Šimkaičių Jono Žemaičio pagrindinės mokyklos mokiniai apsipratę su naujais mokslais laukėme rudeninės ekskursijos. Ilgai laukti neteko – mūsų mokytojai spalio pradžioje surengė edukacinę kelionę į Rokiškį.
Atvažiavę palaukėme gido ir nuskubėjome į Rokiškio dvarą. Pirmiausia apžiūrėjome garsiausio Lietuvoje XX a. skulptoriaus Liongino Šepkos darbų parodą. Šešiose salėse atspindėta visa meistro kūryba. Iš viso eksponuojama apie 300 labai sudėtingų kūrinių iš medžio, kurių dauguma net primena popieriaus karpinius.
Seniau dvare buvo grafų Tyzenhauzų rūmai, o dabar įrengtas Rokiškio krašto muziejus. Dvaras pastatytas 1801 m. klasicizmo stiliumi, po kurio laiko įgijo baroko detalių. Muziejuje apžiūrėjome buvusių rūmų šeimininkų baldus, daiktus, knygas, rūbus. Ne viskas išlikę, o kai kurie eksponatai atvežti iš kitų vietų ir saugomi kaip istorinės vertybės.
Po to nuskubėjome į didžiausią Lietuvoje prakartėlių ekspoziciją ir pamatėme net šimtą labai originalių ir įdomių kūrinių.
Ekskursija tęsėsi Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje, kuri yra viena gražiausių Lietuvoje, pastatyta neogotikos stiliumi. Bažnyčios vidus išpuoštas vertingais medžio dirbiniais iš Belgijos, vitražais ir bronzinėmis skulptūromis iš Austrijos, bronziniu paauksuotu altoriumi iš Prancūzijos ir kitais dirbiniais. Visų dėmesį patraukė aukšta bažnyčios sakykla – tai tikras meno šedevras, sukurtas Belgijos meistrų. Sakyklos vertė tokia, kad už ją galima būtų pastatyti šešias kaimo bažnyčias.
Kai apžiūrėjome bažnyčios vidų, nulipome ir į rūsį. Beeidami pamatėme nuostabaus grožio žaltį, kurį visi panoro nufotografuoti atminimui. Gyvūnas, kurį regėjome pirmą kartą, išsigandęs šnypštė. Bažnyčios rūsio kriptoje palaidoti grafai Krošinskiai, Pšezdeckiai ir Tyzenhauzai.
Iš bažnyčios nuskubėjome į L. Šepkos atminimui sukurtą parką. Tame parke skulptoriai bandė pavaizduoti L. Šepkos unikalų stilių kurdami skulptūras iš medžio. Pasivaikščioję parko takeliais, prisižiūrėję įspūdingų skulptūrų vėl grįžome į Rokiškio dvarą. Gidas atkreipė mūsų dėmesį į senamiesčio namų langines, kurios meniškai ištapytos – tai unikalus rokiškėnų stilius.
Dvare dalyvavome edukacinėje programoje „Sūrio kelias“. Rūsyje buvo padengtas stalas, o ant jo puikavosi AB „Rokiškio sūris“ gaminiai – penkių rūšių sūriai. Prie jų buvo džemo, pomidorų ir pyrago – šie pagardai reikalingi degustuoti sūrį. Beragaujant šeimininkė rodė senovinius daiktus ir klausinėjo, kam jie reikalingi. Jautėmės smagiai, nes sūrmaišiai, sūrspaudis, sviestamušiai mums žinomi. Vėliau žiūrėjome vaizdo įrašą, kaip gaminami sūriai. Kol sūris pasiekia mūsų stalą, reikia įdėti daug triūso.
Paskutinė ekskursijos stotelė – „Lėlių namai“. Tai Dalios Ziemelienės iniciatyva įkurtas muziejus Bajorų kaimo kultūros namuose. „Lėlių namų“ aktorės su šypsenomis veiduose mūsų laukė kieme, kur suorganizavo tokių įdomių žaidimų, kad iškart pasijutome stebuklingame pasakų pasaulyje. Pamatėme net tris spektaklius! Viename pasisiūlė vaidinti ir mūsų penktokė Raminta Vaitkutė, ir jai puikiai sekėsi. Aktorės buvo labai svetingos. „Lėlių namuose“ yra apie 300 lėlių.
Labai džiaugiuosi, kad vykau į šią puikią kelionę. Tokių, kuriems nepatiko, nebuvo. Smagu pamatyti Lietuvą, sutikti naujų, linksmų žmonių, kurie nori papasakoti apie savo kraštą ir pasidalyti meile savo profesijai.
Deividas Navakauskas
