Gegužės viduryje Jurbarke vykusios tarptautinės vaikų ir jaunimo teatrų kūrybinės dirbtuvės, o paprasčiau sakant – „Vaivorykštės“ festivalis jaunatviško šurmulio pripildė visą kultūros centrą – buvo suvaidinta dvidešimt spektaklių, o nesurežisuota ir nesurepetuota improvizacija truko kone dvi paras be sustojimo.
Kilk su „Vaivorykšte“
Festivalis prasidėjo gegužės 15-osios ankstų rytą „Vaivorykštės“ trupės improvizuotu etiudiu oro uosto tema. Šventės vedėjai Urtė Laurinaitytė, Mantas Bendžius ir Arnas Ašmonas kvietė visus „Vaivorykštės“ oro linijomis skristi į festivalį, ir kai jurbarkiečiai rodė savo spektaklį „Meilės teorija ir praktika“, žiūrovų salė jau nebuvo tuščia.
Tryliktas „Vaivorykštės“ festivalis sukvietė, ko gero, daugiausia teatrų iš Lietuvos ir užsienio. Atvyko kolektyvai iš Ukmergės, Šiaulių, Kauno, Raseinių, Šakių, Ignalinos, Klaipėdos, Pasvalio, vaidino Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos moksleiviai, atvažiavo jaunimo teatrai iš Lenkijos, Latvijos ir Baltarusijos. Vaidino ir profesionalai – Vilniaus improvizacijos teatras „Kitas kampas“ ir Klaipėdos jaunimo teatras.
Plati programa žiūrovams suteikė didžiulę pasirinkimo laisvę, skirtingų žanrų ir stilių spektakliai parodė šiuolaikinio teatro įvairovę ir patvirtino tiesą, kad teatras kalba visiems, kiekvienam pasakydamas kažką svarbaus. Neišgirsta tik tas, kuris nenori girdėti, bet tokie į teatrą turbūt neina.
Favoritai?
Festivalis – ne konkursas, geriausi čia nerenkami, vietos neskirstomos. Bet žiūrovams nedraudžiama svarstyti, lyginti ir išsirinkti favoritus. Pasiklausius ir paklausinėjus ne vienas minėjo „Kubą“ – Kauno šv. Mato gimnazijos teatro studiją, vadovaujamą režisieriaus Tomo Erbrėderio. „Kubas“ ne pirmą kartą vaidino „Vaivorykštėje“ ir Jurbarke jau žinomas. Šįkart kauniečiai atvežė du pastatymus – „Smart“ – apie technologijų amžiaus žmogų, ir etiudų spektaklį „Metas“, skirtą Kristijono Donelaičio jubiliejui. Šypsojosi jaunieji žiūrovai matydami scenoje primityvų, ritmiškai dirbantį gamtos ritmo diktuojamus darbus Donelaičio laikų žmogų, bet juoko netramdė ir žiūrėdami į save – koks bejėgis žmogus prieš technologijas, kurias sukūrė tarnauti sau pačiam, ir koks juokingas joms paklusdamas. Abu spektakliai buvo be žodžių, bet pasakė daug ir aštriai.
„Kubo“ aktorės Aistė ir Vilija: „Sukūrėme tą spektaklį patys, žaisdami. Mes truputį juokiamės iš savęs, kad esam priklausomi, kad ne mes technologijas, o jos mus valdo. Iš tikrųjų spektaklis „Smart“ kelia labai rimtas problemas. Vadovas mus palikdavo 10 minučių ir mes pasidarydavome švelnius eskizus, paskui tobulindavom. Smagu buvo kurti!“
Žiūrovai
Nors yra nuomonė, kad festivaliai daromi dėl pačių kolektyvų – kad savo darbus parodytų ir kitų pamatytų, „Vaivorykštės“ festivaliui žiūrovų dėmesio netrūksta. Į spektaklius šiemet plūdo ne tik Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos, kurioje yra gilios ugdymo teatru tradicijos, mokiniai ir mokytojai, bet ir Naujamiesčio pagrindinės, Jurbarko gimnazijos, taip pat Šakių rajono mokyklų mokiniai.
„Į „Vaivorykštę“ visada atvežama puikių spektaklių, parodančių šiuolaikinio gyvenimo ir jaunimo problemas. Per pamoką galima daug ko prišnekėti ir pamokyti, bet kai mokiniai scenoje pamato tuos pačius dalykus, kai jų bendraamžiai teatro išraiškos priemonėmis kalba apie gėrį ir blogį, rezultatas yra visai kitoks“, – sakė spektaklius kartu su mokiniais žiūrėjęs Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos neformaliojo švietimo ir nepamokinės veiklos skyriaus vedėjas. Jis neabejoja, kad teatro išugdytą kultūrą vaikai parneša ir į mokyklą.
„Vaivorykštės“ režisierė Birutė Šneiderienė džiaugiasi, kad Jurbarko jaunimas imlus teatro menui ir per daugelį metų susiformavo ir toliau formuojasi teatro pažinimo džiaugsmas. Labai savitas Klaipėdos teatro spektaklis „Gaida“, tiesa, patraukė mažiau jaunimo, nei iš TV pažįstamas „Kitas kampas“, bet, pasak režisierės, viskas vyksta pamažu ir kitą kartą panašų spektaklį jau turėtų žiūrėti daugiau žiūrovų.
Pertraukos
„Vaivorykštės“ rengėjai įsitikinę, kad ir žiūrovai, ir suvažiavusių kolektyvų nariai laukdami kito spektaklio neturi nuobodžiauti ar eiti namo, todėl pertraukėlės buvo užpildytos kūrybiško vyksmo – šoko, dainavo, vaidino kūrybingas Jurbarko jaunimas.
Vieną tarpuspektaklį užpildė Arnas Ašmonas pasakojimu apie aktorystės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o jį šnekino bičiulis Mantas.
Truputis statistikos (pernai į aktorinį stojo apie 300 kandidatų, priimta 16, dabar bestudijuoja 11), truputis faktų (paskaitos kasdien nuo 7 iki 22 val.: vaidyba, scenos kalba (ji sunkiausia, nes reikia išmokti nenukandinėti galūnių, kaip įprasta jurbarkiškiams), judesys ir t. t. ir pan. Studentai be bilietų gali eiti į visus visų teatrų spektaklius, žinoma, jei dėstytojai išleidžia iš paskaitų. Dėstytojai išleidžia. Pirmąjį pusmetį pirmakursiai vaidino tik gyvūnus, paskui buvo leista vaidinti ir žmones) plius filmuoti kadrai ir reziumė – sunku, bet įdomu.
Po to Arnas buvo klausinėjamas, daugiausia apie stojamųjų užduotis – panašu, kad ir šiemet konkursas į aktorinį nebus mažas.
Antroji diena
Ji prasidėjo „vaivorykštukų“ vedama rytine mankšta. Bet prieš tai dar buvo naktis. Visi panašių renginių dalyviai patvirtintų, kad festivalių naktys būna ne ką prastesnės nei dienos.
Kas įvyko naktį? „Naktį? – perklausė vaivorykštietis Adomas, – kad nieko: koncertavo grupė „Neteisėtai padaryti“, buvo Seinų teatro ugnies šou. Daugiau nieko.“
Ir jokių nuotykių? „Jokių, – tvirtino Vytautė, Ieva, Milda, Adas ir kiti vaivorykštiečiai, – nes mes čia nenakvojom, nieko nepatyrėm.“ Vadovė Birutė paaiškino, kodėl – nes „Vaivorykštė“ dirbo! Tikrai, jie visi turėjo pareigų, pirmas festivalis – didžiulis išbandymas.
Adomas, pavyzdžiui, dirbo garsiakalbiu – prieš spektaklius landydavo visur ir primindavo, kad jau laikas į salę, o gal net į sceną.
Be galo dėkinga
Viską – nuo pradžios iki pabaigos – ko gero, matė tik režisierė Birutė Šneiderienė – ji suspėjo pažiūrėti visus spektaklius ir sužiūrėti visa kita – ji šio festivalio ir mama, ir tėtis, jai priklauso. Režisierės nuomone, festivalio spektakliuose, kaip ir vaivorykštėje, buvo daug visokių spalvų: šviesių ir tamsių, ryškių ir blankesnių. O kad „Vaivorykštė“ buvo tokia graži, B. Šneiderienė dėkojo visiems, prie to prisidėjusiems: „Kultūros centro kolektyvas dirbo labai darniai, nes vienas didelės šventės nepadarysi. Be galo esu visiems dėkinga! Visi lakstėm suplukę ir visi visur suspėjo – nebuvo net ant ko supykti!“
