Visi esame vaikai savo tėvų, tad birželio pirmasis sekmadienis – Tėvo diena – kiekvienam šventė. 2008 m. Lietuvoje ši diena paskelbta valstybine švente, skirta pagerbti tėvystei.
Judėjimą dėl tėvų pagerbimo dienos 1910 m. pradėjo amerikietė Louisa Dodd. Jos motina mirė gimdydama šeštą vaiką, o tėvas vienas juos visus užaugino.
Birželio pirmasis sekmadienis skirtas pagerbti tėvus, o tėvystės dovaną ir pareigą žmogus gauna visam gyvenimui.
Tėvystė lygiai tokia pat svarbi kaip ir motinystė. Iš tėvo mokomės būti stiprūs ir kantrūs, darbštūs ir atsakingi.
Laimingi, turintys ką pavadinti tėčiu, tėveliu, tėtuku, laimingi, kurių mažą rankelę didžiųjų vaikiškų baimių akimirkomis spusteli didelis tėčio delnas. Drąsūs esame, kai per gyvenimą lydi raminantis tėvo žvilgsnis ir jo meilė.
Kartą viena moteris su ašaromis akyse pasakojo apie savo tėvą. Jis buvęs darbštus, visų galų meistras. Tylenis ir uždaro būdo, vaikystėje neretai atrodęs jai piktas. Neprisimenanti nei jo meilių žodžių, nei tėviško apsikabinimo. Bet sunkią gyvenimo valandą ją, jau augusią moterį, tėvas apglėbęs per pečius ir paklausęs: „Vaikeli, ar turi malkų? Ar nesušalsit?“ Už lango spigino sausio speigas, o ji buvo ką tik palaidojusi savo vaikų tėvą.
Pasaulinė pašto sąjunga ir UNESCO organizacija šiemet jau 44-ąjį kartą organizavo tarptautinį epistolinio rašinio konkursą. Tema buvo „Parašyk laišką, kokiame pasaulyje nori užaugti”.
Raudonės pagrindinės mokyklos mokinės Erikos Alijošiūtės rašinys pripažintas tarptautinio konkurso nacionalinio turto nugalėtoju. Rašinio autorė kartu su savo artimaisiais gegužės pradžioje buvo pakviesta į Susisiekimo ministerijoje surengtą konkurso nugalėtojų pagerbimo šventę. Kartu su Erika į Vilnių važiavo jos mama, broliukas, lietuvių kalbos mokytoja, mokyklos direktorius – pasidžiaugti ir pasveikinti. Nebuvo tik Erikos tėčio, kuris prieš metus išėjo amžinybėn. „Nežinau, koks bus pasaulis be Tavęs. Tik žinau, kad noriu užaugti pasaulyje, kuriame vaikai ir Tėčiai kartu!” – parašė Erika savo rašinyje.
Labas, Tėti!
Gal gali padėti parašyti laišką? Žinau, kad gali, Tu man visuomet padėdavai, visada galėdavau paprašyti pagalbos. Tikiu, kad tu man ir dabar padėsi. Man reikia parašyti laišką, kokiame pasaulyje noriu užaugti. Užaugti pasaulyje, kuriame nėra ir nebus šalia Tavęs…
Taip, Tėti, žinau, jeigu būtum šalia, pasiūlytum bilietus į mano mėgstamiausių grupių koncertus, daug akcijų gražiausiems drabužiams, kelionių, pramogų.
Tėveli, po to, kai Tu išėjai Amžinybėn ir palikai mane visiškai vieną šiame niūriame pasaulyje, mano svajonės pasikeitė.
Tėtuk, mano pasaulyje trūksta tik Tavęs. Tavęs vieno. Tik Tavo akis šią akimirką norėčiau pamatyti, tik į Tave norėčiau kreiptis ištikus nesėkmei ar pravirkus džiaugsmo ašaromis.
Paaukočiau bet ką, kad tik galėčiau dar kartą išgirsti Tavo juoką, kai nesėkmingai bandau vairuoti automobilį, pamatyti Tavo išskėstą glėbį, kai pravirkstu. Norėčiau, kad dar bent kartą išklausytum mano problemas apie tas pirmąsias vaikiškas meiles, kad dar bent kartą galėčiau gardžiuotis Tavo paruoštais valgiais. Svajoju, kad matematikos uždavinius man padėtum spręsti Tu, nes niekas kitas man nemoka taip gerai paaiškinti visų tų formulių.
Kartais net pagalvoju, kad galėčiau lengvai nutraukti savo gyvenimo stygą, kad ten, Danguje, galėčiau apkabinti Tave. Bet tomis akimirkomis pagalvoju apie Tave… Kaip Tu supyktum!
Aš labai noriu, kad Tu mane matytum… Aš noriu užaugti Tavo saugomame pasaulyje. Noriu, kad Tu stebėtum mano gyvenimą, mano nesėkmes, suklupimus, kad pabartum ir patartum, kai darau ką nors ne taip. Trokštu, kad galėtum…Tuomet žinočiau, kad niekuomet niekur nenuklysiu, kad priimsiu geriausius sprendimus.
Aš norėčiau, kad susipažintum su mano naujais draugais, pamatytum mano pažymius, kad išgirstum, kaip gitara išmokau groti naują dainą… Kad tik mudu dviese išsipasakotume didžiausias paslaptis susėdę sode saulei leidžiantis.
Deja, Tavęs nebėra.
Galėčiau parduoti sielą velniui, jeigu žinočiau, kad Nemunas sugrąžins Tave, kad Tavo išėjimas tik sapnas.
Mane žudo mintis, kad niekada netapsi seneliu, negausi pirmos pensijos, su mama nešvęsi auksinių vestuvių, kad niekada nevesi manęs, savo dukros, prie altoriaus, kad niekada taip ir nepasistatysi pirties, neįrengsi didžiulio baseino mūsų kieme… Taip ir neišmokysi manęs vairuoti. Nebūsi dvyliktokų atestatų įteikime, nebūsi šalia, kai baigsiu universitetą. Niekada neapkabinsi manęs, niekada neišklausysi, nepatarsi.
Tu net neįsivaizduoji, kaip aš norėčiau būti dar kartą apkabinta tavo stiprių rankų, kaip norėčiau, kad nušluostytum mano ašaras. Tu buvai pats brangiausias, kaip galėjai palikti mane, mažylę dukrą (Tu mane visada vadinai „mažyle“), kuri visuomet palaikydavo Tave. Tu prižadėjai, kad būsi, bet aš Tavęs nematau, negirdžiu, nejaučiu… Kad aš galėčiau atsukti laiką atgal! Nežinau, koks bus pasaulis be Tavęs. Tik žinau, kad noriu užaugti pasaulyje, kuriame vaikai ir Tėčiai kartu!
Tėti, aš noriu pasaulio be karų, be smurto, pavydo, keršto. Noriu, kad Afrikoje vaikai turėtų ką valgyti. Aš taip norėčiau, jog kiekvienas iš mūsų būtų laimingas, aš norėčiau, kad patys artimiausi nepaliktų mūsų vienų. Noriu, kad žmonės nesirgtų nepagydomomis ligomis. Aš svajoju, kad žmonės turėtų galimybę pamatyti tikrąjį gamtos grožį, kad išgirstų visus gražiausius garsus, supančius mus. Aš norėčiau, kad kiekvienas patirtų tyrą pirmąją meilę. Kad žmonės brangintų kiekvieną akimirką, kad nepavėluotų pasakyti: „Tėti, aš Tave labai myliu!”
Aš noriu tiek nedaug – aš noriu užaugti pasaulyje, kuriame šalia manęs Brolis, Mama ir Tu, Tėti!
Ačiū, Tu man padėjai parašyti laišką, kurio niekada neišsiųsiu, kurio niekada Tu neskaitysi.
Aš rašysiu, Tėtuk, Tau laiškus… Rašysiu, kai bus sunku, rašysiu, kai džiaugsiuos…
Tavo mažylė dukra Erika
Labai grazus,Erika,tavo rasinys.Sveikinu.Linkiu,kad ateityje butu daugiau mielu ir graziu akimirku.Sekmes.