Stasys Liutvinavičius penkiasdešimt vienus metus dirbo mokytoju, tačiau niekada nebuvo tik mokytojas, bet ir kraštotyrininkas, gidas, muziejininkas, rašytojas. Dėl tokios įvairios – šviesios ir švietėjiškos – veiklos daug žmonių jį žino buvus ne tik puikų lituanistą, bet pažįsta ir kaip Veliuonos šviesuolį. Jaunystėje ne savo valia čia apsigyvenęs, nedaug kur buvo išvykęs, bet Veliuoną skersai ir išilgai daugybę kartų yra išvaikščiojęs pats ir kitus išvedžiojęs.
„Aš visą gyvenimą rašau“, – sako mokytojas ir rodo išleistas aštuonias savo knygas ir dar krūvą kitų, kurių bendraautorius jis yra. Šiame kūrybos kraityje yra ir pati pirmoji „knyga“ – 1943-45 metais mokykliniame sąsiuvinyje ranka dailyraščiu surašyti eilėraščiai. Tos pirmosios knygos pirmame lape tuomet dar tik Vilkijos gimnazistas Stasys Liutvinavičius įrašė tokius žodžius: „Tik kurdamas aš atsipalaiduoju nuo šių žemiškų vaizdų ir nužengiu į pasaulį gerą, gražų, be nelaimių ir vargų.“
Į Veliuoną S. Liutvinavičius sako patekęs su vilko bilietu 1954-aisiais. Iš mažos kaimo mokyklėlės Vilkijos rajone, kur baigęs gimnaziją mokytojavo, tuometinės valdžios buvo išsiųstas į Veliuoną – kaip nepatikimas. „Iš pradžių ir čia į mane žiūrėjo nepatikliai, bet paskui ėmė liaupsinti“, – sako mokytojas.
Veliuonos vidurinėje mokykloje lietuvių kalbą ir literatūrą S. Liutvinavičius dėstė iki 2000-ųjų – iš viso 46 metus. Jam pirmajam Tauragės apskrityje suteiktas mokytojo eksperto vardas. Mokytojas sako, kad mokykloje jam patiko, pasiilgsta to darbo. „Užtat kas savaitę lankausi mokykloje, renginiuose. Sunkus mokytojo darbas. Bet reikia su mokiniais kalbėtis kaip su draugais. Ir man niekas nemokėjo už ekspedicijas, žygius – bet eidavau, nes ir mokiniams tai įdomu. Dabar mokykloje dirba daug atvažiuojančių mokytojų – atliko pamokas ir išvyko. Užklasinės veiklos nebėra.“
S. Liutvinavičius ne tik pamokas dėstė, bet ir plėtojo įvairią lituanistinę veiklą, kūrė mokyklos literatūrines tradicijas. 1978 m. jis įsteigė mokyklos literatūros muziejų, 1996-aisiais – rašytojo Jono Mačiulio memorialinę ekspoziciją, o jau išėjęs į užtarnautą poilsį įkūrė pedagogės ir rašytojos Zenonos Masaitytės ekspoziciją-muziejų Gausantiškių pagrindinėje mokykloje.
Mokytojas su savo mokiniais rengdavo ekspedicijas, eidavo per kaimus, o ką vertingo ir įdomaus rasdavo ir parsinešdavo, tapo muziejų eksponatais ar sugulė į knygas. S. Liutvinavičius 1959 m. Veliuonos dvare įkūrė kraštotyros muziejų, kuris paskui tapo valstybiniu, išleido tris knygeles apie Veliuoną, naujausia – 2007 m. išleista „Veliuonos sakmės ir padavimai“. 1990 m. S. Liutvinavičiui suteiktas garbės kraštotyrininko vardas.
Už įvairią veiklą S. Liutvinavičius yra gavęs įvairiausių apdovanojimų, jie vos telpa į du storus aplankus, bet pats sako, jog didžiausia dovana, kad apie keturiasdešimt mokinių pasirinko jo kelią, apie dešimt lituanistų dirbo ar tebedirba mūsų rajono mokyklose.
Per metus Veliuoną aplanko apie 10 tūkstančių turistų, ekskursijas dažnai veda ir S. Liutvinavičius – respublikinės kategorijos ekskursijų vadovas ir gidas po Veliuonos kraštą. „Sutinku atvykusiuosius su eiliuotu tekstu, klausiu, kuo domisi – gamta, istorija, žymiais žmonėmis – tiek daug yra ką parodyti ir papasakoti“, – sako šimtus kartų turistus po Veliuoną vedžiojęs gidas. „Dabar jau rečiau, o seniau, būdavo, pametęs valgį lekia, kai tik ant plento ties mūsų namais sustoja turistų autobusas“, – pasakoja S. Liutvinavičiaus žmona Marijona Liutvinavičienė. Ji sako pripratusi, kad vyras vis ne namie, o kai namie – vis su knygomis. „Juodu su mano tėvu labai sutikdavo – abu pirko knygas. Kartais ir pykdavau“, – prisimena moteris.
Marijonos tėvas Antanas Tamulaitis buvo upeivis, laivo kapitonas. Liutvinavičių sūnus Gintautas tėvų name įrengė laivininkystės kambarį, skirtą senelio atminimui, ir tėvas patenkintas, kad sūnus, įgijęs inžinerinį išsilavinimą, seka jo, kraštotyrininko, pėdomis.
Visos Veliuonos šviesuolio dienos – su knygomis ir rašymu. „Kol kas akinių dar neturiu, bet romanų neskaitau – neturiu laiko“, – sako S. Liutvinavičius ir teigia skaitąs tik kraštotyrines knygas. Ir, žinoma, rašo. Ne visos knygos dar išleistos – rankraščiuose tebėra jo sukurtos bažnytinės giesmės, parengtos spausdinti knygos „Veliuonos krašto kalbos kultūra“ ir „Vilkijos apylinkių etnokultūra“. Mokytojas redaguoja savo buvusių mokinių knygas, o mokiniai finansiškai paremia jo knygų leidimą, taip pat – parapijos klebonas, seniūnija, kolegos mokytojai.
Lentynoje šalia daugybės knygų ir įvairių popierių guli buvusio mokinio, Veliuonos seniūno, savo mokytojui atnešta krūva baltų lapų ir priesakas – rašyti. Ir rašo S. Liutvinavičius apie kraštą, kurį pažino ir pamilo, nes rašymas – tai grožio ir gėrio pilnas pasaulis.
Danutė Karopčikienė
Jeigu mokyklose šiuo metu dirbtų tokie mokytojai , kaip gerbiamas liutvinavičius ,galėtume kalbėti apie ne tik apie gilų literatūros supratimą ,bet ir apie mokinius , kurie iš mokyklos išsineša ne tik žinias , bet ir siekiamybę tobulesnių žmogiškųjų santykių. Ačiū Jums Mokytojau už žmogišką šilumą .
Pagarbiai D.Klasauskaitė -1973 metai