Didžiausias deficitas, sakoma, šiais laikais yra laikas – visiems jo trūksta. Tačiau būna ir kitaip – kai nebereikia eiti į darbą, užaugę vaikai gyvena savo gyvenimus, o dar jei lieki vienas, tiesiog nebežinai, kur dėti savo laiką. Laimingi, kurie susiranda širdžiai mielą užsiėmimą, kaip smalininkietė buvusi pedagogė Stefa Šafranauskienė.
Tai, kuo savo laisvas valandas jau kelerius metus užpildo Stefa Šafranauskienė, vadinama fitokoliažu. Tačiau Stefai labiau patiko vieno dailininko, parodoje pamačiusio jos paveikslus, įvardijimas – tapyba augalais. Iš paprastučių, kaip pati sako – neponiškų augalėlių ji sukuria nepaprastai gražius paveikslus, dažniausiai peizažus. Stefa savo paveikslėlius klijuoja ne iš stambių sudžiovintų augalų lapų ar žiedų, bet iš smulkučių jų dalelių, todėl ne iškart ir suprasi, kad jie „nutapyti” augalais. Tamsus, dažniausiai juodas, paveikslėlių fonas suteikia jiems išskirtinio skoningumo, rafinuotumo.
S. Šafranauskienės gražius, labai autentiškus darbelius nedaug kas matė. „Aš – ne viešumos žmogus, – sako paveikslėlių autorė, – kuriu juos sau, turiu kuo draugus apdalyti, artimuosius pradžiuginti.” Tačiau kūrybingoji moteris dėkinga dailininkei Eglei Untulytei, kuri pamačiusi jos darbelius, pakvietė dalyvauti parodose. Paveikslai eksponuoti Tauragėje ir Raseiniuose, šį pavasarį jos darbų paroda buvo surengta Jurbarko turizmo informacijos centre. Stefutė sulaukė gražių vertinimų, pagyrimų – smagu, kad darbeliai džiugina ir kitus.
„Kartą paskutinio skambučio proga su mokinėmis padarėme atviručių iš sudžiovintų gėlių. Jos visiems labai patiko. Tokia ir buvo atsitiktinė mano draugystė su augalais”, – sako žemės ūkio pagrindų dėstytoja, dirbusi buvusiame Smalininkų technikume ir Viešvilės profesinėje mokykloje. Kažin, ar atsitiktinė, nes jau tada sudžiovintų lapelių ir žiedelių buvo pilnos Stefos knygos: „Jie labai gražūs – formos, spalvos, atspalviai – nebereikia jokio meno. Be to, knygos gėlėmis kvepia.”
Nebuvo atsitiktinis ir kūrybos pasirinkimas, nes Stefa nuo mažens mėgo ir mokėjo piešti. Ji iki šiol tebeturi mamos išsaugotus savo vaikystės piešinius – pieštuku pieštas mergaitės portretas, peizažas, natiurmortas… Nei ypatingų sąlygų, nei medžiagų tuomet neturėjo, tik didžiulį norą piešti, kaip ir jos senelis, paprastame languotame sąsiuvinyje nupiešęs visus savo kaimo žmones.
„Kai buvo maži vaikai, darbas, nė minutės laisvos neturėjau, paskui atsirado marios laiko, reikėjo jį kažkur dėti. Mano amžiaus žmonės visi ką nors daro – rašo eilėraščius, mezga, siuvinėja…” – sako Stefa, savo laiką sudedanti į vasara kvepiančius paveikslus. Dirba žiemos šaltomis niūriomis dienomis, kai nesinori kelti koją iš namų, o vasara, kai viskas žaliuoja ir žydi – augalėlių rinkimo ir džiovinimo metas.
„Kiek čia tų augalėlių reikia – pusės šalpusnio lapo užtenka paveikslui”, – sako Stefa. Jos namų lentynose visa techninė literatūra, dabar jau nebereikalinga, prikaišiota žolių ir žiedų, bet moteris prisipažįsta, kad pievoje ar sode žvilgsnis vis krypsta į žolynus – gal ką gražaus pamatys. Visada pamato ir atranda. Kaimynės ir bičiulės, žinančios tą pomėgį, irgi parūpina jai augalų. „Onutė Burneikienė parneša ne tik iš darželio, bet ir iš pievų, Loreta Staniulienė leidžia skinti ką noriu, Irena Karklelienė, Aldutė Gluodienė ir kitos”, – Stefutė dėkoja visoms, kurių darželių augalėliai sugula į jos darbelius.
Stefa pasakoja, kad jos paveikslėliams nereikia kokių ypatingų augalų – rožių ar kitų. „Yra toks geras augalas šalpusnis, – sako ji, – jo abi pusės skirtingų spalvų, viena minkšta kaip flanelė.” Įdomūs kenkėjų išgraužti lapai, klevo žiedai paveikslėlyje virsta medžiais. „Kai įsidirbi, atrandi įdomių dalykų – žinai, kaip džiovinami augalai keičia spalvą, kokia ji bus po metų ar dvejų, išmoksti sudžiovinti žibutę, kad ji liktų mėlyna”, – pasakoja smalininkietė, kuri visa tai ir dar daugybę dalykų atrado pati, nes tapybos augalais technikos niekur nesimokė.
„Jei mane kas būtų pamokęs technikos, būtų buvę paprasčiau ir greičiau”, – sako fitokoliažų kūrėja ir prisimena, kaip keiksnojo dirbdama pirmuosius darbelius – kalėdinius atvirukus, kuriuose žiedlapiais „piešė” senuką su dovanų maišu. Bet tai, ką atrandi pats, yra ypač vertinga, nes ir maži atradimai žmogui teikia didelį pasitenkinimą.
„Kai pagauni kampą, kaip dabar mėgstama sakyti, eina gana greitai”, – sako S. Šafranauskienė – įstabių paveikslėlių autorė, dabar prie jų jau nebeužtrunkanti taip ilgai kaip prie pirmųjų. Nors labai to kūrybos proceso ir nepaskubinsi – smulkučių augalinių dalelių klijavimas reikalauja nepaprasto kruopštumo, o technologija tokia, kad priklijuotą reikia parą ar ilgiau laikyti prislėgus kuo nors sunkiu. Nepaskubinsi ir todėl, kad kūryba yra kūryba – vaizduotėje, mintyse matomas siužetas ant popieriaus kartais gula labai lengvai, o kartais, pasak Stefutės, sėdi sėdi ir išmeti kaip šiukšles.
Mielą širdžiai užsiėmimą suradusi smalininkietė S. Šafranauskienė linki ir kitoms moterims nepaskęsti buityje, nepritekliuose, ligose, bet užsiimti veikla, kuri pakylėtų, nuvytų liūdnas mintis, teiktų džiaugsmo ne tik pačioms, bet ir kitiems.
Danutė Karopčikienė
