Kiekvienas daugiau ar mažiau keliaujantis iš kelionės parsiveža kokį nors suvenyrą, kuris primena aplankytą vietovę. Dažniausiai tai būna nedidelis daiktas – magnetukas, rakto pakabukas ar rašiklis, lengvai telpantis net į mažiausią rankinę. Vieniems tai tiesiog mielas prisiminimas, o kitiems – hobis, ilgainiui tampantis smagiu užsiėmimu, kuriuo norima ne tik džiaugtis namuose, bet ir pasidalinti su kitais.
„Liga“, kuri neišgydoma
Spalio 1 d., minint Pasaulinę turizmo dieną, Veliuonos kultūros centre vyko renginys, kuriame šio krašto žmonės pristatė nedidelę dalį savo sukauptų kolekcijų ir papasakojo jų atsiradimo istorijas. Kolekcijos labai skirtingos, tačiau visus jų šeimininkus sieja vienas dalykas – dažnai nekaltai prasidėjęs kolekcionavimas ilgainiui tampa tikra aistra.
„Tai tarsi pavojinga liga, kuria susirgus pasveikti beveik neįmanoma. Tačiau ši aistra turi didžiulę prasmę – ji padeda išsaugoti mūsų istoriją“, – juokavo Jurbarko krašto muziejaus Veliuonos padalinio muziejininkas ir istorikas Gediminas Klangauskas, pirmasis pristatęs savo lobyną.
Gedimino kelias į kolekcionavimą prasidėjo dar vaikystėje. Būdamas ketvirtokas jis jau lankydavo kaimų gyventojus, su jais pasikalbėdavo ir išprašydavo senovinių pinigų. Taip pamažu kaupėsi pirmoji kolekcija.
Vėliau atsirado kitų pomėgių, tačiau noras rinkti istoriją išliko visą gyvenimą. Muziejininkas tvirtino, kad jam svarbiausia ne tiesiog kaupti daiktus, o rinkti tai, kas turi istorinę vertę. Jo namuose saugoma apie 500 unikalių ženklelių. Nors dalis jų parvežta iš kelionių, vertingiausi – susiję su Lietuvos istorija.
Tarp jų – išskirtiniai ženkleliai iš NATO būstinės, gauti 1999 metais, kai Gediminas, dirbdamas mokytoju, ten viešėjo. Kolekcijoje yra ir bendradarbiavimo su Danija metu įgytų ženklelių bei NATO rašiklių. Muziejininkas neslepia, kad vis dar ieško geriausio būdo, kaip šiuos rašiklius patogiai eksponuoti, kad lankytojai galėtų juos geriau apžiūrėti.
Pasak istoriko, pažinti praeitį labai padeda pašto ženklai ir atvirukai. Vienas vertingiausių jo eksponatų – tarpukario atvirukas, išleistas iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Jį piešė dailininkas Tadas Daugirdas, vaizdavęs Lietuvos miestų ir miestelių herbus.
„Jei kas nors namuose turi senų atvirukų ar laiškų, susijusių su šiuo kraštu, yra labai laukiami muziejuje“, – naudodamasis proga žmones prisidėti prie Veliuonos istorijos išsaugojimo kvietė istorikas.
Šalia atvirukų ir laiškų muziejininko lentynose rikiuojasi ir didelė istorijos vadovėlių kolekcija. Joje galima rasti knygų nuo caro laikų, tarpukario ir sovietmečio iki pat Atgimimo metų.
Ne mažiau įdomi ir kalendorių kolekcija. Ypač išsiskiria 1942 metų kalendorius su itin kokybiškomis nuotraukomis, kuriose pavaizduota visa to meto nacių valdžia. Šalia jo – jau kur kas prastesnės kokybės 1943 metų kalendorius, vaizdžiai parodantis, kaip keitėsi padėtis karo fronte.
G. Klangauskas pripažįsta, kad šiais laikais sudominti jaunimą senais daiktais nėra lengva, tačiau perduoti šią atmintį būtina.
Nuotraukos,
knygos ir… lygintuvai
Ne tik veliuoniečiams gerai pažįstamas kolekcininkas Arvydas Bilvinas sakė esąs įsitikinęs, kad rinkti verta ne tik daiktus ar turtą, bet ir žmonių emocijas, istorijas bei praeities ženklus. Todėl jis labiausiai džiaugiasi galėdamas parodyti, kaip gyveno ankstesnės kartos.
Į renginį atsivežtoje Arvydo kolekcijoje – daugybė senų nuotraukų, atspindinčių to meto žmonių gyvenimą ir vestuvių madą, taip pat knygos iš Amerikos bei įvairūs buities daiktai. Dalis jo surinktų eksponatų jau saugomi muziejuje ir yra prieinami lankytojams.
Atskira vyro kolekcijos dalis – senoviniai žarijiniai lygintuvai, kuriuos jis dažniausiai gauna prastos būklės: surūdijusius, nulūžusiomis rankenomis ar be reikalingų detalių. Kolekcininkas įdeda daug darbo ir kantrybės, kol juos nuvalo, sutvarko ir grąžina jiems pirminę išvaizdą.
„Šių lygintuvų dydžiai būdavo patys įvairiausi – nuo mažų 6 iki stambių, sunkių 10 colių modelių. Praeityje kiekvienas lygintuvas turėjo savo paskirtį: vieni tikdavo smulkiems drabužiams ar detalėms, o kiti – sunkiems audiniams lyginti. Žmonės dažnai turėdavo net po du tokius lygintuvus. Šių prietaisų veikimo principas paprastas, bet užtikrintas: į vidų būdavo įdedama karštų žarijų iš krosnies ar židinio. Dėl specialių oro angų žarijos nuolat rusendavo, todėl lygintuvas išlikdavo karštas praktiškai visą dieną“, – pasakojo kolekcininkas.
Šalia jau išvardintų daiktų, į šį renginį Arvydas dar buvo atsivežęs ir keletą kalvio rankų darbo raktų bei spynų ir senovinių svarstyklių, liaudiškai vadinamų bezmėnais.
Kolekcijoje – katinai
Veliuonos seniūnijos vyriausioji specialistė Džilda Šneiderienė atskleidė turinti didelę aistrą, kuriai neatsispyrė ir jos vyras. Moteris pasakojo, kad dėl katinų jie abu yra tikri „ligoniai“, nes jų namuose viskas sukasi apie šiuos gyvūnus.
Šis pomėgis kilo dar vaikystėje, o kolekcionavimas prasidėjo gavus dovanų pirmąją kačiuko figūrėlę.
Renginio metu paklausta, kiek iš viso katinų gyvena jos namuose, Džilda prisipažino pirmą kartą juos suskaičiavusi tik jo išvakarėse: „Namuose vakar suskaičiavau 86 katinus. Jeigu pridėtume dar ir gyvus augintinius, išeitų 88.“
Kolekciją sudaro ne tik statulėlės ar paveikslėliai, bet ir įvairūs buityje pritaikomi daiktai: kabikliai, smilkalinės, varpeliai, padėklai ir net specialūs laikikliai kiaušiniams.
Džilda pasakoja, kad masinės gamybos suvenyrai jos nelabai traukia. Daugiausia įdomių ir originalių katinų ji randa sendaikčių turguose. Naujų eksponatų taip pat parsiveža iš kelionių, kuriose renkasi tiek ramų poilsį, tiek aktyvų laisvalaikį. Iš kiekvienos išvykos ji grįžta ne tik su įspūdžiais, bet ir su nauju katės atvaizdu savo gausiai kolekcijai.
Iš Irano ir Vatikano
Verslininkė Jolanta Paužienė iš Seredžiaus renginyje pristatė išskirtinį savo pomėgį – ji jau aštuonerius metus renka cukraus pakelius. Moteris juokauja, kad kolekcionavimo pradžia buvo ne visai pavyzdinga: viskas prasidėjo nuo to, kai ji pati pradėjo „vogti“ cukraus pakelius iš įvairių kavinių.
Šiandien šis pomėgis jau virto gausia kolekcija, prie kurios noriai prisideda šeima ir draugai. Keliaujantiems artimiesiems nebereikia sukti galvos dėl dovanų – geriausios lauktuvės Jolantai yra cukraus pakelis iš užsienio kavinės, viešbučio ar lėktuvo.
Į renginį atsineštame trijų kilogramų svorio segtuve sudėti cukraus pakeliai, jų buvo daugiau kaip 350.
Jolantos kolekcijoje netrūksta ir įdomios kilmės eksponatų. Vienas iš jų – cukrus iš Irano. Jis pakuojamas ne į mums įprastus popierinius pakelius, o gaminamas ant specialių lazdelių, kurios maišant arbatą ar kavą tirpsta lėtai. Irane tai susiję su šeimos tradicija – kasryt vyrai važiuoja pirkti duonos ir kartu parveža šio išskirtinio cukraus.
Moteris džiaugiasi ir kitu ypatingu eksponatu – cukraus pakeliu iš paties Vatikano, kurį jai iš kelionės parvežė draugė.
Pačiai Jolantai kelionės taip pat labai artimos. Ji mėgsta tiek pažintines išvykas, tiek „tingias“, atpalaiduojančias atostogas po įtemptų darbo metų. Nors yra aplankiusi ne vieną šalį, tarp mėgstamiausių krypčių išskiria Turkiją, Egiptą ir pačią Lietuvą. Vis dėlto, pasak jos, kiekviena išvyka savaip įsimintina.
Renginio metu Jolanta pristatė ne tik savo pomėgį, bet ir kito Seredžiaus gyventojo – Egidijaus Juškos – kolekcijos dalį. Egidijus yra aistringas kolekcininkas, turintis ne vieną rinkinį, o šįkart Jolantai patikėjo parodyti šešiolika savo arbatinių.
Tarp atvežtų indų – itin reti ir vertingi egzemplioriai. Manoma, kad seniausia arbatinė siekia net XIX amžių. Visi šie indai iki šiol puikiai tinka naudoti, o jų vidus padengtas sidabru, todėl juose ir šiandien galima virti arbatą.
Puodeliai, puodynės
ir antpirščiai
Veliuoniškės Jūratės Kvietkauskienės kolekcijoje – moliniai indai. Šalia puodų, puodynių, vazų, vazelių ir ąsočių į šį susitikimą Jūratė atsinešė ir per ilgus metus surinktų indų, ir keletą pačios nulipdytų molio dirbinių. Kiekvienas jų išpuoštas skirtingais raštais, kurių nė vienas nepasikartoja.
Siuvėjos Rasos Eimutienės kolekcijoje – įvairiausi antpirščiai, kuriuos ji pradėjo rinkti prieš gerus penkiolika metų.
„Keliaujant po įvairias šalis ir užėjus į suvenyrų parduotuvę, vienų akys užkliūva už puodelio, kitų – už magnetukų, o aš pamatau antpirščius“, – pasakojo moteris.
Labiausiai ją džiugina tai, kad, pamatę šį pomėgį, draugai ir pažįstami kelionėse taip pat ėmė ieškoti antpirščių ir vežti juos Rasai vietoj lauktuvių. Taip nuo kelių eksponatų pradėjusi kolekcija šiandien išaugo iki beveik šimto antpirščių. Ant kiekvieno jų puikuojasi ne tik įvairūs piešiniai, bet ir miestų, kuriuose jie buvo įsigyti, pavadinimai.
Labai panaši ir Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijoje dirbančios pradinių klasių mokytojos Daivos Stankūnienės kolekcijos istorija. Pirmąjį puodelį ji parsivežė iš kelionės po Čekijos mineralinio vandens kurortus. Didžioji dalis kitų buvo įsigyti gastrolių su šokių kolektyvu „Veliuonietis“ metu.
Pasak mokytojos, tai nėra itin brangūs ar prabangūs puodeliai. Nemaža jų dalis yra įskilusių ar jau nuo laiko susidėvėjusių, tačiau svarbiausia ne jų išvaizda. Kiekvienas puodelis primena kelionę, joje patirtus įspūdžius ir kartu praleistą laiką.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
