Rita Latvėnaitė-Kairienė – poetė, prozininkė, pedagogė – birželio 10-ąją pristatė savo kūrybą Jurbarko viešojoje bibliotekoje. Atvira, drąsi ir nuoširdi kūrėja tarsi paneigia mitą, kad rašytoju gimstama: pati prisipažįsta, kad niekada to nesiekė, tačiau gyvenimas vedė kūrybos keliu.
Užuomazgos – iš protesto
„Niekada nenorėjau būti nei mokytoja, nei rašytoja. Norėjau būti žurnaliste. Bet vienas kitam netrukdo“, – šypsodamasi pradėjo susitikimą R. Latvėnaitė-Kairienė. Baigusi lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete, ji grįžo į Klaipėdą. Dirbo laikraštyje „Klaipėda“, o vėliau net 37 metus mokė lietuvių kalbos ir literatūros Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijoje. „Jauni žmonės – tikri. Su jais gali būti savimi – tu tiki jais, jie tiki tavimi…“ – sako rašytoja.
Pirmasis kūrinys gimė dar antroje klasėje, kai mokytoja perskaitė vieno poeto eiles ir pasakė: „Geriau už jį neparašysit – tai POEZIJA.“
„Pamanyk, ir aš galiu“, – pagalvojo Rita ir sukūrė: Kas čia sprogo?/Dujos, dujos, dujos…/Kas jas padegė?/Girtas tėvas, tėvas, tėvas…
Tėvas, kuris iš tiesų buvo blaivininkas, nustebo. „Čia ne apie tave – čia POEZIJA“, – paaiškino būsima autorė. Vaikystėje Rita Latvėnaitė-Kairienė buvo tikra knygų rijikė. „Skaitymas buvo mano laisvė. Taip yra ir dabar – tik galimybės didesnės, o formos kitos“, – teigia ji. Ilgą laiką po vaikystės kūrybos ji nerašė, kol mokiniai padovanojo mažą odinę užrašų knygelę. „Čia turėtų būti jūsų eilėraščiai“, – pasakė jie. Tai tapo netikėtu, bet lemtingu postūmiu sugrįžti prie rašymo.
Romanas, kuris virto reiškiniu
2007 m. išleistas romanas paaugliams „Šauksmas“ sulaukė plataus atgarsio, buvo pakartotinai leidžiamas 2009 m., išverstas į rusų kalbą ir turėjo būti išleistas Rusijoje. Visgi leidyba sustojo dėl geopolitinės situacijos. Gruzijoje knyga taip pat buvo išversta, o tenykščiai studentai net rašo apie ją diplominius darbus. „Ne aš prarijau knygą – knyga prarijo mane“, – rašė apie šią knygą skaitytoja Agnietė Prokuraitytė laikraštyje „Vakarų ekspresas“.
Temos, paliečiamos romane, – jautrios ir retai nagrinėjamos paauglių literatūroje: seksualinė prievarta, tapatumo paieškos, psichologinė įtampa. „Labai sunku rašyti šia tema – gali peržengti ribą. Bet, matyt, Dievas davė man sugebėjimą jos neperžengti. Nežinau, gal tai ne aš rašiau, gal tai tiesiog per mane atėjo“, – sakė autorė.
2009-aisiais pasirodė trumpų novelių rinkinys „Civilizuotos mintys apie karvę“. Tai knyga, kuri atskleidžia šiuolaikinio gyvenimo daugiabalsiškumą: lytinis brendimas, sektos, priklausomybės, yrančios šeimos, paauglių santykiai, psichinė sveikata, netgi istorinės ir politinės temos.
2016 m. pasirodė esė knyga „Nesuvalgytos atostogos Šveicarijoje“ – lengvas, šmaikštus pasakojimas apie nuotykius keliaujant po Alpių šalį. 2018 m. ji parašė pasaką vaikams „Kas tas Asis?“, kuri, pasak autorės, gali būti skaitoma ir kaip nuotykių knyga, ir kaip detektyvas, ir net kaip Mažosios Lietuvos enciklopedija.
„Rašyti vaikams nelengva – jei nori, kad tai nebūtų popsas, o turėtų prasmės“, – sako Latvėnaitė-Kairienė.
Istorijos ir mitų pynė
Naujausią romaną „Žalia varia“ autorė brandino dešimtmetį, o rašė dvejus metus. „Kultūros tyrinėtoja Jovita Saulėnienė per knygos „Žalia varia“ sutiktuves I. Kanto bibliotekoje teigė, kad tai Mažosios Lietuvos burtažodis. Knygos viršelio spalvos – žalia, balta, raudona – simbolizuoja Mažąją Lietuvą. Bet tai taip pat yra istorijos raktas. Juo atrakinami žalvario vartai, pro kuriuos įėjus atmintis sugrįžta ir padeda gyventi šiandieniniame pasaulyje“, – taip apibūdino naująją knygą rašytoja.
Pavadinimą įkvėpė autentiškas Mažosios Lietuvos laidotuvių žaidimas „Žalia varia“. Pasirodo, senovės prūsai lietuvininkai šokdavo, žaisdavo žaidimus per laidotuves. Susėdę prie mirusiojo, iš pradžių raudodavo, giedodavo. Po geros valandos apdengdavo mirusįjį baltomis drobėmis ir pradėdavo pokštauti, gerti, valgyti, vaidinti juokingus miminius vaidinimus iki ryto. Tokios apeigos būdavo kartojamos iki laidojimo dienos. Su pagoniškais papročiais kovojo kryžiuočiai, o vėliau – reformatai, tačiau vakarų baltų teritorijoje ilgai išliko senieji tikėjimai ir tradicijos.
Knyga tarsi daugiasluoksnė – ją galima skaityti kaip lengvą detektyvą ar meilės romaną, bet po dėmesį pritraukiančiom istorijom slypi paslaptinga kelionė po Mažąją Lietuvą, Italiją, Šveicariją nuo XVI iki XXI a. Tai pasakojimas, turintis detektyvo elementų, apipintas Mažosios Lietuvos mitologijos, istorijos, švietimo idėjų kontekstais. Todėl šią knygą galima skaityti ir kaip istorinį romaną.
„Norėjau parašyti knygą apie XVIII amžiaus mokyklas. Tai švietimo epocha, kada vyko daug gerų dalykų. Prūsijos karalius Vilhelmas I pirmasis Europoje įvedė privalomą mokslą visiems vaikams – ir kilmingiems, ir baudžiauninkams, ir berniukams, ir mergaitėms nuo 7 iki 14 metų. Buvo labai didelis mokytojų poreikis, todėl jais būdavo ir amatininkai. Iki 1740 metų Prūsijoje buvo įsteigta 1140 mokyklų, tarp jų buvo labai daug lietuviškų. Tuo laiku buvo labai stipri Voltero, Ruso įtaka, kad reikia švietimo, Martyno Liuterio įtaka, kad bibliją reikia studijuoti gimtąja kalba. Per kolonizaciją į Mažąją Lietuvą kėlėsi ne tik vokiečiai, bet ir šveicarai, nes tuo metu Šveicarijoje vyko labai stiprios kovos tarp katalikų ir kalvinistų ir protestantai turėjo bėgti. Čia jiems buvo pažadėtas rojus.“
Rita Latvėnaitė-Kairienė nevengia skaudžių temų, bet visada išlaiko jautrų žvilgsnį į žmogų. „Knyga – tai gyvenimas. Kažkas taip pasakė ir pamiršo. Bet gyvenimas nieko neužmiršta – jis vis ieško formų būti“, – sako kūrėja. Tai jos kūrybos ir buvimo esmė – matyti, užrašyti, išgirsti, pasidalinti. Mokytoja, rašytoja, moteris, kuri gyvena savo knygose – ir leidžia jose gyventi kitiems.
Ligita Gražulevičienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
