Praėjusį šeštadienį, gegužės 25 d., prie Vertimų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios atidengta atminimo lenta Algirdui Mykolui Dobrovolskiui atminti. Vienuolis kapucinas, kunigas Tėvas Stanislovas yra gyvenęs ir darbavęsis ir Vertimų parapijoje.
Moralinis autoritetas
Apie Tėvą Stanislovą išleista knygų, užrašyti jo paties pamokslai, parašyta išsamių biografijų. Viena jų – kapucinų mirusiųjų knygoje „Mortuologium“, iš kurios visuose Krokuvos provincijos kapucinų vienuolynuose birželio 23-iąją, Tėvo Stanislovo mirties dieną, apie jį skaitoma: „Br. Stanislovas iš Radviliškio, Mykolas Algirdas Dobrovolskis, kunigas, daugelio parapijų klebonas, rekolekcijų vedėjas ir liaudies misionierius. Komunistiniais laikais du kartus buvo išsiųstas į Sovietų Sąjungos darbo stovyklas. Grįžęs į Lietuvą patriotinio nusiteikimo dėka savo tautiečiams tapo moraliniu autoritetu. Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais apdovanotas Gedimino ordinu ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Išgyveno 87 metus, ordine 69 metus, kunigystėje 61. Mirė Kauno ligoninėje. Palaidotas Paberžės bažnyčios šventoriuje 2005 m.“
Bažnyčios istorikas Paulius Subačius A. M. Dobrovolskį yra pavadinęs kapucinų fenomenu. Pasak istoriko, jis darė įspūdį, nes buvo kitoks. Originaliai kalbėjo, elgėsi. Nebijojo, kad pas jį važiuoja žmonės, nors sovietmečiu už tai grėsė nemalonumai. Jis darė neveidmainiško elgesio įspūdį – gyveno kukliai, viskuo dalijosi ir nuolat meldėsi. Žmonėms norėjosi jo klausytis, su juo bendrauti ir kartu melstis.
Pasirinko atokius Vertimus
Vertimų šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Tėvas Stanislovas kunigo pareigas ėjo nuo 1956-ųjų rugpjūčio 11 iki 1957-ųjų kovo 15 d.
Grįžęs iš tremties Intoje kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis žinojo, kad sovietiniai valdininkai Kaune pasilikti jam neleis. Pasiėmęs bažnyčių, kurios neturėjo klebonų (komunistai persekiojo kunigus, draudė kunigų seminarijas), sąrašą, vedė pirštu ir užkliuvo – Vertimai. Atvykęs rado bažnyčią labai apleistą, tvarkė ją, aukojo Mišias. Gyveno mažyčiame kambarėlyje, kuriame dabar įrengta ekspozicija. Deja, Vertimuose t. Stanislovas neužsibuvo, saugumiečiai vėl jį susirado, suėmė ir įkalino Vorkutoje.
Tokią istoriją pasakojo Liudas Mikalauskas savo paruoštoje ir Vertimuose atliktoje programoje „Tėvo Stanislovo varpai“.
Dabar apie Vertimų bažnyčią, kad apleista, nepasakysi. Atvirkščiai – ją rūpestingai tvarko parapijiečiai, karitietės, kaimo bendruomenė, bažnyčios geradariai. Ir praėjusio savaitgalio šventei šventorius buvo iššvarintas, bažnyčia išpuošta.
O mintis įamžinti Tėvo Stanislovo atminimą, pasak Jurbarko dekano kun. Dariaus Auglio, kuris patarnauja ir Vertimų parapijai, kilo bažnyčios geradariams. „Prieš kokius trejus metus tai buvo, sėdėjom, šnekėjomės apie parapijos reikalus. Buvo Česlovas Petraitis, Vytautas Giedraitis, Kasparas Jurevičius ir Rimantas Žičkus, kuris pirmasis ir pasiūlė. Gerai, darom! Šie vyrai ir parapijiečiai yra pagrindiniai šio renginio ir šios atminimo lentos rėmėjai“, – sakė dekanas.
Ragina apsilankyti
Vertimų šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje šventąsias Mišias t. Stanislovo atminimui aukojo keturi kunigai: Jurbarko dekanas kun. Darius Auglys, Girdžių klebonas kun. Saulius Pavalkis, Skirsnemunės klebonas Egidijus Periokas ir vienuolis kapucinas br. Vincentas.
„Žmonių susirinko daug, daugiau nei per atlaidus. Reikia tik džiaugtis, tai parodo pagarbą Tėvui Stanislovui. Ir koncertas buvo labai vertingas – tai buvo istorija apie jį. Prisiminimais iš susitikimų su t. Stanislovu pasidalijo Vytenis Andriukaitis, ir mūsų meras tarė žodį. Pabaigoje visi susėdo agapės, stalą padengė Vaida Saročkienė su bendruomenės moterimis. O atminimo lentą pagamino Jurbarko įmonė „Akmens uola“, panaudota jurbarkiečio fotografo Rimanto Akutaičio daryta nuotrauka“ – pasakojo kun. D. Auglys ir kvietė visus apsilankyti Vertimuose.
Nuo šiol turime ir savo krašte vietą, susijusią su Tėvu Stanislovu, kuris žmonių buvo labai mylimas, lankomas, o jam iškeliavus pas Viešpatį, lankomos vietos, kur jo gyventa ir kur gyva jo dvasia. Labiausiai tokia vieta yra Paberžė, atoki parapija Kėdainių rajone, kur Algirdas Mykolas Dobrovolskis buvo valdžios ištremtas 1966 m. ir Dievui bei žmonėms tarnavo iki pat mirties 2005 m.
Siekia palaiminimo
Br. Vincentas Tamošauskas, mums pažįstamas kaip pirmasis Paulių vienuolyno kapucinas, buvo vienas Algirdo Mykolo Dobrovolskio mokinių, ir būtent jį 2019 m. Lenkijos kapucinų provincija įpareigojo rinkti medžiagą beatifikacijos, t.y. t. Stanislovo paskelbimo palaimintuoju, bylai.
„Parengti tokią bylą yra ilgas ir sudėtingas procesas, tačiau br. Vincentas sakė savo darbą jau padaręs. Bet užtrunka, kol byla pateikiama Vatikanui, ir negali būti tikras, ar Šventasis Sostas, atlikęs tyrimą, tęs beatifikacijos procesą“, – sakė dekanas kun. D. Auglys.
Beatifikacijai neužtenka, kad buvo žmonių mylimas, ir netgi to, kad Seimas 2018-uosius buvo paskelbęs Tėvo Stanislovo metais. Juolab kad yra kontraversiškų vertinimų. Tačiau kun. D. Auglys sakė nenorintis tikėti, jog jis būtų parsidavęs sovietų valdžiai, kaip kai kurių yra kaltinamas, jis tiesiog vienodai mielai priimdavo visus žmones, neklausdamas, kas yra kas.
„Labai šiltas, neatstumiantis nė vieno, visiems padedantis, ir tikrai buvo mylimas“, – sakė kun. Darius, ir pats du kartus sutikęs Tėvą Stanislovą ir pajutęs, kokie įtaigūs jo pamokslai ir pamokymai, ir raminantis buvimas šalia jo.
„Važiavom visas mūsų Kauno kunigų seminarijos klierikų kursas, gal aštuoniolika žmonių, pas jį į Dotnuvą, ten jis tada buvo. Tai buvo 1999-ųjų pavasaris, atsimenu, dar vėsus laikas buvo. Jis aprodė mums Dotnuvos vienuolyną, įleido į savo celę ir kai kurie net atsisėdo ant jo gulto. Gulto, lova to tikrai nepavadinsi, buvo kieta, pasakojo prisėdusieji. Kieme darbavosi žmogus, Tėvas Stanislovas sakė, kad turintis priklausomybę, o jis jį priglaudė. Mišias mums aukojo mūsų vadovas, Tėvas Stanislovas turėjo skubėti į laidotuves, – pirmą susitikimą prisiminė kun. D. Auglys. – O antrasis susitikimas – seminarijoje, Tėvas Stanislovas atvažiavo vesti rekolekcijų. Buvo trys ar keturios dienos, klausė išpažinčių, vedė mums konferencijas, kalbėjo labai įdomiai, didelis įspūdis iki šiol liko.“
