Išlaužytos pavėsinės, prakiurdyti stogai, sulamdyti stendai, pavogta, ką galima nulupti, prišiukšlinta. Su tokia kasdienybe susiduriantys miškininkai griebiasi už galvos ir perspėja – iš poilsio zonos miškeliuose tarp Dainų slėnio ir Jurbarko vandenvietės greitai nieko neliks.
Padovanojo unikalią erdvę
Jurbarko miškų urėdija į du miškelius vakarinėje miesto dalyje investavo 44 tūkst. eurų. Einančius pėsčiomis ar važiuojančius dviračiais pro dvaro parką, per Mituvos tiltuką, kitapus upės pasitinka miškininkų įrengti takeliai, patogios pavėsinės, akį džiugina medžio skulptūros. Urėdija miesto teritorijoje esančius miškelius sutvarkė, išvalė menkaverčius augalus. Buvusi brūzgynė ne tik prašviesėjo, bet tapo gražia poilsio zona. Čia yra inkilų kolekcija ir dvylika treniruoklių norintiems sportuoti.
„Ateinančius į mišką pasitinka meistro Vaclovo Dubikalčio išdrožtos meškos medyje, kamuolį ritinėjantis ežiukas, sraigė, baravykas ir kitos skluptūros. Taip pat ir informacinis stendas apie šioje vietoje gyvenančią gyvūniją, su patarimais, kaip įrengti inkilus įvairiems paukščiams. Deja, stendas jau suniokotas, sudaužytas pagaliu“, – apmaudo neslėpė teritoriją prižiūrinčios Pašvenčio girininkijos girininkas Vydas Adomas Rutka.
Tačiau ne suniokotas stendas perpildė miškininkų kantrybę. Prieš keletą dienų čia apsilankęs girininkas nustėro: jurbarkiečiams dovanotos ąžuolinės pavėsinės – nuniokotos. Vandalai pagaliais iš vidaus išdaužė skiedrų stoge skyles, išspardė suoliukus, pavėsinės sieną. Nors finansinius nuostolius suskaičiuoti sunku, miškininkams darbo netrūks – reikės surasti tinkamos medienos, ją paruošti, sutaisyti viską taip, kad būtų kaip buvę.
„Teritorija įruošta prieš porą metų, o vos spėjame remontuoti. Jei taip ir toliau, tikrai greitai nieko neliks. Stengiamės čia kuo dažniau lankytis ir kontroliuoti, tačiau nespėjame. Todėl labai prašome visuomenės, kad ji saugotų jai dovanotą turtą, nebūtų abejinga ir nepraeitų pro šalį, kai mato negerus dalykus – drausmintų, praneštų policijai. Abejingumas – pats blogiausias dalykas“, – sakė V. A. Rutka.
Vargina vagys ir šiukšlintojai
Jurbarkiečiams miškininkų įruoštą aktyvaus laisvalaikio erdvę niokoja ne tik laužytojai ir šiukšlintojai, bet ir vagys. Teritoriją aprodydamas V. A. Rutka tik gūžčioja pečiais nesuprasdamas, kam galėjo prireikti treniruoklių veržlių, ar metalinių šiukšlinių rėmelių.
„Sudedame, o vėl ir vėl pavagia. Bent jau dviračių stovo kol kas išplėšti iš žemės nepajėgia, labai giliai įkasėme“, – atsiduso miškininkas.
V. A. Rutka svarsto, kad situaciją gal kiek keičia važinėjantieji dirbti į užsienį. „Manau, kad žmonės pamato pasaulio, kaip yra, pavyzdžiui, Švedijoje ar kitur. Supranta, kaip smagu atvažiuoti prie ežero ir rasti tvarkingą poilsiavietę. Todėl po truputį normalus elgesys ateina ir į Lietuvą. Gaila tik, kad procesas itin lėtas“, – sakė V. A. Rutka.
Miškininką stebina abejingumas gamtai, kurį begėdiškai demonstruoja jauni žmonės. Pavėsinėse – kalnai saulėgrąžų lukštų, tušti vienkartiniai kavos puodeliai, maišeliai, traškučių pakeliai ir net moteriški rūbai.
„Sunku suprasti, kodėl jaunimas sėdi ant stalo, o kojas kelia ant suoliukų. Kartą atėjau, paprašiau vaikinus nulipti nuo stalo. Nulipo. Tada paprašiau, kad atsisėstų ant suoliuko. Žinoma, kad nesėdo, nes nebuvo kur sėsti – visas purvinas. Tačiau nuėjau tolyn ir vėl tas pats, vėl sėdi ant stalo, o kojos ant suoliukų“, – stebėjosi pašnekovas.
Jurbarko bendruomenė nedidelė, turėtume matyti vieni kitus, įvertinti pastangas tvarkyti ir gražinti miestą. Dabar gi jei ne vienoje, tai kitoje vietoje – išlaužyta, sudaužyta, nuversta ar apšnerkšta. Gėda, nes tai ne svetimų, o tik savų darbas.
Lukas PILECKAS
Šlykštynės – bloga darosi. Bet ką daryti? Sveikatos ir ištvermės visiems, kurie padarė grožį ir gėrį mums.