Gyvenimas ant Nemuno kranto gali pateikti netikėčiausių staigmenų. Nors vanduo ranka pasiekiamas, valčių savininkai atsidūrė lyg spąstuose. Rajone yra bene dešimt oficialiai patvirtintų valčių nuleidimo vietų, tačiau pasinaudoti galima vos keliomis. Susiruošusiems paplaukioti jurbarkiečiams arba reikia krano valtims nuleisti, arba gresia bauda už įstatymo pažeidimą. Valtis vandenį dar gali pasiekti sumokėjus, tačiau dauguma valčių savininkų tvirtina, kad būtent Jurbarko mažųjų laivelių prieplaukoje renkamas mokestis – nežinia už ką.
Bausti privalo
Netvarka dėl valčių nuleidimo jų savininkus ir aplinkosaugininkus stumia į priešpriešą. Vieni priversti pažeisti įstatymą, kiti dėl tokio elgesio privalo bausti. Už mažųjų laivų naudojimo vidaus vandenyse tvarkos pažeidimus piliečiai gali sulaukti nuo šimto iki dviejų šimtų litų baudos. Jei pažeidimas pakartojamas, bauda jau siekia iki keturių šimtų litų. Laivų savininkai prilyginami gamtos niokotojams, todėl rizikuoja ne tik netekti teisės plaukioti vidaus vandenyse, bet gali prarasti savo transporto priemonę – įstatymas numatyto konfiskavimo galimybę.
„Negalime toleruoti tokios veiklos, nes laivams nuleisti yra oficialiai paskirtos vietos. Žinoma, nuleisti vandens transporto priemonę Jurbarke į Nemuną šiek tiek kainuoja“, – sakė Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko r. agentūros vedėjas Andrius Šašys.
Nuleisti laivo neįmanoma?
Su aplinkosaugininku nesutinka meškeriotojų klubo „Pūkys“ prezidentas Hendrikas Jakimavičius. Patyręs žvejys pirštu bado į legalias valčių nuleidimo vietas ir klausia, kaip jose į vandenį nuleisti laivą? Žinoma, jei ženklais nepažymėtas nuleidimo vietas apskritai kas nors ras.
Viena tokia valčių nuleidimo vieta įrengta Jurbarkuose, prie Mituvos užtvankos krioklio. Tiksliai šios vietos nežinantis žmogus greičiausiai liktų nieko nepešęs, o net ir radęs sunkiai patikėtų, kad čia galima nuleisti valtį.
„Jokios nuleidimo vietos valtims čia nėra, nebent ja laikysime nelygų, šabakštynais apaugusį krantą. Norint jį pasiekti, pirmiausia teks valtis tempti per griovį, o paskui sukti galvą kaip laivą nuleisti į vandenį“, – neabejojo H. Jakimavičius.
Dar sunkiau būtų valtį iškelti iš Mituvos. Tokia užduotis vienam vyrui neįveikiama. „Čia visureigiu sunku privažiuoti, reikia ir mašiną laužyti, ir griovį gadinti“, – žvejų nuomonę dėstė H. Jakimavičius.
Panašus vaizdas ir Girdžiuose. H. Jakimavičius žino dvi vietas prie Mituvos užtvankos, kur galima nuleisti valtis. Kaip ir Jurbarkuose, taip ir čia vienas žvejys nieko nepadarytų. Vienoje vietoje trukdo vandenyje suguldyti cementiniai blokai, kitoje krantinė tokia, kad valtį į vandenį galima nebent meste įmesti.
„Vietos nesužymėtos, nepritaikytos valtims nuleisti, daug kas tiesiog nežino kur jos. Padėtis panaši visame rajone“, – tikino H. Jakimavičius, apgailestaudamas, kad viltys žvejoti iš valčių dūžta į šipulius, nes tos oficialiai patvirtintos vietos gražiai atrodo tik popieriuose, praktiškai valčių nuleidimo vietomis naudotis nėra kaip.
Bijo vagių
Problemų netrūksta ir pačiame Jurbarke, nes valčių nuleidimo vietos ir čia greičiau „popierinės“ nei pritaikytos laivelių savininkams. Viena tokių – karjero pradžioje. Maudymosi sezonu čia atsivežti valtį būdavo beveik neįmanoma – privažiavimą užstoja sugrūsti poilsiautojų automobiliai. Pastačius draudžiantį automobilius statyti ženklą, pasiekti vandenį tapo lengviau, tačiau automobilių čia nebegali palikti ir patys žvejai. Išsikrovę žvejybos įrangą, jie turi savo automobilius nuvairuoti į tolokai esančią aikštelę. Kol grįžta prie valties, daiktai lieka be priežiūros.
„Žvejybos inventorius, kurio žmogus nepajėgia tokius atstumus nešiotis, kainuoja nemažus pinigus. Kalbu ne apie kelias šimtines, o didesnes sumas. Kiekvieną kartą tenka pasikliauti sėkme ir tikėtis, kad niekas nenudžiaus daiktų. Jei valtis nuleidusiems žvejams būtų galima automobilius palikti netoli vandens, būtų kur kas saugiau. Juk kontroliuojantiems pareigūnams nesunku atskirti žveją nuo vairuotojo, kuris atvažiavo be priekabos laiveliui“, – įsitikinęs H. Jakimavičius. Tik jei pavyko nepakliūti į nagus ilgapirščiams, gero irgi nedaug, nes krantas nelygus, netinkamas valtims nuleisti.
Mokestis kelia abejonių
Karčių žodžių žvejų atstovas negaili ir Osvaldo Kaspučio administruojamai Mažųjų laivelių prieplaukai. Verslininkas laivelių savininkams siūlo saugomą automobilių stovėjimo aikštelę, prižiūrimą prieplauką ir laivelių nuleidimo į vandenį paslaugą. Oficialiai aiškinama, kad dešimt litų laivelių savininkai turi sumokėti už automobilių saugojimą, tačiau atverti pinigines tenka net ir tais atvejais, kai nuleidus laivą automobilis nepaliekamas saugomoje aikštelėje.
Jurbarko žvejams atstovaujantis H. Jakimavičius tikina, kad dauguma klubo meškeriotojų nesupranta už ką imamas šis mokestis. Kas kita, jei laivai prieplaukoje paliekami saugoti. Painiavą kelia ir tai, kad prieplaukos administratoriaus tinklalapyje nurodoma, jog už paliktą aikštelėje automobilį reikia mokėti penkis litus.
„Tai tas pats jei išsinuomočiau dviračių tako dalį ir imčiau mokestį iš pravažiuojančiųjų. Mažųjų laivelių prieplauka įrengta valstybės ir Europos Sąjungos paramos lėšomis. Nesuprantu, kodėl už naudojimąsi objektu, kurio statybai panaudoti mūsų mokesčiai, dar reikia mokėti“, – stebėjosi H. Jakimavičius. Žvejai norėtų matyti savivaldybės ir verslininko O. Kaspučio sudarytą Mažųjų laivelių prieplaukos panaudos sutartį, taip apkartinusią valčių savininkų gyvenimą.
Stumdo per seklumą
Jurbarko r. savivaldybės administracijos direktorius Petras Vainauskas neslepia, kad savivaldybė valčių nuleidimo vietomis iki šiol nesirūpino. Jų būklė buvo palikta likimo valiai.
„Dėl valčių nuleidimo problemos prasidėjo šiemet, kai aplinkosaugininkai ėmė garsiau kalbėti, kad baus pažeidėjus. Vienas dalykas nuleisti valtį, kitas – kur pastatyti automobilį. Ant žalios vejos? Aplinkosaugininkai turi laikytis įstatymo ir bausti. Šiuo metu jau duotas nurodymas savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjai Gražinai Gadliauskienei, kad peržvelgtų galimybes, kur dar galima įrengti valčių nuleidimų vietas su bent minimalia infrastruktūra“, – sakė P. Vainauskas.
Žiotyse patogiau
Savivaldybė taip pat sulaukia ir priekaištų dėl O. Kaspučio administruojamos Mažųjų laivelių prieplaukos. Vandens pramogų gerbėjai skundžiasi ne tik jiems neaiškiais mokesčiais, bet ir Imsrės srovės nuolat užnešama prieplauka, kurios dugnu tenka stumti laivus.
Į Mituvą ties prieplauka įtekančio upelio sąnašų tiek daug, kad upės vagą šioje vietoje tenka valyti kiekvienais metais. Savivaldybė darbą kartais atlieka pati, kartais pagalbos prašo Vidaus vandenų kelių direkcijos specialistų. Teritorija ties prieplauka buvo valyta ir šiemet, tačiau išplaukti laivams pavykdavo ne visada – savininkai su kompanija juos stumdavo per sąnašas.
Būtent tokiais pavyzdžiais ginasi dalis laivų savininkų, kurie vandens transporto priemones į Nemuną nuleidžia nelegaliai. Savivaldybės administracijos direktorius P. Vainauskas sutinka, kad Mituvos žiotyse savavališkai įrengta nuleidimo vieta patogesnė nei oficiali prieplauka. Čia ne tik lengviau nuleisti laivą, nėra seklumų, bet ir iškart galima išplaukti į Nemuną.
„Bandysime į viską žiūrėti lanksčiai. Greičiausiai teks legalizuoti ir įruošti tiek šitą, tiek keletą kitų nuleidimo vietų Nemune. Vandens pramogos populiarėja, todėl neatsižvelgti į tai negalima“, – sakė P. Vainauskas.
Pasiteisinimai stebina
Tuo tarpu Mažųjų laivelių prieplauką administruojantis verslininkas O. Kasputis nesupranta, kodėl pareigūnai iki šiol nesutramdė savavališkai Mituvos žiotyse laivus nuleidžiančių pramogautojų. Pasak jo, prieplaukai įrengti buvo išleistos didžiulės sumos, o į šalimais vykstančią nelegalią veiklą žiūrima atlaidžiai.
O. Kasputis atmeta kaltinimus, esą prieplaukoje per seklu, o nuleisti laivus – sudėtinga. Tokias kalbas verslininkas vadina nevykusiais paaiškinimais siekiant pateisinti nelegalias laivų nuleidimo vietas.
„Dirbame visą parą, iš prieplaukos sėkmingai išplaukia kur kas didesni laivai, nei nelegaliai nuleidžiami Mituvos žiotyse. Imame iš klientų dešimties litų mokestį. Į tai įskaičiuojamas automobilio su priekaba saugojimas, kitos paslaugos. Keista, bet yra žmonių, kurie sako, kad mokestis didelis, nors vienu išplaukimu kurui išleidžia kelis šimtus litų“, – tikino verslininkas.
Leis išsipirkti?
Jurbarko r. savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus vedėja G. Gadliauskienė tikina, kad vandens pramogų mėgėjams patiems įsiruošti legalią valčių nuleidimo vietą Mituvos žiotyse įmanoma. Tačiau viskas priklausys nuo rajono politikų sprendimo. Galbūt čia liks valstybinės žemės sklypas ir valčių nuleidimo vietą įrengs savivaldybė, gal žemę bus leista privatizuoti. Tada laivų savininkams tektų įveikti keletą biurokratinių kliūčių ir atverti pinigines.
„Toje vietoje greičiausiai bus suformuotas žemės sklypas, kurį bus galima įsigyti aukciono būdu. Tačiau jei žemę nupirkęs asmuo norės įrengti prieplauką, laukia mažiausiai trys derinimo procedūros. Pirmiausia teks kalbėtis su paveldosaugininkais, nes teritorija patenka į netoliese esančio piliakalnio vizualinės apsaugos zoną. Antra, planus teks derinti su žemėtvarka ir trečia – su Vidaus vandenų kelių direkcija, nes Nemunas – jų priežiūros zona“, – sakė specialistė.
Architektės manymu, labiausiai tikėtina, kad pasibaigus žemės reformai sklypas atsidurs privačiose rankose.
„Žemės reformos esmė, kad kiekvienas žemės lopinėlis turėtų šeimininką. Savivaldybė ir taip turi daugybę viešųjų erdvių, kurių priežiūrai pinigų skirta labai mažai. Papildomų teritorijų priežiūra būtų sunkiai įgyvendinamas uždavinys“, – neabejoja G. Gadliauskienė.
Laivybos sezonas valstybinės reikšmės vidaus vandenų keliais Nemuno upe ir Kuršių mariose, taip pat Mituvos kanale šiemet prasidėjo balandžio 25 d., tęsis 199 paras ir baigsis lapkričio 9 d. Tačiau panašu, kad ir kitais metais, paskelbus naujos navigacijos pradžią, problemos liks senos.
Lukas PILECKAS
