėms, koks gražus pasaulis ir kiek daug fantastiškų galimybių jis gali suteikti. Pasinaudoti tomis galimybėmis daugsyk pavyko ir jai pačiai. Dvejus metus iš eilės pristačiusi Lietuvos turizmo paslaugų teikėjų organizaciją vienoje seniausių ir populiariausių pasaulyje parodų – Berlyne rengiamoje „Žaliojoje savaitėje”, šiemet Kristina ruošiasi vykti į Vokietijoje kovo 10-14 d. rengiamą Berlyno pasaulinę turizmo mugę. Kad atnaujintų vokiečių kalbos žinias, jau dabar ji skaito savo mėgstamus vokiškus kriminalinius romanus, o vasarį sės prie kompiuterio, internete domėsis naujausiais pasaulio įvykiais ir rinks žinias apie Lietuvą.
„Pasaulinė turizmo mugė – nuostabus renginys, atskleidžiantis visas turizmo galimybes. Ten žmonės apie Lietuvą gali paklausti bet ko, jei nežinosi, ką atsakyti – nėra ko nė važiuoti”, – įsitikinusi K. Vančienė.
2000 m. pasaulinėje turizmo parodoje Floridoje ji turėjo galimybę pamatyti, kaip naujausios technologijos veikia žmogaus gyvenimą. Kristina tikina, kad pabuvusi tokiuose renginiuose ne tik praplečia akiratį, bet ir įgauna energijos bei noro imtis veiklos, kuri naudinga ir jai pačiai, ir aplink gyvenantiems žmonėms.
„Man gaila tų, kurie nesiryžta išvykti iš savo namų. Jų pasaulis yra labai mažas. Dievo sukurto pasaulio varomoji jėga yra traukos dėsnis – ten, kur tave traukia, reikia eiti, nes ko sieki, tas tau ir duodama. Todėl reikia mažiau dejuoti, mažiau skųstis, nes kuo daugiau skųsiesi, tuo daugiau bėdų prisišauksi. Ką nors sakydamas turi labai gerai pagalvoti, kad be reikalo neišsitartumei”, – įsitikinusi K. Vančienė.
Šią teoriją moteris tvirtina ne kartą pati išbandžiusi. Kažkada labai norėjo nuvažiuoti į Jungtines Amerikos Valstijas, tarsi ją ten kas traukte traukė. Apie tai prasitarusi vienai savo pažįstamai, netrukus sulaukė tokio pasiūlymo ir juo pasinaudojo. Visai kitokios patirties įgavo susiginčijusi su sodyboje viešėjusiu japonu dėl ryžių auginimo Nemuno pakrantėje. Vėliau perskaitė, kad japonai moko savo vaikus nesakyti žodžio „ne”, nes jis susijęs su neigiamomis emocijomis ir užkerta kelią progresui. Ši patirtis išmokė atsikratyti pykčio, nes tie, kurie pyksta, pirmiausia žudo save. Nelietuviška?
„Bet manau, kad teisinga. Man sekasi – niekada netrūko darbo, užsiėmimų, pomėgių. Tai lyg grąža iš to, kad visiems stengiuosi padėti”, – sako nestandartiškai mąstanti moteris. Gyvenimas ją išmokė į viską žiūrėti teigiamai. Net kai labai sunku, kai prislegia nelaimė ar netektis, Kristina prisiverčia suvokti, kad tai irgi yra labai svarbi jai duota patirtis.
Milijono vertas vaizdas
Žiemą Kristinai atostogos, nes sodyboje, kur vasarą nuolat šurmuliuoja svečiai, dažniausiai tuščia. Bet moteris nesiskundžia, nes įpratusi gyventi kukliai – važinėja nemodernia mašina, negali sau leisti drybsoti šiltųjų kraštų paplūdimiuose ir visą laiką galvoja apie darbą. „Žmogus turi dirbti, kol gali būti naudingas”, – įsitikinusi moteris, rytoj išvykstanti į Sovetską pradėti rengti naujo pasienio regiono bendradarbiavimo projekto.
Rudenį tarptautinėje konferencijoje Kaliningrade išgirdusi patvirtinimą, kad rusai labai norėtų bent kelioms dienoms išvykti pailsėti ten, kur jų niekas nepažįsta, K. Vančienė įsitikino, kad Kaliningrado sritis mums gali atverti neregėtas galimybes. Todėl Kristina tiki, kad turizmo rinka netrukus pradės atsigauti. Tiems, kurie bando sumenkinti jos idėją, Kristina paaiškina, kad apie pramonę mūsų krašte neverta net svajoti – jai kurtis nėra išteklių, darbo jėgos, susisiekimo infrastruktūros.
Tačiau vien vaizdo pro langą, nors ir verto milijono, tam, kad išgyventum iš turizmo paslaugų, nepakanka. Tiesa, vienas vokietis prašė Kristinos duoti jam žinią, kai Nemunas ruošis ledonešiui, kad galėtų stebėti gamtos stichiją, o po Viešvilės rezervatą žiemą keliavusi turistų grupė grįžo apšalusi įspūdžiais.
Vis dėlto pailsėti atvažiavę žmonės pirmiausia ieško pramogų, o vienintelė vieta, kur jie gali nueiti – boulingas. Sporto salėse pašaliečių nelaukiama, baseino Jurbarke nėra, todėl Kristina labiau už visus kitus džiaugiasi panemunės dviračių taku, užsieniečius priverčiančiu aikčioti iš nuostabos. Nuolat į sodybą atvykstantis estas sportininkas kartą K. Vančienei pareiškė, kad dviračių takas nuo Jurbarko iki Vytėnų yra fantastinė maratono trasa. Bet kas ryšis pakelti tą ant žemės gulintį milijoną?
Abu sostinėje gyvenantys sūnūs Kristiną nuolat ragina nesustoti, eiti pirmyn, drąsiai investuoti, bet tik vienintelis anūkas Oskaras sako: „Čia mano namai!” Vos atvykęs, mažylis pareikalauja močiutės uogų, pasipiktina išgirdęs, kad Kristina nežada sėti paprikų, ir keturis dešimtmečius koja kojon per gyvenimą žengiančių Kristinos ir Anzelmo Vančių planai akimirksniu pasikeičia. Anzelmas neslepia, kad tuomet, kai atvyksta Oskaras, kiek įmanydamas anksčiau skuba grįžti namo – ne tik dėl to, kad Kristina galėtų imtis savo darbų. Mažylio draugija jam niekada neatsibosta.
Šeimininkė ne tik virtuvėje
„Šiuose namuose viskas sugalvota Kristinos”, – tvirtina Anzelmas, kuriam žiemą tenka kurti ir valyti krosnį, o vasarą – prižiūrėti sodybos aplinką.
Vos už puskilometrio nuo miesto centro esanti Vančių sodyba – Naujasodžių kaime, kuriame verda miestiečiui neįprastas gyvenimas. Kristinos lysvėse vasarą auga įvairiausios daržovės, noksta uogos, sirpsta vaisiai, nes sodybos šeimininkė praktikuoja sveiką gyvenimo būdą. Ji neperka sintetinių rūbų, internetu užsisako ir parsisiunčia ekologiškų ploviklių, rytą išgeria dvi stiklines vandens ir būtinai suvalgo obuolį iš savo sodo. Tokio požiūrio į savo sveikatą ją išmokė liga, gražiausiais jaunystės metais išplėšusi iš gyvenimo sūnų.
Nuo to laiko Kristina nevalgo mėsos, renkasi maistą pagal kraujo grupę ir visus negalavimus moka įveikti pati. Cholesterolio kiekį jai padeda sureguliuoti ispaniškas arba itališkas alyvų aliejus, o skrandyje kylančią rūgštį puikiausiai numalšina pora sukramtytų migdolų. Dėl to Vančių namuose nėra beveik jokių vaistų.
Ir nėra jokių cheminių priemonių. Valiklius ir ploviklius, be kurių dauguma mūsų neapsieina, K. Vančienė renkasi tik ekologiškus ir sutaupo maždaug pusę pinigų, kuriuos išleistų prekybos centre.
„Taip gyventi tikrai nėra sunku, svarbiausia, kad jaučiuosi sveika”, – tvirtina moteris, kurios namuose šaldiklis prikimštas uogų, o virtuvėje naudojami brangūs, geriausios kokybės puodai, kuriuose pietūs su mėsa išverda per pusvalandį.
Daržoves auginti ji įprato dar jaunystėje, nes ir gyvendama daugiabutyje visuomet turėjo lysvę Anzelmo tėviškėje Eržvilke ar pas savo mamą netoli Kražių. Mielai būtų įsigijusi ir kolektyvinį sodą, tik tam smarkiai priešinosi vyras, kuriam kelis arus žemės vadinti sodu niekaip nesiderino su tėviškėje paliktu didžiuliu sodu ir iš jo atsiveriančia erdve. Privertęs Kristiną daug metų laukti, kol jos nuosavame sode prinoks pirmosios uogos, A. Vančys dabar džiaugiasi, kad sodyboje turi viską, apie ką svajojo.
Pasaulį kaip eilinė turistė ar piligrimė apkeliauti trokštanti Kristina įsitikinusi, kad kuo daugiau sieki, tuo ilgesnis yra gyvenimas. Moderni, keturiais gandrais įvertinta kaimo turizmo sodyba jai yra tik maža stotelė tarp svajonių ir pasaulio. Ir tuo pačiu – visas gyvenimas.
Daiva BARTKIENĖ
Kristina Vanciene manau yra labai protinga moteris, o kartu ir darbsti.