Šiandien Milda žinoma kaip lietuvių meilės ir piršlybų dievaitė, o gegužės 13-ąją minima jos šventė. Tiesa, papročių specialistė Asta Valiukevičienė portalui LRT.lt sako, kad yra abejonių dėl šios deivės autentiškumo. Anot pašnekovės, Milda neišliko nei dainose, nei patarlėse ar sakmėse. Visgi A. Valiukevičienė sako, kad šiandieniame gyvenime deivė rado savo vietą ir tai yra įrodymas, jog senasis lietuvių tikėjimas gyvas. Etnologė Gražina Kadžytė antrina, kad svarbiausia, jog paprotys nežeidžia santarvės, o švęsti meilę reikia kasdien, ne tik Šv. Valentino ar Deivės Mildos dieną.
Abejonės dėl deivės Mildos autentiškumo
Istorikas Teodoras Narbutas (1784–1864) savo „Lietuvių tautos senovės istorijos“ veikalo pirmajame tome (1835) aprašo meilės ir piršlybų dievaitę Mildą. Autorius nurodo vieną jos šventyklą buvus Vilniuje, Antakalnyje, kitą – Kaune, Aleksote. Visgi Lietuvos nacionalinio kultūros centro papročių specialistė A. Valiukevičienė abejoja deivės Mildos autentiškumu.
„Nesunku patvirtinti tam tikrų dievų autentiškumą, turint daugiau nei vieną įrašą. Sakykime, prisimenamos, o kai kur ir kalbėtos dar 20 amžiuje maldos ugnies deivei Gabijai. Tokių maldelių užrašyta ekspedicijose. Panašiai galime patvirtinti ir Žemynos, Perkūno ar kitų dievų autentiškumą.
Tačiau to negalime padaryti, kalbėdami apie deivę Mildą. Man neteko girdėti jokių pasakų, mįslių ar dainų, mininčių šią deivę. Ji neišliko nei posakiuose, nei patarlėse ar sakmėse. Tai ir verčia abejoti jos autentiškumu“, – teigia pašnekovė.
Asta Valiukevičienė | R. Grigaitytės nuotr.
Ji pažymi, kad tokie tyrėjai kaip Jozefas Ignacy Kraszewskis (1812–1887) ir Pranė Dundulienė (1910–1991) mini tą patį šaltinį – T. Narbuto „Lietuvių tautos senovės istorijas“ ir jokių naujų svarių duomenų nepateikia. Religijotyrininkas, etnologas Gintaras Beresnevičius (1961–2006) stipriai abejojo Mildos autentiškumu. Kaip ir Norbertas Vėlius (1938–1996), užrašęs gausybę etnografinės medžiagos.
„Negalime pasigirti ir vietovardžiais, susijusiais su šia meilės deive. Tiesa, Mažeikių rajone yra Mildos slėnis. Būtų įdomu pakalbinti šalia jo gyvenančius žmones. Kaip toks vardas atsirado, kada jis buvo duotas, kaip seniai tuo vardu žinomas, ar neturėjo kitų vardų.
Šiandien mums deivė Milda gana priimtina, todėl dažname mieste galime aptikti Mildos gatvę. Ateis laikas, kai mums atrodys, kad taip visada buvo“, – tikina A. Valiukevičienė.
Man neteko girdėti jokių pasakų, mįslių ar dainų, mininčių šią deivę. Ji neišliko nei posakiuose, nei patarlėse ar sakmėse.
A. Valiukevičienė
Papročių specialistė negali pasidalyti jokiais mitais ar legendomis apie Mildą. Pasak jos, tokių arba nėra ir nebuvo, arba jie neišliko.
Baltų religinė bendrija „Romuva“ | BNS nuotr.
„Algirdas Girininkas ir Olijardas Lukoševičius savo 1997 metų veikale mini, kad Gedimino kalno kasinėjimuose buvo rasta deivės Mildos skulptūrėlė. Tačiau nereikėtų atmesti prielaidos, kad tai bet kurios kitos moteriškosios dievybės skulptūrėlė“, – pabrėžia pašnekovė.
Nuo gegužinių iki Mildos švenčių
A. Valiukevičienė atkreipia dėmesį, kad visgi šiandieniame gyvenime deivė Milda rado savo vietą. Jos mylėtojai, Mildos švenčių dalyviai vadinami mildauninkais, o pati Milda neretai lyginama su graikų Afrodite ir romėnų Venera.
„Toks deivės Mildos sulyginimas atrodo gana patrauklus. Gal tai lėmė ir Mildos prigijimą šiandienėje visuomenėje“, – sako ji.
Lietuvoje senojo tikėjimo bendruomenės dabar gegužės 13-ąją rengia deivės Mildos šventę. Tačiau, anot pašnekovės, kada pirmąkart švęsta Mildos šventė, sunku pasakyti.
Asta Valiukevičienė | AHOY / Lietuvos nacionalinio kultūros centro nuotr.
„Apie 2000 metus Mildos šventė pradėta švęsti „Romuvos“ jaunimo. Iš pradžių šventės vyko Švenčionių rajone. Vėliau persikėlė į Margionių klojimo teatrą. Ten susirinkdavo ne vienas šimtas jaunuolių. Matyt, šventės turinys atliepė ne vieno jauno žmogaus lūkesčius, nes šventė išplito po visą Lietuvą.
Ji priimta kaip autentiška, gyva ir, svarbiausia – reikalinga. Senasis baltų tikėjimas kartu ir labai modernus, ekologiškas, grąžinantis žmogų į gamtą. Tai nepaprastai svarbu šiandienėje miestų kultūroje. Žmonės šiandien mokyti ir suvokia, kas slepiasi už dievų vaizdinių. Suvokia juos kaip gamtos galias, kurios žmogui nepavaldžios. Visas pasaulis kalba apie būtinybę gyventi darnoje su gamta. Lietuviui bereikia atsigręžti į savo kultūrą ir iš ten mokytis darnos“, – pasakoja ji.
Margionių klojimo teatras | LRT PLIUS laidos „Kultūros diena“ stop kadras
A. Valiukevičienė Mildos šventę taip pat sieja su jaunimo gegužinių tradicijomis.
„Sušilus orams, atbudus gamtai jaunimas susiburdavo smagiai pašokti po atviru dangumi su dainomis, dūkimais ir iš širdies gilumos išsiveržiančiu jaunatvišku gyvybingumu. Ne paslaptis, kad taip ir į porą susišokdavo. Ir šiandienėse Mildos šventėse rastume ir dainų, ir šokių, ir visokių ritualų, padedančių meilės reikaluose“, – pasakoja papročių specialistė.
Nepaisant dvejonių dėl deivės autentiškumo, A. Valiukevičienė sako pritarianti idėjai švęsti meilę ne Šv. Valentino, o Deivės Mildos dieną.
„Šiųmetis vasaris jau atneša pavasario kvapo, tačiau dažnu atveju gamta dar alsuoja žiemos poilsiu. O gegužės mėnesį jau norisi būriuotis, kurti laužus. Todėl atrodo labai logiška meilės dieną švęsti būtent tuomet, kada ir mūsų seneliai rinkosi į gegužines“, – dalijasi pašnekovė.
Jei gyvename be meilės, gyvename sunkiai, skaudžiai, nuobodžiai.
G. Kadžytė
Ji pažymi, kad šioje šventėje įdomią reikšmę turi du mitologiniai lietuvių paukščiai: gegutė ir gervė.
„Gegutėlė mūsų tautosakoje atneša liūdną žinią. Ji gali pračiulbėti ir mirusios motinos, ir seselės – pasimirusios ar svetimon šalin nutekėjusios – balsu. Tačiau gegutė taip pat suskaičiuoja, už kiek metų ištekėsi. Gegužės mėnuo gegutės vardu pavadintas, o gegužės 1-oji iki šiol žinoma kaip Gegutės diena.
Kitas svarbus paukštis – gervė. Apie ją dainuojamos dainos šiandienėse Mildos šventėse. Gervelė – lyg jaunos grakščios mergelės simbolis. Per Užgavėnes namuose apsilankiusi, gervė pažnaibo tas merginas, kurioms jau laikas tekėti“, – dėsto specialistė.
„Minėti meilę reikia kasdien“
Etnologė Gražina Kadžytė antrina, kad gegužė yra ypač gražus laikas: žydėjimo, jaunimo, meilės.
„Laikas nuo pavasario lygiadienio, nuo Velykų iki Joninių visuose tokiuose papročiuose būdavo rezervuotas jaunimui. Jaunystė yra meilės metas. Tam ir gegutė kukuoja. Todėl čia pritaikyta daug [reiškinių], ne tik viena diena ir būtent Mildos. Beje, vokiškai mild reiškia „švelnus, saldus“. Iš šio žodžio padarytas lietuviškas vardas Milda“, – LRT.lt pasakoja etnologė.
Kernavė | E. Blažio / LRT nuotr.
Anot jos, su jaunais žmonėmis susijusios ir Sekminės. Dažnai jos pagal velykinį kalendorių būna gegužės mėnesį. Tiesa, šiemet šventė peržengs į birželį.
„Dar 19–20 amžiaus pradžioje ypač pietinėje, pietrytinėje Lietuvos dalyje minimos įvairios jaunimo Sekminių tradicijos: net vestuvių žaidimo, repetavimo, pasiskirstant vaidmenimis. Paskui, atėjus tikroms vestuvėms, jie jau nežiūrėdavo kaip dabar, kur tie vestuvių planuotojai. Patys žinojo viską.
<…> Ar tai būtų iškrapštytas senas, paveldėtas paprotys, ar truputėlį pasiskolintas, visada žiūrime, ar jis neša gerąsias vertybes: santarvę, gerumą, palankumą vienų kitiems. Jei jis nežeidžia mūsų bendrosios santarvės, galima juo paįvairinti dieną“, – šypsosi pašnekovė.
Gražina Kadžytė | E. Blažio / LRT nuotr.
G. Kadžytė neabejoja – minėti meilę ir mylėti reikia kasdien, ne tik Šv. Valentino ar Deivės Mildos dieną: „Jei gyvename be meilės, gyvename sunkiai, skaudžiai, nuobodžiai.“
Senasis lietuvių tikėjimas kinta
A. Valiukevičienė teigia, kad nors Milda stokoja istorinio pagrįstumo, nereikia bijoti pripažinti, kad greičiausiai tai pati jauniausia lietuvių deivė ir įrodymas, jog senasis lietuvių tikėjimas gyvas.
„Senasis lietuvių tikėjimas kinta, transformuojasi, prisitaikydamas prie šiandienių aktualijų. Visuomenei reikėjo meilės deivės ir ji užgimė“, – dalijasi pašnekovė.
Asta Valiukevičienė | R. Grigaitytės nuotr.
Anot jos, žmogus visuomet ieško atspirties ten, kur jam tuokart sunku.
„Virš galvos kybant karo grėsmei, prašome Perkūno stiprybės. Atėjus badui, meldžiame Žemynos gero derliaus. Statydami naują namą, kviečiamės namų židinio sergėtoją Gabiją. Skirtingos gyvenimo sąlygos aktualizuoja skirtingas dievybes ar išskiria tam tikras jų funkcijas kaip svarbesnes“, – komentuoja A. Valiukevičienė.
