Mantas Stoškus – Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos absolventas. Studijos jį nuviliojo toli nuo Jurbarko, o svajonės nubloškė net už vandenyno. Įspūdžiais apie keliones ir klajones Amerikos žemyne Mantas dalijasi su „Žvilgsnio“ jaunimu.
Po aštuonių mėnesių, praleistų Turkijoje studijuojant pagal Erasmus mainų programą, žinojau, kad noriu daugiau, stipriau ir sunkiau, kad noriu nublokšti save už vandenyno. Pirmas bandymas pabaigus studijas – aplikavimas dėl darbo vizos pagal „Working Holiday Canada“ programą. Dokumentų pildymas, laukimas ir džiaugsmas gavus rekomendacinį laišką iš Kanados ambasados – beliko „tik“ susikrauti lagaminą ir sėsti į lėktuvą. Po mėnesio, 2012 metų kovo viduryje, nusileidau Vankuveryje, Britų Kolumbijoje. Galvoje sukosi toks planas: Vankuveris – kelionė – Vistleris – kelionė – Lietuva.
Teko susikurti naują gyvenimą, pradedant kanadietiška banko sąskaita, telefono numeriu, baigiant miesto pažinimu ir naujais kontaktais.
Darbo paieškos užtruko: kone kiekvienas pokalbis baigdavosi fraze: „Laukiame vasaros pradžios, tuomet paskambinsim“. Darbas Amerikos edukacinių tyrimų asociacijos metiniame susitikime dėl agentūros kaltės liko neapmokėtas. Teko dirbti didžiausioje Kanados labdaros organizacijoje, tiesiog gatvėje prašant žmonių aukoti Afrikos bendruomenėms. Viską sunkino didelė konkurencija, Vankuveriui įprastas lietus lengvesnio gyvenimo nepranašavo, tačiau rankų nuleisti nebuvo kada – santaupų beveik neliko. Nukritus žemai belieka tik atsispirti ir kilti – prasidėjo vasara, įsidarbinau viename gražiausių Vankuverio restoranų, namus ir darbą skyrė 10 minučių plaukimas turistine valtele, o draugų ratas vis plėtėsi – įsikūriau.
Vankuveris sužavėjo: naktinis gyvenimas vasarą kunkuliuoja, Stenlio parkas dydžiu lenkia net Niujorko Centrinį, aplink ošia vandenynas, paplūdimių apstu ir išrankiausiems, o viską vainikuoja kalnų didybė. Pusmetis Vankuveryje išmokė džiaugtis paprastais dalykais, sutvirtino savarankiškumą ir sulaužė begalę stereotipų.
Praleidęs puikią vasarą ir susitaupęs šiek tiek pinigų, paskutinę rugsėjo dieną su draugu iš Australijos pajudėjau link rytinės Kanados pakrantės. Planas klostėsi sklandžiai, tačiau viską teko keisti nuva-žiavus 2500 kilometrų – didžiulei pūgai užklupus Ontario provinciją nusprendėme bėgti nuo žiemos ir pasukome link Čikagos. Kirtus sieną ir įvažiavus į Šiaurės Dakotą iškart pastebimi skirtumai tarp Amerikos ir Kanados – kaip akis išdegę lekiantys vilkikų vairuotojai, bent keturis kartus daugiau greito maisto užkandinių ir kone perpus mažesnės kainos. Po savaitgalio sustojimų Mineapolyje ir Milvokyje pasiekėme trečią didžiausią Amerikos miestą. Savaitę trukęs nuotykis pareikalavo daug jėgų ir kantrybės, tad savaitei apsistojau pas Čikagoje gyvenančius giminaičius. Išmaišiau centrinę miesto dalį, susipažinau su vietiniais lietuviais ir apžiūrėjau įžymybes: dangoraižius, parkus, muziejus, nepraleidau progos pamatyti legendinio Michael Jordan statulą
Viešėdamas „vėjuotajame mieste“ sulaukiau žinios iš Vankuverio, kad draugui pavyko ištrūkti iš darbo 2 savaitėms. Susitarėm susitikti Sietle po 4 dienų. Susidėliojau galimą marš-rutą ir nedelsdamas įsigijau lėktuvo bilietus su 40 valandų persėdimu Niujorke! Beribės šviesos, Times aikštė, Empire State dangoraižis, Centrinis Parkas, Penktoji Aveniu, Rokafelerio pastatai, Brooklyn‘as, naujasis Pasaulio prekybos centras ir net pro šalį prašvilpęs Amerikos prezidentas su visa 30 automobilių palyda… Šešios valandos miego, neišdildomi įspūdžiai iš „didžiojo obuolio“ – ir aš vėl lėktuve.
Kelionė per Vakarus prasidėjo Vašingtono valstijoje, skaičiavom krintančias žvaigždes Oregone, grožėjomės Idaho slėniais, kol pasiekėme raudonąją Jutos dykumą. Nuostabūs nacionaliniai parkai ir vidury nežinomybės esantys keliai, šaudymas ginklais su vietiniais indėnais prie „Monument Valley“ ir Arizona, kur stūkso kvapą gniau-žiantis Didysis Kanjonas. Pekeliui į Las Vegasą sustojome atlikti automobilio stabdžių apžiūros bei įsiamžinome prie legendinio „Route 66“ greitkelio, kažkada jungusio Čikagą su Los Andželu. Niekada nemiegančio Nuodėmių miesto dvasia neužmirštama. Po Las Vegaso išlėkėme atgal per Kaliforniją link Kanados. Laukinių Vakarų saulėlydis, San Francisko kalneliai ir legendinis Auksinių vartų tiltas, kelyje besipainiojančios stirnos, neaprėpiami miškai ir begalė nuotykių lydėjo visą kelionę. Viskas truko 28 dienas, automobiliais ir lėktuvais įveikiau apie penkiolika tūkstančių kilometrų ir iškart žinojau, kad tai ne paskutinis toks nuotykis.
Grįžęs į Klevo lapo šalį persikėliau gyventi į Vistlerį – žymiausią Kanados slidinėjimo kurortą. Šįkart teko susiveržti diržą laukiant žiemos sezono pradžios. Penkis mėnesius gyvenau ir dirbau mažame slidininkų rojuje, vakarais tapdavusiame didmiesčio centru su daugybe užpildytų restoranų, barų bei klubų. Vieną vakarą miestelio centre netgi pasisekė pamatyti rudąją mešką, nemenkai visus išgąsdinusią, bet pasukusią savais keliais. Atėjus žiemai pirmąkart mėgavausi snieglente ir kasdien grožėjausi didžiuliais kalnais. Darbo vizai artėjant prie pabaigos pradėjau planuoti kitą kelionę ir mokytis ispanų kalbos. Kanada davė daug gyvenimiškos patirties, išmokė nenuleist rankų sunkiausiais momentais ir supažindino su begale įdomių ir draugiškų žmonių. Atskridau, pamačiau, atsisveikinau ir susidėjęs kelioninę kuprinę vėl įšokau lėktuvan…
Kelionės pradžia tapo vienas populiariausių Meksikos kurortų – Kankunas, kur susitikau su drauge, nusprendusia pabėgti nuo lietuviškos žiemos į Karibus! Per 6 savaites turėjome pasiekti Panamos sostinę už 4500 kilometrų, kur mūsų lauks skrydis namo. Dvi savaitės Meksikoje įspūdžių negailėjo. Nepriekaištingi paplūdimiai ir Karibų jūros žydrumas puikiai derėjo su egzotiškais vaisiais ir kaitria Meksikos saule. Išnaudodami Couchsurfing galimybes apsistodavome pas vietinius, taip nusigręždami nuo „viskas įskaičiuota“ viešbučių ir turistinio miestų ritmo. Keliavome autostopu, išbandėme maudynes požeminiuose gėlo vandens urvuose ir spragsėjom fotoaparatais viename iš naujųjų septynių pasaulio stebuklų – senovinėje majų šventykloje Chichen Itza.
Meksiką palikome laivu, plaukdami į Belizui priklausančias Caye Caulker salas. Asketiškas, patogumų stokojantis ir palmėmis apsuptas salų gyvenimas buvo puiki proga apmąstyti kelionės maršrutą, besiruošiant į šalį, garsėjančią neaprėpiamomis džiunglėmis. Pasiekę Belizo sieną, naktį praleidome ne pačiame draugiškiausiame San Ignacio miestelyje. Šventojo Velykų penktadienio rytas pasitiko ištuštėjusiomis gatvėmis, todėl apsidžiaugėme Gvatemaloje išvydę priešingą vaizdą ir besišypsančius žmones.
Pasirūpinę vietinės valiutos atsargomis patraukėme į Tikal nacionalinį parką, kur naktį praleidome miegodami hamakuose, iš džiunglių sklindant laukinių gyvūnų garsams. Prisiminimai, kai sutemusiose džiunglėse teko rinkti sausas šakas laužui aplink riaumojant jaguarams, tampa teigiami tik būtuoju laiku. Po sunkios nakties turėjome puikų rytą apžiūrėti senovinio Majų miesto šventyklas, o ant vienos iš jų grožėtis neaprėpiama savana ir virš medžių išsikišusiomis piramidėmis. Maršrutas Gvatemaloje driekėsi per kalnus, kartais 250 kilometrų atstumą tekdavo važiuoti 8-9 valandas, tačiau viską atpirkdavo vietinių žmonių šiluma, egzotiškas maistas ir sutiktų keliautojų pasakojamos istorijos. Kolonijinių miestų spalvų vaivorykštės, ekskursijos į požeminius Majų urvus, plaukimas srauniomis upėmis ir maudynės ugnikalnių apsuptame Atitlan ežere – visa tai paliko neišdildomą įspūdį, jaučiau, kad prasidėjo tikroji, netikėtumų ir iššūkių kupina kelionė. Nors ir turė-jome iš anksto suplanuotą maršrutą, jis keitėsi begalę kartų – kai kurios vietos priversdavo užsibūti ilgiau. Labai pravertė ir kitų keliautojų rekomendacijos ar jaunimo hostelių informaciniai stendai.
Nelengvai, bet pasiekus Ramųjį vandenyną El Salvadore pavyko skrieti ant vandens su banglente, šokti nuo 15 metrų aukščio krioklio, jodinėti arkliais iš dviejų vulkanų susiformavusioje Ometepės saloje Nikaragvoje. Laikas bėgo vis grei-čiau, todėl nė vienoje vietoje neužsibūdavome ilgiau negu keturias dienas, kartais praleisdavome pramogas, kad spėtume pagauti skrydį Europon. Dėl laiko stokos Kosta Rikoje neužsibuvome, tad nusprendėme aplankyti garsiąsias Bocas Del Toro salas Panamoje ir atsipūsti palmių šešėlyje sugrįžę prie Karibų jūros. Vienas didžiausių moderniųjų žmonijos statinių – Panamos kanalas nustebino dydžiu ir laivais milžinais, kertančiais siauriausią ruožą tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos.
Kelionėje sutikau labai daug jaunimo iš viso pasaulio, kultūrų žemėlapį būtų galima braižyti nuo Kanados iki Australijos ar nuo Anglijos iki Argentinos, o susiradus naujų draugų gimsta ateities kelionių planai. Keliaujant labai pravertė ispanų kalbos pagrindai – apsiperkant parduotuvėje, užsisakinėjant kavinėje, derantis su taksistais ar ieškant reikalingo autobuso. Pabaigoje buvome sukandžioti uodų, išvargę ir praktiškai bankrutavę, tačiau tai menkniekis, palyginus su įspūdžiais, prisiminimais ir naujais planais. Toks keliavimo būdas nėra paprastas, vien tik noro neužtenka, reikia susitaikyti su draugų ir artimų žmonių ilgesiu, patirti daug sunkumų ir atsisakyti kasdienio komforto privalumų.
Keturiolika mėnesių už Atlanto privertė pakeisti pasaulėžiūrą, mąstymą, patobulino užsienio kalbų įgūdžius ir dovanojo neužmirštamų akimirkų. Stengiuosi į gyvenimą žiūrėti kaip į nuotykį, kur sunkumai ir nežinomybė dėl ateities dar labiau traukia ir uždega noru lėkti. Jaunystė – metas išbandyti save, laužyti stereotipus, plaukti prieš srovę ir svajoti.
Mano blog‘as anglų kalba
Mantas Stoškus
