Šią dieną prieš 29 metus aštuoniolikmetis Raimondas Buitkus buvo išvežtas tarnauti į tarybinę armiją. Po beveik 30 metų išleistas laužantis tylėjimo įžadus ir grąžinantis skolą romanas „Nuotrauka dembelio albumui“ jurbarkiečiui tapo ir išsilaisvinimu, ir nerimo šaltiniu. „Už atvirumą visada moki“, – sako knygos autorius.
Teatras ir žurnalistika
R. Buitkaus gyvenime persipynusios dvi svarbiausios veiklos – žurnalistika ir teatras, tačiau pats jis sako, kad pagrindinis darbas, trunkantis jau 17 metų – sargavimas vienoje iš Jurbarko mokyklų. Šioje mokykloje dirba ir Raimondo žmona Monika – nuolatinė partnerė ir teatro scenoje. Pora augina du sūnus – 16-os ir 12-os. Jiems dar teks palūkėti, kol galės perskaityti tėčio parašytą knygą – ji pažymėta ženklu N18.
Paties knygos autoriaus gyvenimas su pilnametyste vertėsi aukštyn kojomis – jis buvo pašauktas tarnauti į sovietų armiją. Dveji metai joje padalijo gyvenimą į dvi dalis: vieną – lengvą, tikėjimo ir svajonių pilną, o kitą – sapnuose grįžtančiais akmeniniais prisiminimais, į realybės purvą gramzdinančią.
R. Buitkus baigė Jurbarko gimnaziją, tada – Jurbarko pirmąją vidurinę mokyklą. Dar mokykloje jo polinkį rašyti skatino mokytoja Milda Piliutienė. Teatras Raimondą Buitkų taip pat įtraukė giliai – vaikinas vaidino Jurbarkų kultūros namų teatre, po to aktorystė atvedė į Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatrą. „Iš teatro vis bandžiau pabėgti. Net 15 metų pertrauka buvo, tačiau vis grįžtu“, – sako dabar pagrindinius vaidmenis teatre atliekantis, drąsiai aktoriumi vadinamas ir teatro režisierės padėjėju dirbantis vyras.
Po vidurinės R. Buitkus svajojo apie televizijos režisūros studijas Vilniaus konservatorijoje, tačiau tam nebuvo finansinių galimybių, tada vaikinas įstojo į Telšių kultūros mokyklą, kur keturis mėnesius, iki šaukimo į armiją, mokėsi mėgėjų teatrų režisieriaus specialybės. Grįžęs iš armijos R. Buitkus skubėjo atiduoti skolą gimtinei – nuėjo tarnauti jau į lietuviškąją krašto apsaugos sistemą, tačiau joje ilgai neužsibuvo – gavo pasiūlymą užsiimti kūrybiniu darbu spaudoje.
R. Buitkus dirbo ne viename laikraštyje, bendradarbiavo su žvejybos žurnalais, kuriems rašė ne tik straipsnius, bet ir noveles. Žurnalistikos studijas Vilniaus universitete jis baigė tik 2010 m. Tais metais išleido ir pirmą vaikams skirtą adaptuotų pasakų knygą „Jonukas ir Grytutė: pasaka, kuri gerai baigiasi“. Šią knygelę ir dabar galima rasti bibliotekoje.
Istorinių įvykių įkaitai
Kai 1989 m. nusitiesė Baltijos kelias, ne vienam aštuoniolikmečiui sužibo viltis, kad nebeteks tarnauti Rusijos armijoje, tačiau daugeliui jų teko nusivilti. Patekti tuo laiku į sovietų armiją buvo tolygu nežiniai, ar dar teks pamatyti namus.
„Kai mane pašaukė, maniau, kad tarnausiu pusę metų, na metus. Paskui paleis. Tačiau tai, kas vyko Lietuvoje, turėjo nedaug įtakos tam, kas tebevyko armijoje. Dar blogiau – mes tapome fašistais iš Pabaltijo“, – svarsto R. Buitkus.
Jurbarkietis buvo išvežtas į Latviją, mokomąjį centrą Dobele-2. Čia buvo rengiami seržantai ir specialistai. Lietuvis mokėsi radijo žvalgybos – studijavo radijo aparatūrą ir anglų kalbą. „Mokiausi kariauti prieš NATO. Mokėjau visą NATO žodynėlį ir reikėjo sugebėti kuo greičiau užrašyti pranešimus“, – mokslus prisimena knygos autorius. Po mokslų jis buvo išvežtas į Kareliją.
Pasak R. Buitkaus, karininkai labai mėgo pilti purvą ant Lietuvos. „Surenka kuopos vadas visus ir keikia Pabaltijį. Neiškenčiau. Pasakiau, kad turim teisę apsispręsti, kaip gyventi. Taip užsidėjau štampą „politiškai nepatikimas“, – pamena jurbarkietis. Tarnybos vietoje jis buvo vienintelis lietuvis, dar tarnavo rusakalbis estas.
Apie ką tylima
„Tai romanas, ne dokumentika. Tai mano ir visų kitų prisiminimai. Tačiau viskam yra realus pagrindas“, – ne kartą pakartoja knygos autorius, tamsiose kareivinėse apgyvendinęs herojų Luką.
Autorius tikina, kad dauguma, grįžę iš Rusijos armijos, stengiasi iš galvos išmesti visus prisiminimus, niekada nekalba apie tai, kas ten vyko, yra ir besididžiuojančių, kad ten tarnavo. „Kai vasario 23 d. kažkas pradeda mojuoti kariniu bilietu ir švęsti, norisi pasakyti: „Jei jau esat tokie vyrai, tai pasakykit, ką darėt su jaunais kareiviais ir ką darė su jumis“, – sako R. Buitkus.
Karelijoje viskas vyko taip, kaip į armiją pašaukti jauni vaikinai buvo girdėję, tačiau vylėsi, kad realybė bus kitokia. Deja, armijoje klestėjo ne tik „dedovščina“, bet ir dar baisesni santykiai – „zemliačestvo“ – tauta prieš tautą. Jauni kareiviai buvo mušami ir skriaudžiami vien dėl savo tautybės.
Pirmaisiais metais visi be išimties tapdavo vergais ir skriaudžiamaisiais. „Ten išmoksti bijoti. O baisiausias metas buvo naktis. Tada vykdavo protu nesuvokiami dalykai“, – daug kalbėti apie įvykius armijoje nelinkęs Raimondas siūlo perskaityti knygą. Joje jis laužo nerašytą armijos taisyklę – tylos įžadus, kai niekam nevalia prasitarti apie smūgius, skriaudą, ypač – guostis laiškuose mamai.
Antraisiais tarnavimo metais pakyli į pateptųjų kastą ir neišvengiamai privalai elgtis taip, kaip elgėsi su tavimi. Neutraliu būti negali. „Žinai, didžiausi bailiai tampa žiauriausiais kankintojais. Tai aš mačiau. Didvyrių ten nebuvo“, – liūdnai šypteli R. Buitkus.
Prikėlė atsiminimus
Minčių rašyti knygą buvo vos grįžus į Lietuvą, tačiau turėjo praeiti du dešimtmečiai, kol R. Buitkus ryžosi tą padaryti. Norą papasakoti, kas ten vyko iš tikro, skatino visuomenės susiskaldymas ir dalies lietuvių tikinimas, kad sovietmečiu viskas buvo labai gerai. „Na, nebuvo gerai. Knyga – ir skola tiems vaikinams, kurie grįžo cinkuotuose karstuose, kurių net atidaryti nelaido, su užrašu, kad žuvo vykdydami tarnybą. Jie nebepapasakos, kas atsitiko“, – sako knygos autorius. Ir vyresnysis sūnus vis klausdavo, ar tėčiui patiko būti kariu. Atsakymai jam ir sau – knygoje.
Knygos rašymas užsitęsė penkerius metus. Pradėjus ją rašyti grįžo košmariški sapnai. „Po armijos vis sapnuodavau, kad grįžau ir vėl mane pašaukia tarnauti. Tai buvo baisiausias sapnas. Jį vėl susapnavau sėdęs rašyti knygos“, – pripažįsta autorius.
Pasak R. Buitkaus, rašant knygą prireikė disciplinos – dėl visų kitų darbų rašymą vis atidėliojant teko save įpareigoti rašyti kasdien. „Rašydamas knygą aš mokiausi rašyti. Nebuvau susidaręs jokio plano, dėl ko vėliau gailėjausi. Todėl viskas ir užsitęsė – pirmiausia reikėjo išmokti rašyti knygą“, – sako autorius. Jis dėkingas rašant ir leidžiant knygą padėjusiems kolegai Daliui Rakučiui, kraštietei Vitalijai Pilipauskaitei-Butkienei, redaktorei Neringai Dangvydei.
Monika Buitkienė visus penkerius metus palaikė kūrybiniame darbe paskendusį vyrą. Ji viena pirmųjų perskaitė knygos rankraštį. „Kai rašiau knygą, ji manęs paklausė, kokia bus pabaiga. Buvau sugalvojęs nelaimingą pabaigą. Juk esu pesimistas. Tačiau ji paprašė, kad pabaiga būtų laiminga“, – žmonos įtaką atskleidžia Raimondas. Jis patikino, kad ir kokia žiauri būtų knyga, joje neišvengta meilės temos. „Kai tavęs kažkas labai nekenčia, be proto norisi kažką mylėti ir būti mylimam“, – tikina knygos autorius.
Pasak R. Buitkaus, kol knyga buvo rašoma, buvo galima jaustis laisvu, o ją atidavus skaitytojui, turi prisiimti ir visas pasekmes – ne visi supras, ne visiems patiks, gal kažkas smerks. „Gyvenu vieną kartą ir negaliu atsisakyti galimybės parašyti knygą. Dabar labai norėčiau atostogų. Ir gyventi taip, kaip gyvenau iki pasirodant knygai“, – sako knygos autorius ir nepaneigia, kad jau turi minčių kitai knygai.
Jūratė Stanaitienė
Šaunuolis! Reikia pasidžiaugti, kad yra tokių drąsių žmonių! Sėkmės!