Apie judėjimo naudą žino visi, tačiau daugelis žmonių šiais laikais gyvena hipodinamijos, t. y. nepakankamo fizinio aktyvumo sąlygomis. Prieš šimtą metų apie 95 proc. žmogaus veiklos sudarė fizinis darbas, o dabar – vos 1 proc., nes mokslo atradimai ir naujos technologijos visus susodino ant kėdžių. Atsėdėję darbe ar mokykloje parėję namo vėl sėdime – prie stalo, kompiuterio, televizoriaus…
Medikų tvirtinimu, sportas ir kasdienė mankšta grūdina organizmą ir stiprina imuninę sistemą. Judėjimas padeda išsaugoti gerą kaulų, sąnarių ir raumenų būklę, o sportas – puikiausias būdas išvengti streso ir įveikti depresiją. Reguliarus bėgiojimas žymiai sumažina tikimybę susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.
Žinomos tiesos, bet sakykite, ar daug jūsų pažįstamų daro rytinę mankštą, bėgioja ar lanko sporto klubą? Daugiau, ko gero, pažįstate tokių, kuriuos kamuoja vienokie ar kitokie negalavimai. Ypač nerimą kelia vaikų sveikata, tiksliau – susirgimai. Vis mažiau mokyklinių amžiaus vaikų yra visiškai sveiki, ir vis daugiau sveikatos sutrikimų kyla todėl, kad mūsų vaikai irgi gyvena įkalinti kėdėse. Net kūno kultūros pamokas mažieji dažniausiai mėgsta tik dėl to, kad nereikia ruošti namų darbų.
Kūno kultūros mokytojas Audrius Tirlikas prisipažino irgi nedaug tepažįstantis žmonių, kurie mankštintųsi, sportuotų, gyventų judrų gyvenimą. „Mūsų visuomenė tokia – nėra nuostatos judėti, mankštintis, netgi žinant, kad tai naudinga sveikatai – geriau gulėti ir dejuoti“, – sako mokytojas ir teigia nematantis, kad visuomenė keistųsi, nes jaunimas irgi tęsia nejudraus gyvenimo tradiciją.
Viskas priklauso nuo šeimos, tik ji, o ne mokykla gali pripratinti vaiką pamėgti aktyvų gyvenimo būdą. „Sportas yra visos mūsų šeimos gyvenimo stilius. Jei tėvai mankštinasi, sportuoja, tuo užsikrės ir vaikai. Mes saviškių nespaudėm prie sporto, bet jie visada būna kartu su mumis, mato, ką darom, ir patys, kartais labiau, kartais mažiau, nori tuo užsiimti, – pasakoja orientacinio sporto klubo „Karšuva“ vadovas A. Tirlikas. – Su sūnum Martynu dviračiais buvom iki Klaipėdos nuvažiavę – jam tai patinka, aš jį palaikiau. Jis vaikystėje sportavo, paskui dėl spartaus augimo turėjo sveikatos problemų, negalėjom jam skirti didelių krūvių, tad pradėjo meno mokykloje pūsti dūdą. Dabar jau porą metų vėl intensyviai sportuoja.“
Antraklasis gimnazistas Martynas Tirlikas šiais metais Čekijoje tapo orientacinio sporto Europos vicečempionu jaunučių grupėje, rugsėjo pabaigoje Švedijoje vykusiose Baltijos šalių taurės varžybose užėmė IV vietą, o su komanda estafečių rungtyje – trečią.
A. Tirlikas ir jo žmona Rūta, irgi kūno kultūros mokytoja, tik vėliau įgijusi dar vieną – anglų kalbos mokytojos specialybę, tebesportuoja ir dabar. „Abu su žmona dalyvaujame orientacinėse varžybose veteranų grupėje. Dukra Gabrielė – tik trečiokė ir dėl sporto dar neapsisprendusi. Pavyzdžiui, vasarą Slovakijoje startavome trise, o Gabrielė buvo mūsų „ginklanešė“, su fotoaparatu laukė grįžtančių iš trasos“, – pasakoja orientacinį sportą pamėgęs A. Tirlikas, šiuo metu treniruojantis orientacininkus ir Jurbarko kūno kultūros ir sporto centre.
„Be judėjimo neišgyvenčiau nė dienos. Geriausi vaistai nuo nuovargio, blogos nuotaikos yra sportbačiai. Apsiauni ir – į mišką!“ – tvirtina A. Tirlikas. Tiesa, jis neneigia, kad siekiant rezultatų sportas sukelia ir sveikatos problemų, tačiau tokių problemų tikrai neturi tas, kas užsiima kūno kultūra.
Anaiptol – sportavimas dėl savęs, judėjimas daugybę problemų panaikina. Tik kažkodėl žmonės judėti nenori. A. Tirlikas iš patirties žino, kad ir į treniruotes vaikai ateina tik kuriam laikui – kad pasiektų kokį nors rezultatą, kad nuvažiuotų į varžybas. Dažniausiai ilgam su sportu susidraugauja tik sportuojančių šeimų vaikai.
Mokykloje kūno kultūra mėgstamiausia daugumai yra tik dėl to, kad nereikia ruošti namų darbų. Pasak mokytojo Audriaus, su pomėgiu juda tik mažiausieji – jie mėgsta žaidimus, jie turi daug energijos, todėl bėgioja ne tik per kūno kultūros pamokas, bet ir per pertraukas. „Maždaug 8 klasėje tas poreikis ir noras judėti dingsta. Mergaitės tampa panelėmis, jos nenori prakaituoti ir nekenčia sporto, nebent pasirinktų kokią šaką turėdamos labai konkretų tikslą, pavyzdžiui, pagerinti figūrą, kad vasarą gerai atrodytų“, – pasakoja mokytojas.
Nors statistiniai duomenys rodo, jog vaikų sveikata prastėja, noro sportuoti ir mankštintis akivaizdžiai mažėja. Gal vyresnio amžiaus mokinius gąsdina tai, kad per kūno kultūros pamokas reikia įvykdyti normatyvus, už kuriuos rašomi pažymiai. Mokytojas A. Tirlikas teigia, kad mokykla pati pasirenka vertinimo sistemą. Naujamiesčio vidurinėje, pavyzdžiui, iki 8 klasės už kūno kultūrą rašoma tik įskaita, vyresnėse klasėse – pažymiai. Mokytojo nuomone, pažymių visai nereikėtų, svarbu vaiką sudominti, kad norėtų sportuoti. O kaip sudominti? A. Tirlikas vėl pasikartoja, kad sudominti gali tik savo pavyzdžiu, tačiau, pasak jo, mūsų visuomenėje tai nelabai veikia.
Mankštintis, bėgioti mūsuose kažkodėl vis dar gėda – jei kas tuo ir užsiima, slepiasi po gobtuvu ar kepure, kad niekas nepažintų ir neišjuoktų. Visai kitaip, pasak A. Tirliko, yra Skandinavijos šalyse – ten daug besimankštinančių žmonių, ryte pažvelgęs pro langą gali pamanyti, kad vyksta kokios nors varžybos.
Net nauda sveikatai vis dar nėra įtikinama priežastis reguliariai mankštintis. Į Naujamiesčio vidurinėje mokykloje įrengtą treniruoklių salę, skirtą laikysenos korekcijai, vaikai dažniausiai ateina tik tėvų liepiami, o ne savo noru.
Pasak orientacininko A. Tirliko, sportas, kai sieki rezultatų dalyvaudamas varžybose, nepigiai kainuoja, o kasdienė mankšta dėl sveikatos ir geros savijautos gali ir nieko nekainuoti. „Reikia tik noro, bet jei abejoji judėjimo nauda – gulėk, paskui eik į vaistinę, mokėk už tabletes, kurios gal savaitei atitolins tavo problemas. Norint būti sveiku, pagrindų pagrindas yra judėjimas. Juk yra ir atskira medicinos šaka kineziterapija – gydymas judesiu. Tačiau judėti reikia, kol dar niekuo nesergi – kad ir nesirgtum“, – įsitikinęs sportininkas, mokytojas ir treneris A. Tirlikas.
Danutė Karopčikienė
