Pasauliui panirus į rudenišką tamsą, mirusiųjų sielos sugrįžta pasišildyti gyvųjų meile, kapų kauburėliai sušvinta žvakių liepsnelėmis tarsi megapoliai – toks Vėlinių laikas. Mirusiųjų minėjimo papročiai, kaip ir viskas gyvenime, keičiasi, o kapinės – tų pokyčių atspindžiai, sako muziejininkė Aida Drejerienė, kartu su fotografu Ignu išvaikščiojusi senąsias Jurbarko kapines, kad užfiksuotų nykstančius tradicinius kryžius ir senuosius antkapius.
Jau tik paveldas
Ąžuolinis kryžius ant kapo – tradicinis mirusiojo atminimo ženklas. Kryžius nepergyvendavo mirusiojo atminimo – supūdavo, likučiai būdavo sudeginami Vėlinių laužuose, kapas susmegdavo ir atsirasdavo vietos kitiems laidoti.
Bet iki mūsų tokia tradicija neatėjo, dabartiniai paminklai, regis, statomi amžiams. O tai, kas likę seno, – mūsų paveldas, kuris muziejininkams atrodo vertas įamžinimo.
Jurbarko krašto muziejaus fondų saugotoja Aida Drejerienė sako, kad tradiciniai lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys, savotiška amato, meno bei tikėjimo sintezė, juose jungiasi architektūros, skulptūros, kalvystės bei tapybos elementai.
Kryžiai peržengia mažosios architektūros paminklų statusą, įgydami gyvybės per žmonių tikėjimus, su jais susijusias apeigas bei papročius.
„Lankantis Jurbarko senosiose kapinėse pastebime, kad nyksta senieji antkapiai, kryžiai, kapų tvorelės. Norėjome išsaugoti, užfiksuodami nuotraukose, šį mažosios architektūros paveldą“, – sakė muziejininkė.
Jurbarko kapines ji atsimena nuo vaikystės – ją vesdavosi tėvai, lankydavę artimųjų kapus, suaugusi eidavo pati parymoti jau prie savo išėjusių pažįstamų kapų. Jos žvilgsnį visada traukė ne naujos kapinių mados, bet seni antkapiai ir kryžiai.
.
ŠVIESOS inform.
