Kas šiandien vienija Lietuvą? Ar vis dar mokame būti viena komanda, kai susiduriame su sunkumais? Kodėl krepšinio pergalės kartais suvienija labiau nei politikų kalbos, o valstybės stiprybė prasideda nuo pagarbos vienas kitam?
Apie tai spalio 22-ąją Veliuonos kultūros centre diskutavo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Dainius Adomaitis, televizijos laidų vedėjas, pramogų pasaulio atstovas ir buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas bei diskusiją moderavęs portalo „15min“ vyriausiasis redaktorius Vaidotas Beniušis. Pokalbyje netrūko nei rimtų įžvalgų apie Lietuvos saugumą, nei prisiminimų, humoro ar aštresnių pasisakymų apie politiką.
Į Veliuoną žinomi šalies žmonės atvyko dalyvaudami portalo „15min“ socialinėje iniciatyvoje „Atspari Lietuva“, kurios tikslas – skatinti visuomenės pasirengimą krizėms, stiprinti bendruomeniškumą, pilietinį aktyvumą ir mažinti informacinę atskirtį regionuose.
Šį rudenį „15min“ redakcija nusprendė sugrįžti prie savo ištakų – išleido popierinį laikraštį ir leidosi į kelionę po Lietuvą, kviesdama žmones gyvai kalbėtis apie šalies ateitį, saugumą ir vertybes. Kaip pabrėžė V. Beniušis, tokiais susitikimais siekiama atsigręžti į regionus ir ieškoti visuomenę vienijančių, o ne skaldančių temų.
Lietuvos istorijos liudininkė
Diskusija prasidėjo nuo Veliuonos ir jos istorijos. D. Adomaitis prisiminė šio krašto vaidmenį Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu, kovas su kryžiuočiais ir Nemuno pakrančių istoriją.
Treneriui Veliuonos apylinkės pažįstamos ir iš asmeninių kelionių. Nemuno slėniai, istorinės vietovės ir išskirtinis kraštovaizdis, pasak jo, primena, kiek daug Lietuvoje turime vietų, kuriomis galime didžiuotis.
A. Valinskas taip pat neslėpė simpatijų šiam kraštui. Jam Veliuona siejasi su vaikystės prisiminimais, tarp kurių – ir ne patys maloniausi su sveikata susiję išgyvenimai. Vis dėlto kalbėdamas apie Nemuno pakrantes jis negailėjo komplimentų, šį Lietuvos kampelį savo grožiu prilygindamas Šveicarijai.
Pokalbis apie Veliuoną tapo įžanga į gerokai platesnę temą – ką reiškia priklausyti savo valstybei ir kodėl svarbu ne tik žinoti jos istoriją, bet ir jausti atsakomybę už dabartį.
Daugiau nei sportas
Viena ryškiausių diskusijos temų tapo krepšinis ir jo reikšmė Lietuvos žmonėms. D. Adomaitis prisiminė laikus, kai Kauno „Žalgirio“ rungtynės su Maskvos CSKA buvo gerokai daugiau nei sportinė kova. Sovietmečiu šios dvikovos daugeliui lietuvių simbolizavo tautinę savimonę, pasipriešinimą ir norą įrodyti, kad nedidelė tauta gali kovoti su gerokai stipresniu varžovu.
Treneris kalbėjo ir apie emocijas, kurias Lietuvai dovanojo sportininkų pergalės, 1999 metais „Žalgirio“ iškovotas Eurolygos čempionų titulas bei šalies atletų pasirodymai olimpinėse žaidynėse. Tokiais momentais, anot jo, žmonės pamiršta tarpusavio skirtumus, politines pažiūras ir nesutarimus. Pergalę švenčia visa Lietuva.
Tačiau D. Adomaitis priminė ir kitą sporto pusę – sirgalių palaikymas komandai reikalingas ne tik tuomet, kai ši laimi. Jis atkreipė dėmesį į milžinišką visuomenės spaudimą, tenkantį sportininkams ir treneriams. Kiekviena nesėkmė tampa viešų diskusijų objektu, o kritika neretai peržengia sporto ribas.
Diskutuota ir apie tai, kaip pastaraisiais metais pasikeitė krepšinis. Nors žaidėjai rungtyniauja užsienio klubuose, o sportas tapo dideliu verslu, D. Adomaitis įsitikinęs, kad atstovauti Lietuvai krepšininkams tebėra garbė ir atsakomybė.
Sugrįžimui –
griežtas ne
Kalbant apie sporto ir politikos santykį, diskusija pakrypo į Rusijos karą prieš Ukrainą bei tarptautinių sporto organizacijų sprendimus dėl Rusijos ir Baltarusijos sportininkų dalyvavimo varžybose.
D. Adomaitis laikėsi griežtos pozicijos – jo įsitikinimu, sporto neįmanoma visiškai atskirti nuo politikos, kai kalbama apie valstybes, susijusias su karine agresija. Treneris kritikavo sprendimus, leidžiančius Rusijos sportininkams grįžti į tarptautines varžybas, ir pabrėžė, kad sportas yra ne tik individualūs pasiekimai, bet ir valstybės reprezentacija.
Panašią poziciją išsakė ir A. Valinskas. Jis ragino nepamiršti moralinės atsakomybės ir svarstyti galimybę boikotuoti varžybas, kuriose dalyvauja Rusijos ar Baltarusijos atstovai. Pasak pašnekovų, tarptautinio sporto sprendimai negali būti vertinami atsietai nuo Ukrainoje vykstančio karo ir jo aukų.
Japonijos pamokos
Kita įdomi pokalbio dalis buvo skirta Japonijai, kurioje D. Adomaitis yra gyvenęs ir dirbęs. Treneris pasakojo apie šios šalies visuomenės ypatumus, požiūrį į darbą, tarpusavio santykius ir valstybę.
Vienas dalykų, labiausiai įstrigusių lietuviui, – japonų pagarba kiekvienam darbui ir jį atliekančiam žmogui. Nesvarbu, ar žmogus yra įmonės vadovas, mokytojas, sportininkas ar valytojas, – kiekvieno indėlis į visuomenės gyvenimą yra svarbus.
D. Adomaičio įsitikinimu, būtent tokio požiūrio Lietuvoje kartais pritrūksta. Per dažnai žmones vertiname pagal einamas pareigas ar pajamas, nors visuomenės stiprybė priklauso nuo visų jos narių.
Kalbėta ir apie japonų gebėjimą susitelkti nelaimių akivaizdoje. Šalyje, kurioje nuolat kyla žemės drebėjimų, o gyventojams tenka susidurti ir su cunamių grėsme, bendruomeniškumas bei disciplina nėra vien gražūs žodžiai. Tai kasdienio gyvenimo dalis, kuri ypač išryškėja ištikus krizei.
Treneris atkreipė dėmesį ir į skirtingus Lietuvos bei Japonijos geopolitinius prioritetus. Lietuvai itin svarbi padėtis Ukrainoje ir Europos saugumas, o Japonijoje didelis dėmesys skiriamas santykiams su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis bei įtampai dėl Taivano.
Galimybė prisidėti prie gynybos
Kalbant apie pasirengimą krizėms ir pilietinį aktyvumą, dėmesio sulaukė Lietuvos šaulių sąjunga. Diskusijoje dalyvavęs LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vado pavaduotojas Audrius Vaitkus pristatė veiklas, prie kurių gali prisidėti įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės.
Pabrėžta, kad šaulio veikla neapsiriboja vien ginklo valdymu ar kariniu pasirengimu. Organizacijoje reikalingi įvairių gebėjimų žmonės – nuo logistikos specialistų ir medikų iki informacinių technologijų, kibernetinio saugumo ar bepiločių orlaivių valdymo specialistų.
Pasak A. Vaitkaus, jaunieji šauliai nuo vienuolikos metų gali mokytis komandinio darbo, drausmės, atsakomybės ir pilietiškumo. Sulaukę pilnametystės jie gali tęsti veiklą suaugusiųjų šaulių gretose. Dalis organizacijoje užaugusių jaunuolių vėliau pasirenka profesinę karo tarnybą ar studijas karo akademijoje.
Tačiau svarbus ir kitas aspektas – šauliška veikla padeda susipažinti su skirtingų profesijų, patirčių ir pažiūrų žmonėmis, kuriuos vienija bendras tikslas.
D. Adomaitis teigė, kad ši organizacija rodo, kaip Lietuvoje galima ugdyti patriotizmą ne vien žodžiais, bet ir konkrečiais darbais. Jo įsitikinimu, mažai valstybei ypač svarbu, kad žmonės jaustų tarpusavio ryšį ir suprastų asmeninę atsakomybę už šalies ateitį.
Viską lemia
ne vien valdžia
Nemažai gyvumo diskusijai suteikė A. Valinsko pasisakymai apie politiką. Buvęs Seimo pirmininkas nevengė pašmaikštauti apie savo patirtį politikoje, prisiminė jos užkulisius ir kalbėjo apie visuomenės lūkesčius išrinktai valdžiai.
Jo požiūriu, žmonės neretai pernelyg daug vilčių sudeda į politikus, o vėliau nusivilia, kai šie nepateisina lūkesčių. A. Valinskas ragino daugiau dėmesio skirti tam, ką kiekvienas gali padaryti pats – savo šeimai, artimiesiems, bendruomenei ir valstybei.
Jis taip pat priminė, kad Seimas nėra nuo visuomenės atskirta institucija. Parlamentą išrenka patys žmonės, todėl jame atsispindi ir visuomenės įvairovė, ir jos problemos.
Pasak pašnekovo, nederėtų nuolat laukti, kol kas nors kitas sukurs geresnį gyvenimą. Daug kas priklauso nuo pačių žmonių iniciatyvos, darbo ir gebėjimo padėti vieni kitiems. Kartu jis akcentavo meilės savo šaliai ir pasirengimo ją ginti svarbą.
Šeimoje ir mokykloje
Diskusijos metu ne kartą grįžta prie minties, kad pilietiškumo ir patriotizmo neįmanoma sukurti vien įstatymais, oficialiomis kalbomis ar valstybinių švenčių minėjimais. Šios vertybės pirmiausia formuojasi šeimoje, mokykloje ir kasdieniame žmonių bendravime.
D. Adomaitis pabrėžė, kad vaikams svarbu ne tik pasakoti apie Lietuvos istoriją ar garsias pergales, bet ir savo pavyzdžiu rodyti, ką reiškia pagarba kitam žmogui, atsakomybė ir komandinis darbas.
Jo teigimu, sportas gali tapti viena iš priemonių tokioms vertybėms ugdyti. Komandoje tenka mokytis pasitikėti kitais, priimti pralaimėjimus, padėti silpnesniam ir siekti bendro rezultato. Šios pamokos ne mažiau svarbios ir už sporto aikštelės ribų.
Svarbiausia
žinutė vaikams
Diskusijai artėjant prie pabaigos, viena renginyje dalyvavusi mokytoja pašnekovams uždavė klausimą, privertusį apibendrinti visą pokalbį. Ji paprašė pasakyti vieną svarbiausią žinutę, kurią iš šio susitikimo galėtų išsinešti vaikai.
Ilgą pokalbį apie Lietuvos istoriją, krepšinį, karą, politiką, pilietiškumą ir žmonių santykius galima apibendrinti dviem žodžiais – „Atspari Lietuva“. Diskusijoje ši sąvoka apėmė gerokai daugiau nei vien karinį pasirengimą ar gebėjimą išgyventi krizę.
Atspari valstybė – tai ir visuomenė, kurioje žmonės pasitiki vieni kitais, gerbia skirtingus darbus, geba susitelkti nelaimėje ir supranta, kad valstybės ateitis priklauso ne tik nuo politikų ar kariuomenės. Ji priklauso ir nuo mokytojo, ugdančio vaikus, mediko, gelbstinčio gyvybes, savanorio, padedančio bendruomenei, ir kiekvieno žmogaus, sąžiningai atliekančio savo darbą.
Būtent nuo to prasideda atspari Lietuva.
Lukas Pileckas
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
