„Vaivorykštė“ vėl padarė jaunimui šventę – taip rašome po kiekvienos teatro premjeros. Bet kad taip ir yra – kitaip parašyti neišeina. Du spektakliai per dieną pilnutėlėje Jurbarko kultūros centro didžiojoje salėje – to galėtų pavydėti ir profesionalūs teatrai, o režisierė Birutė Šneiderienė džiaugiasi kad „Vaivorykštė“ turi puikių žiūrovų.
Puikiais (kaip ir netikusiais) žiūrovais negimstama, jie išugdomi, o Jurbarke tai daro ne tik „Vaivorykštė“. Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, Vytauto Didžiojo pagrindinėje mokykloje šventė visi miesto pradinukai ir darželinukai – patys vaidino ir žiūrėjo kitų spektakliukus. Renginį vedė aštuntokai Ugnė Samulevičiūtė ir Adomas Kulikauskas. Vaidinti abu pradėjo būdami pirmokai mokytojos Vilijos Levgardienės klasės teatriuke, ketvirtokai jau vedė renginius, dabar vaidina „Vaivorykštėje“.
Iki premjeros likus tik pusdieniui ir vienai nakčiai klausiau, ar sunku buvo kurti spektaklį. „Labai smagu, bet dar smagiau vaidinti žiūrovams!“ – pareiškė vienu balsu, bet ir prisiminė, kad būta visko: ir nusibosdavo, ir nestipriai pasipykdavo, nes repeticijos yra sunkus darbas. Provokacijai – ar nebijo per premjerą susimauti – Ugnė ir Adomas nepasidavė: „Net minčių tokių negali būti – tik teigiamai galvojame. Vėl nustebinsim Jurbarką!“
…vėl apie meilę
Intriguojantis spektaklio pavadinimas „Meilės teorija ir praktika“ galėjo ir nuvilti žiūrovą, kuris scenoje tikėjosi išvysti saldžiai burkuojančią paauglių porelę. Bet, kaip jau sakyta, atsitiktinių žiūrovų „Vaivorykštės“ spektakliuose nebūna, visi žino, ko gali tikėtis. Ir šį kartą scenoje virė linksmas, spalvingas, balsingas – kaip ir tikrovėje – paauglių gyvenimas ir ryškėjo rimtos, neretai – skaudžios ir aštrios ne tik jaunimo, bet visos mūsų visuomenės problemos. Stebino ir džiugino vaidintojų masiškumas, režisūriniai sprendimai, puiki visų aktoriukų vaidyba – teisūs buvo Adomas ir Ugnė, sakę, kad spektaklyje nėra šalutinių vaidmenų – visi tik pagrindiniai.
Meilės irgi buvo – daug, visas spektaklis – apie meilę. Bet kas ji yra?
„Aš nežinau, kas yra meilė, tad kodėl mane klausinėji?!“ – rėkte išrėkė vienas personažų. Beje, vienas tų, kurių porelė mokykloje buvo laikoma neperskiriama, ir visi jai pavydėjo.
Spektaklyje jaunimas vaidina apie tai, kaip juos myli arba nemyli tėvai, draugai, bendraklasiai, mokytojai, ir kaip jie patys myli kitus. Meilė yra santykiai, bet kartais – ausys klausosi, o širdis negirdi, o kartais – reikia numirti, kad kas nors pabučiuotų.
…apie pjesės autorę
Pjesę sukūrė vaidintojų bendraamžė Lidžita Kolosauskaitė. Dabar ji jau suaugusi, teisininkė, ir rašo nebe pjeses ir eilėraščius, o ieškinius, pareiškimus, atsiliepimus ir kitokius advokatiškus raštus.
Domeikavos vidurinės mokyklos mokytoja Vida Matusevičienė pastebėjo penktokės talentą, ir prasidėjo visokie konkursai. Pjesė „Meilės teorija ir praktika“ sukurta garsiojo režisieriaus Juozo Miltinio vardo konkursui. „O dėl temos, – teigė autorė, – aš manau, kad pasaulyje labai daug vertų dėmesio temų, bet kažkodėl beveik visi renkasi meilę. Ir aš čia ne išimtis.“
„Sunku patikėti, kad taip būna. Savo visas kūrybines pretenzijas buvau jau beveik pamiršusi, o čia – tokia naujiena“, – rašė Lidžita atsakydama į „Vaivorykštės“ laišką, kviečiantį atvykti į premjerą. Ir atvyko, dargi kartu su mama, nes „ne kasdien pasitaiko tokia galimybė – pamatyti savo kūrinį kitų akimis“.
…apie juodą darbą
Po spektakliško savaitgalio (po premjerų namie šeštadienį jie išvyko į festivalį Ukmergėje) antradienio popietę ramiai sėdinėdami teatro kambarėlyje kultūros centre „Vaivorykštės“ aktoriai džiaugėsi, kad viskas gerai pavyko, kad buvo smagu ne tik vaidinti, bet ir repetuoti. Tačiau ir sutaria, kad nebus perdėta ruošimąsi premjerai pavadinus juodu darbu. Sako, kad tada, kai tik svajojo vaidinti „Vaivorykštėje“, nemanė, kad repeticijose reikia taip sunkiai dirbti. Prisipažįsta, kad ne vieno galvoje kirbėjo mintis išeiti. Bet nė vienas garsiai to nepasakė ir neišėjo.
„Niekam dabar nesinori dirbti, visi nori tik greito rezultato“, – kiek ironizuodama sako režisierė. Rezultatą jie pasiekė greitai (nors – kaip vertinsi) – repetuoti pradėjo tik sausio mėnesį. Skaitė tekstą, dalijosi vaidmenimis – pasidalyti teisingai dažniausiai pavyksta iš karto.
Šiame spektaklyje personažai skaitė ir remarkas – įdomu, to dar niekada nebuvo darę, bet ir žymiai sudėtingiau, nes tenka greitai persijungti iš neutralaus kalbėjimo į personažą.
Tarėsi, nusprendė, nuzulino (teneapsirinka manantieji, kad scenoje kas kaip nori, taip skeryčiojasi ir laksto – kiekvienas judesys ir mimika yra surepetuota) ir …vėl keitė. Ginčijosi ir pykosi.
„Buvo įgrisę – darbas ir darbas, tokia kūrybinė rutina. Buvom visi pavargę. Bet džiaugiuosi, kad nebuvo abejingų“, – juodo darbo temą užbaigia režisierė. Ir visi dar užviršuoja: sunkumus atperka žiūrovai – kai jie supranta, kai sako: šaunuoliai!
…apie įkvėpimą
Nors režisierės per vaidinimą nebūna scenoje, ji yra ašis, apie kurią sukasi teatras. Režisierės žodis ne visuomet būna paskutinis („Vaivorykštės“ režisierė to ir nesiekia), bet pirmasis – tai jau visada.
Režisierė Birutė sako: „Po kiekvieno naujo spektaklio galvoju, kad jau viskas, kad jau daugiau nieko nebepadarysiu. Bet ateina ruduo…“ Ruduo – teatro naujo sezono pradžia, ir vėl viskas įsisuka. Įkvėpimas ateina tarsi savaime, kai „Vaivorykštės“ kambarėlis priguža vaikų ir kai visi kartu jie apsistoja ties pasirinkta pjese.
„Dar labai svarbus įkvėpimo faktorius yra žiūrovai, teatro draugai, rėmėjai ir pagalbininkai. Ir šiemet pirmieji mūsų spektaklį pamatė Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos mokiniai – mūsų premjeros dieną paskelbiama nepamokinės veiklos diena ir visa mokykla eina į teatrą. Labai džiaugiamės, kad jiems mūsų reikia, kad mokyklos vadovai neabejoja, jog teatras ugdo vaikus. Matome, kad jie yra atidūs žiūrovai, moka elgtis teatre, o po spektaklio smalsiai domisi mūsų užkulisiais ir patys aktyviai dalyvauja teatrinėse improvizacijose. Džiaugiamės ir visais kitais žiūrovais, dėkojame LIONS klubui, kuris teatrą parėmė finansiškai. Labai ačiū scenografui Zigmui Morlencui, apšvietėjui Gintarui Zareckui“, – sakė režisierė B. Šneiderienė.
Teatrui gaila tik vieno – kad negali ilgai džiaugtis savo kūrybos rezultatu. Jurbarkas – nedidelis miestas, ir jau beveik visi, kurie norėjo, pamatė naująjį spektaklį.
„Spektaklio gyvenimas trumpas, bet jį pailgina Lietuvos teatrinis sąjūdis – vyksta festivaliai, važiuojame vieni pas kitus, bendraujame ir draugaujame. Tai – tikra paguoda“, – sakė režisierė. Vieną ryškiausių pastarųjų metų spektaklių „Škac, mirtie“ „Vaivorykštė“ suvaidino dvidešimt kartų – tokio paties gyvenimo linkėtume ir naujajam pastatymui.
Festivaliai ir konkursai, pasak režisierės Birutės, padeda teatrui pasitikrinti, ar ir kitur būsi priimtas taip pat šiltai ir dėmesingai kaip Jurbarke. Praėjusį savaitgalį „Meilės teoriją ir praktiką“ puikiai įvertino Ukmergės žiūrovai ir ten vykusio festivalio „Nenuoramos“ dalyviai.
Jau balandį Vytauto Didžiojo universiteto teatre „Vaivorykštė“ rodys senąjį spektaklį „aš esu AŠ“, nes VDU komisija atrinko jį, kaip vertą pamatyti aktorinio meno ir teatrologijos studentams. Laukia tarptautinis teatrų festivalis Jonavoje, kur pristatys naująjį – „Meilės teoriją ir praktiką“, paskui „Šimtakojo“ festivalis Jurbarke. Nauji įspūdžiai, netikėtos patirtys, linksmi ir įdomūs jaunimo savaitgaliai.
