Rugsėjo viduryje Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė“ keliavo į Vokietiją, Krailsheimo miestą, kur dalyvavo tradicinėje frankų liaudies šventėje ir parodė vokiečiams naujausią savo kūrinį – gatvės vaidinimą.
Kelionė į Vokietiją nebuvo pirmoji Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro kolektyvui, ir į užsienį „Vaivorykštė“ važiavo ne pirmą kartą. Tačiau šįkart jaunieji mūsų miesto aktoriai turėjo atlikti ypatingą misiją. Krailsheimo miestas yra Jurbarko rajono savivaldybės partneris, kasmet kviečiantis jurbarkiečius į didžiausią savo mieste ir netgi visame regione frankų liaudies šventę – oktoberfestą. Taigi šįkart „Vaivorykštė“ važiavo atstovauti visam mūsų rajonui – tai ir buvo ypatingoji teatro misija Vokietijoje.
Nepagailėjęs vasaros atostogų pabaigos teatras kartu su režisiere Birute Šneideriene pradėjo repetuoti gatvės vaidinimą apie senojo Lietuvos kaimo jaunimo darbus ir nuotykius. Gatvės vaidinimą režisierė kūrė be teksto, aktoriams teko nelengvas uždavinys – perteikti siužetą be žodžių. Labai žaismingai, linksmai ir išraiškingai „vaivorykštukai“ suvaidino senovinę šienapjūtę, kai berneliai pjaudavo, mergelės grėbdavo šieną, o lankos aidėdavo nuo linksmo juoko ir dainų. Po sunkių dienos darbų jaunimas dar ilgai šokdavo vakaruškose, mezgėsi draugystės ir meilės…
Krailsheimo šventėje Jurbarko jaunimas savo vaidinimą rodė net du kartus, abu – netradicinėse erdvėse. Pirmąjį – automobilių pardavimo salone. Įspūdingai tarp naujumu tviskančių mašinų atrodė tradiciniais lino rūbais pasipuošę lietuvaičiai ir daiktai, kuriuos tik senose kaimo sodybose ar muziejuose beišvysi: dalgis ir grėblys, naščiai, kultuvė bei įspūdingo dydžio ir grožio teatro režisierės pasiūtos žirgo, karvės ir bimbalo kaukės. Visa tai traukė žiūrovų akis ir fotoobjektyvų blykstes. Linksmai skambėjo liaudiška muzika, o įtaigios jaunų aktoriukų pantomimos užbūrė žiūrovus mielo lietuviško kaimo vaizdiniu.
Antrąkart vaidinimas vyko vienoje miestio aikščių, vadinamoje Kiaulių aikšte, mat senovėje ten būta kiaulių turgaus. Pažiūrėti vaidinimo susirinko gausus būrys krailsheimiečių ir svečių, nes į oktoberfestą, kuris trunka keturias dienas, į miestą privažiuoja daugybė žmonių iš visos Vokietijos. Po pasirodymo „Vaivorykštei“ plojo žiūrovai, režisierę ir aktorius sveikino Krailsheimo meras Rudolfas Michlas ir buvo surengtos saldumynų vaišės.
Vokiečiai labai vaišingi – ir modernioje ūkininkų sodyboje, ir barono V. von Šteteno pilyje, ir automobilių salone svečiai buvo sodinami už stalo ir vaišinami gardžiais tradiciniais vokiškais patiekalais.
Dvi šventės dienas miesto gatvėmis žygiavo spalvinga ir išmoninga eisena, pristatanti Krailsheime veikiančias įmones ir įstaigas. Toje eisenoje kartu su Konstantino Glinskio teatru dalyvavo ir „Vaivorykštė“ – juos sveikino sausakimšos gatvės džiugiai nusiteikusių, linksmai reaguojančių žiūrovų.
Neapsakomų pojūčių jaunimas patyrė karuselėse, kuriomis galėjo mėgautis kiek panorėję – su šventės dalyvių kortele ši pramoga buvo nemokama. Įspūdinga buvo įsilieti į linksmybes kartu su keliatūkstantine minia didžiulėse specialiai pastatytose palapinėse. Ten daug, linksmai ir iš širdies šokama – jauni, vyresni ir seni, suskambus gyvai muzikai, kuri ten beveik nenutyla, lipa ant suolų (ten taip priimta – kitur nėra vietos) ir susilieja triukšmingame, gaudžiančiame, nuotaikingame šokyje.
Vokiečiai frankų šventei puošiasi tautiniais rūbais – vyrai šiurkščios odos kelnėmis, moterys – žaismingomis pūstarankovėmis suknelėmis, o „Vaivorykštė“ minioje išsiskyrė mėlynais teatro marškinėliais, tačiau šypsenos visų buvo vienodos – plačios ir džiugios.
Kai sekmadienio vakarą Krailsheimo dangų nutvieskė nepaprasto grožio fejerverkai, darėsi liūdna, nes „Vaivorykštė“ savo ypatingąją misiją Vokietijoje įvykdė ir atėjo laikas išvažiuoti – laukė namai, tėvai, draugai. Džiaugiamės, kad sugrįžote – nes kaip gi Jurbarkas be „Vaivorykštės“?!
Septemberfest 🙂 Oktoberfest visai kita šventė 😉