Matthew Parish kalbina Bernadetą Bagaslauskaitę, Lidso ukrainiečių bendruomenės asociacijos pirmininkę, apie Lietuvos pasipriešinimo istoriją, humanitarinius konvojus, jungiančius Jorkšyrą su Ukrainos frontu, ir nepaprastą žmonių pasiaukojimą, neleidžiantį pasauliui pamiršti Ukrainos.
Nuo 2022 metų vasario, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, susiformavo nepaprastas tarptautinis savanorių tinklas. Tai ne kariai, diplomatai ar profesionalūs humanitarinės pagalbos darbuotojai. Tai paprasti žmonės, turintys darbus, šeimas ir kasdienių įsipareigojimų, tačiau nusprendę, kad už kelių tūkstančių kilometrų kenčiančios Europos tautos likimas yra ir jų asmeninis rūpestis.
Jie renka pinigus, kaupia paramą, perka transporto priemones ir vairuoja jas per visą Europą, kartais pasiekdami vietoves, kuriose tykantys pavojai beveik nesiskiria nuo tų, su kuriais susiduria Ukrainos kariai.
Viena tokių žmonių – lietuvė Bernadeta Bagaslauskaitė, įsikūrusi Lidse, Jorkšyro grafystėje, ir vadovaujanti Lidso ukrainiečių bendruomenės asociacijai („Leeds Ukrainian Community Association“, LUCA).
Bernadetą su Lietuva sieja ne tik tautybė, bet ir gilios šeimos šaknys Jurbarko krašte. Į Kauną ji grįžo paauglystėje, tačiau visas vasaras ir toliau praleisdavo Jurbarke. Dalis jos šeimos šiame krašte gyvena iki šiol.
Jos vadovaujama organizacija jungia tris bendruomenes: nuo karo pasitraukusius ukrainiečius, lietuvius, kurių istorinė patirtis leidžia itin gerai suprasti Rusijos imperializmą, ir britus, kurių dosnumas padeda Ukrainai išsilaikyti jau beveik penkerius plataus masto karo metus.
Tai, kas prasidėjo kaip humanitarinis atsakas į ekstremalią situaciją, išaugo į nuolatinę solidarumo bendruomenę, kurioje užsimezgė draugystės, patirta pasiaukojimo akimirkų ir kartais – skaudžių netekčių.
Bernadetos pasiryžimas padėti Ukrainai turi gilias istorines šaknis. Abu jos proseneliai iš motinos pusės po mirties buvo pripažinti Lietuvos laisvės kovotojais, o močiutė nuo vaikystės rėmė pasipriešinimą sovietų okupacijai.
Todėl Lietuvos nepriklausomybės kovų istorija Bernadetai nėra vien iš vadovėlių išmokta pamoka. Tai šeimos perduotas palikimas, formuojantis jos supratimą apie tai, už ką šiandien kovoja ukrainiečiai.
Jos veikla toli gražu nėra vien teorinė. Bernadeta pati dalyvauja humanitariniuose konvojuose į Ukrainą. Per vieną misiją 2026 metų spalį, kaip ji pasakoja, dronas pataikė į vieną iš Pavlohrado link važiavusių automobilių.
Ji taip pat atvirai kalba apie paramos rinkimo sunkumus, skausmą, kai neįmanoma išpildyti kiekvieno pagalbos prašymo, ir būtinybę išsaugoti ukrainiečių kultūrą tarp tų, kurie laikiną prieglobstį rado Didžiojoje Britanijoje.
Šiame išsamiame interviu „Lviv Herald“ Bernadeta apmąsto Lietuvos, Didžiosios Britanijos ir Ukrainos ryšius bei europiečių atsakomybę suprantant, kad Ukrainos kova yra ir mūsų visų kova.
Pasipriešinimo palikimas
Matthew Parish: Bernadeta, galbūt pradėkime nuo jūsų asmeninės istorijos. Užaugote Lietuvoje, o vėliau įsikūrėte Lidse – Šiaurės Anglijos mieste, kuriame gyvena gausi ukrainiečių bendruomenė. Papasakokite apie savo vaikystę, kelionę į Didžiąją Britaniją ir aplinkybes, kurios galiausiai atvedė jus į humanitarinę veiklą Ukrainos labui.
Bernadeta Bagaslauskaitė: Užaugau Kaune, tradicinėje, stiprių patriotinių įsitikinimų šeimoje. Meilė Lietuvai buvo kasdienio gyvenimo dalis. Laisvė mūsų namuose niekada nebuvo abstrakti sąvoka. Apie ją kalbėdavomės prie stalo, kartu prisimindami tai, ką mūsų šeima išgyveno okupacijos metais. Kultūra mums taip pat buvo labai svarbi, todėl lankiau meno mokyklą.
Kai man buvo šešiolika, žinojau, kad noriu išmokti dar vieną kalbą, o anglų kalba atrodė akivaizdus pasirinkimas. Taip atradau Jorkšyrą.
Lidsas mane nustebino, nes pasirodė labai savas – žalias, jaukus, pilnas svetingų žmonių. Jaučiausi tarsi mažame namų kampelyje, tik su šiek tiek daugiau savarankiškumo. Greitai susiradau draugų ir netrukus pajutau, kad čia pritampu.
Šiuos įsitikinimus atsivežiau kartu su savimi. Dar prieš karą Ukrainoje visada garsiai kalbėjau apie Lietuvą. Esu Lietuvos šaulių sąjungos narė ir visuomet norėjau, kad žmonės daugiau žinotų apie Baltijos valstybes.
Didžiąją profesinio gyvenimo dalį dirbau su žmonėmis, taip pat ir Europos projektuose. Tą darau iki šiol, derindama šį darbą su veikla Ukrainos labui.
Matthew Parish: Jūsų šeimos istorija ypač įdomi, nes esate Lietuvos partizanų, kovojusių prieš sovietų okupaciją, proanūkė. Kiek jų istorijos buvo perduota jums ir kaip ši šeimos patirtis suformavo požiūrį į šiuolaikinę Rusiją bei jos karą prieš Ukrainą?
Bernadeta Bagaslauskaitė: Pasipriešinimo istorija mūsų šeimoje eina per mamos giminės liniją. Abu mano proseneliai iš motinos pusės po mirties buvo pripažinti laisvės kovotojais.
Mano močiutė, kuri šiemet mirė, nuo vaikystės dalyvavo laisvės judėjime ir rėmė partizanus. Iki šiol turime jos ženklelį ir oficialų pažymėjimą. Dalis šios istorijos aprašyta net knygose.
Ji pasakodavo, ką darė okupantai, ir niekada nebandė to sušvelninti. Augau žinodama šią tiesą. Tai padėjo suprasti, kokia sena yra ši problema. Karta po kartos lietuviai susidūrė su ta pačia Rusijos agresija, ir iš esmės niekas nepasikeitė.
Kaip ir daugelis lietuvių, nuo mažens žinojau, kad už mūsų laisvę sumokėjo ankstesnės kartos. Mes nelaikome jos savaime suprantamu dalyku. Būtent todėl negaliu nusigręžti nuo to, ką šiandien išgyvena Ukraina.
Matthew Parish: Lietuva yra viena ryžtingiausių Ukrainos rėmėjų – tiek politiniu lygmeniu, tiek tarp paprastų žmonių. Ar šį solidarumą daugiausia lemia bendra istorinė patirtis, ar ir suvokimas, kad Ukraina gina Lietuvos bei visos Europos saugumą?
Bernadeta Bagaslauskaitė: Lietuva ir Ukraina visada buvo broliškos tautos. Kartą tapęs šeima, ja lieki visam laikui. Mūsų šalyse net maži gerumo gestai nepamirštami net po kelių kartų.
Lietuva daugelį metų kentėjo nuo to paties priešo, todėl matydami, ką išgyvena ukrainiečiai, nesijaučiame stebintys kažką naujo. Tai vėl kartojasi, tik šį kartą Ukrainoje.
Mes taip pat jaučiame esantys skolingi Ukrainai. Ukrainiečiai gina Lietuvą ir likusią Europą nuo Rusijos, todėl privalome jiems duoti viską, ką galime.
Esu skaičiusi į Sibirą ištremto lietuvio atsiminimus. Jis rašė, kad vienintelis žmogus, kurį iš tiesų galėjo vadinti broliu ir kuriam būtų patikėjęs savo gyvybę, buvo ukrainietis.
Šie žodžiai man įstrigo.
Kai šiandien kalbuosi su ukrainiečiais, jie sako, kokios panašios mūsų kultūros. Mus sieja daugiau dalykų, nei skiria. Būtent todėl taip gerai sutariame ir kartu dirbame Ukrainos labui.
Matthew Parish: Ar manote, kad britams kartais sunku suprasti bendrą lietuvių ir ukrainiečių istorinę patirtį? Juk Didžioji Britanija niekada nebuvo okupuota Sovietų Sąjungos, todėl jos visuomenės supratimas apie tą laikotarpį neišvengiamai skiriasi.
Bernadeta Bagaslauskaitė: Taip, su tuo dažnai susiduriu kalbėdama su mokiniais, mokyklomis, vietos bendruomenėmis ir įvairiomis organizacijomis.
Jungtinė Karalystė niekada nebuvo okupuota Sovietų Sąjungos, todėl ši istorija čia aptariama nedaug, o žinia apie ją nėra plačiai pasklidusi.
Didžiausias nesusipratimas prasideda nuo paties pavadinimo. „Sovietų Sąjunga“ nereiškia tokios sąjungos ar vienybės, kokią suprantame kalbėdami apie Europos Sąjungą.
Pats pavadinimas buvo propagandos dalis. Tai nebuvo savanoriškas susivienijimas. Atėjo okupantas ir privertė žmones tapti jo dalimi.
Iš jų buvo atimama tapatybė. Rusifikacija naikino jų kalbą, buvo draudžiamos knygos.
Būtent tai Rusija šiandien mėgina padaryti Ukrainoje – atimti tautos kultūrinę ir nacionalinę tapatybę.
Žodis „sąjunga“ sukuria taikos ir vienybės įspūdį, nors iš tikrųjų tai buvo okupacija, teroras ir karas.
Ne kiekvienas žmogus perskaitys istorijos knygą, tačiau kelis aiškius sakinius suprasti gali kiekvienas. Žodis „sąjunga“ tos tikrovės neatskleidžia.
Todėl stengiuosi keisti šį pasakojimą. Aiškinu, kas iš tiesų buvo sovietų valdžia ir kaip veikia Rusijos propaganda, nes jos labai lengva būti suklaidintam, jei pats niekada negyvenai tokio režimo sąlygomis.
Iš Jorkšyro – į Ukrainos frontą
Matthew Parish: Kaip šis istorijos supratimas virto praktine humanitarine veikla? Ar plataus masto invazijos pradžioje buvo koks nors konkretus įvykis, privertęs jus suprasti, kad privalote įsitraukti asmeniškai?
Bernadeta Bagaslauskaitė: Nebuvo vienos konkrečios akimirkos. Viskas, ką iki šiol papasakojau, susijungė į visumą. Nuo pirmųjų invazijos dienų negalėjau tiesiog stovėti nuošalyje ir stebėti.
Rusija kasdien vykdo karo nusikaltimus, ir aš negalėjau nuo to nusigręžti.
Dar vakar vienas mūsų savanorių, ukrainietis draugas, padėjęs neseniai vykusios misijos metu gabenti paramą iš Lidso į Ukrainą, papasakojo apie savo dukters bendraklasį.
Berniukas per siaubingą išpuolį neteko mamos. Jis pats guli ligoninėje, o vienintelis jam likęs artimas žmogus – močiutė.
Tokios istorijos mane pasiekia kiekvieną dieną nuo pat karo pradžios. Jos atkeliauja iš skirtingų regionų, pasakoja apie skirtingus vaikus ir skirtingus nusikaltimus.
Niekada prie jų nepripratau. Kiekviena skaudina taip pat stipriai kaip pirmoji. Net dabar apie tai kalbėdama sunkiai galiu išlikti rami.
Būdama lietuvė, negalėjau ignoruoti teroro Ukrainoje. Todėl ėmiausi veiksmų.
Matthew Parish: Dabar esate Lidso ukrainiečių bendruomenės asociacijos pirmininkė. Tačiau suprantu, kad 2025 metų spalį buvote perrinkta, o ne pirmą kartą paskirta į šias pareigas. Ką apima jūsų darbas ir kiek jame administravimo, o kiek praktinės savanorystės?
Bernadeta Bagaslauskaitė: 2025 metų spalis buvo tiesiog paskutinis mano perrinkimas. Iki tol jau daugelį metų savanoriavau Lidse ir Ukrainoje, bendradarbiaudama su LUCA ir viena organizacija Lietuvoje.
Pirmininkės darbas – užtikrinti, kad labdaros organizacija veiktų tinkamai ir teisėtai. Tai reiškia, kad privalome laikytis visų taisyklių, kurias tokioms organizacijoms nustato Jungtinės Karalystės labdaros komisija.
Susitinkame kiekvieną savaitę, kartais posėdžiaujame ištisas valandas. Renkame paramą, generuojame idėjas, nagrinėjame gaunamus pagalbos prašymus.
Tačiau manau, kad pirmininkas, kaip ir kiekvienas organizacijos valdybos narys, turi pats dirbti praktinius darbus.
Aš vis dar pakuoju dėžes, klijuoju jas lipnia juosta, organizuoju paramą ir priimu siuntas.
Kai kurie mano namų kambariai naudojami kaip sandėliai. Dažnai padeda vaikai ir kiti šeimos nariai.
Taigi darau tai, ką turi daryti pirmininkė, ir tai, ką daro kiekvienas savanoris, nes mums nuoširdžiai rūpi.
Matthew Parish: LUCA yra palyginti jauna organizacija, susikūrusi reaguojant į plataus masto invaziją, nors ukrainiečių bendruomenė Lidse gyvuoja gerokai ilgiau. Kaip jūsų organizacija bendradarbiauja su Didžiosios Britanijos ukrainiečių asociacija ir kokią veiklą vykdote kartu?
Bernadeta Bagaslauskaitė: Kai prasidėjo plataus masto invazija, pagalbos ukrainiečiams infrastruktūra buvo menka.
Ilgametė ukrainiečių asociacija jau veikė, tačiau reikėjo atskiros ne pelno organizacijos. Taip ir atsirado LUCA.
Esame atskira organizacija nuo Didžiosios Britanijos ukrainiečių asociacijos. Glaudžiai bendradarbiaujame ir kartu įgyvendiname daug veiklų, tačiau humanitarinės pagalbos dalį visiškai organizuoja ir valdo mūsų labdaros organizacija.
Nuostabu, kai po vienu stogu susirenka tiek ukrainiečių. Mes galime padėti jiems, o jie – vieni kitiems. Bendruomenėje viską daryti lengviau.
Tomis pačiomis patalpomis dalijamės ir su lietuvių bendruomene bei jos šeštadienine mokykla.
Taigi Lidse po vienu stogu susivienijo dvi tautos, lygiai taip pat, kaip mūsų tautos susivienijo padėdamos Ukrainai.
Labai didžiuojamės šiuo bendradarbiavimu ir tuo, kiek daug sugebame pasiekti dirbdami kartu.
Matthew Parish: Pakalbėkime apie praktinę humanitarinių operacijų pusę. Jūs į Ukrainą pristatote automobilius, vaistus, generatorius ir kitas priemones. Kaip nusprendžiate, kuriems prašymams teikti pirmenybę, ir kaip įsitikinate, kad pagalba pasiekia tuos, kuriems ji skirta?
Bernadeta Bagaslauskaitė: Mūsų veiklos modelis Lietuvoje gana įprastas, tačiau Jungtinėje Karalystėje vis dar gana neįprastas.
Viskas prasideda nuo paramos rinkimo, kuris niekada nesibaigia. Nesvarbu, ar tuo metu turime konkretų prašymą, ar ne, visada kreipiamės į žmones pagalbos, nes poreikiai Ukrainoje yra milžiniški.
Tuomet gauname oficialų pagalbos gavėjo Ukrainoje prašymą.
Jeigu kreipiasi nauji kontaktai, prašymą priimame tik tada, kai jis oficialiai patvirtintas antspaudu.
Pavyzdžiui, jeigu paramedikas prašo medicininės evakuacijos automobilio, jo padalinys privalo prašymą pasirašyti ir patvirtinti antspaudu. Taip žinome, kad prašymas tikras.
Per daugelį metų taip pat užmezgėme ryšių ir tiesiogiai bendraujame su daugybe ukrainiečių, todėl suprantame realią padėtį.
Pirmenybę teikiame gyvybes gelbstinčiai įrangai: transporto priemonėms, medicinos priemonėms, vaistams ir generatoriams.
Poreikiai keičiasi priklausomai nuo metų laiko. Šaltą žiemą tinkami karinės paskirties žieminiai drabužiai gali išgelbėti gyvybę.
Tuomet viską pristatome patys, tiesiai į prašiusių žmonių rankas.
Su jais susitinkame ir, kai tik galime, prisėdame kartu pavalgyti ar išgerti kavos, nes norime, kad jie jaustųsi išgirsti ir palaikomi, o ne tik aprūpinti daiktais.
Jeigu kam nors skubiai reikia pagalbos, bet negalime fiziškai pasiekti gavėjo, užsakome prekes tiesiogiai Ukrainoje, pasitelkiame kurjerį arba patikimą partnerį.
Tačiau visada žinome, kam padedame.
Matthew Parish: Jūs asmeniškai dalyvavote 2026 metų birželio humanitarinėje misijoje į Ukrainą, o neseniai grįžote ir iš spalio misijos. Ką iš tiesų reiškia vairuoti humanitarinį konvojų iš Didžiosios Britanijos Ukrainos fronto link? Suprantu, kad paskutinėje kelionėje susidūrėte su Rusijos dronu.
Bernadeta Bagaslauskaitė: Taip, dalyvavau birželio misijoje, o spalį grįžome iš dar vienos. Reguliariai vykstu į Ukrainą su mūsų humanitariniais konvojais.
Keliauju konvojais, nes automobilių reikia pristatyti tiek daug ir taip dažnai, kad patogiau viską gabenti vienu metu.
Kai turime pakankamai vairuotojų, galime keistis prie vairo, o vėliau grįžti į Lietuvą.
Mikroautobusas nuveža ir parveža savanorius. Visi pristatyti automobiliai paliekami Ukrainos gynėjams, o kiekvienas jų būna iki pat stogo prikrautas paramos.
Kartais prireikia visų vaikystėje, devintajame dešimtmetyje, žaidžiant „Tetrį“ įgytų įgūdžių, kad viską sutalpintume.
Kartais tenka sėdėti ant dėžių, kol po vieno iš pristatymų atsiranda daugiau vietos.
Glaudžiai bendradarbiaujame su partneriais Lietuvoje – organizacija „Šešios AM“, nes vairuotojų poreikis yra didžiulis.
Jeigu dalis paramos iš anksto pasiekia Lietuvą, mums iš Jungtinės Karalystės reikia vairuoti tik dalį automobilių, todėl sumažėja degalų išlaidos.
Kai kurie savanoriai mums net nemokamai atgabeno paramą.
Svarbiausia pamoka – kelionė į frontą visiškai nepanaši į apsilankymą sandėlyje pasienio mieste.
Mums yra sprogusių padangų, gedusių automobilių, teko slėptis nuo pavojaus.
Per paskutinę kelionę į vieną mūsų automobilį pataikė dronas. Pakeliui į Pavlohradą jis įsipainiojo į apsauginį tinklą. Laimei, niekas nenukentėjo.
Tačiau mes vis tiek reikalaujame paramą pristatyti tiesiogiai tiems žmonėms, kuriems jos reikia, kad jiems patiems nereikėtų tuo rūpintis.
Matthew Parish: Viena svarbiausių jūsų pagalbos formų – keturiais ratais varomų pikapų pristatymas, ypač medicininei evakuacijai. Esate minėjusi, kad vienas toks automobilis gali išgelbėti mažiausiai 50 gyvybių. Kaip apskaičiavote šį skaičių ir kodėl tokie automobiliai fronte tokie svarbūs?
Bernadeta Bagaslauskaitė: Pikapai yra galingi, tvirti visais keturiais ratais varomi automobiliai, galintys vežti sunkią įrangą.
Fronto linijoje gynėjams reikia transporto priemonės, galinčios važiuoti įvairiais keliais ir sudėtingomis sąlygomis, o patekus į pavojingą situaciją – greitai ištrūkti neužklimpus.
Kai kas nors sužeidžiamas, būtina judėti greitai.
Būtent todėl pikapai yra vienos dažniausiai iš fronto prašomų transporto priemonių.
Per daugelį metų pristatėme daug automobilių ir palaikome ryšį su juos gavusiais kariais.
Remdamiesi jų atsiliepimais apskaičiavome, kad vienas automobilis gali išgelbėti mažiausiai 50 gyvybių.
Tai atsargus įvertinimas, pagrįstas tuo, kiek laiko automobilis naudojamas ir kaip dažnai juo iš pozicijų evakuojami žmonės.
Kai kurie automobiliai tarnauja dvejus metus ar ilgiau, todėl tikrasis išgelbėtų gyvybių skaičius greičiausiai yra daug didesnis.
Pristatome ne tik pikapus. Neseniai atgabenome didelį „Sprinter“ mikroautobusą, nes būtent jo prašė kariai.
Visada stengiamės duoti jiems tai, ko iš tikrųjų reikia.
Matthew Parish: Tokios veiklos organizavimas neabejotinai susijęs su didžiuliais sunkumais – nuo muitinės formalumų ir finansinės atskaitomybės iki tikrųjų poreikių nustatymo ir pakankamo finansavimo surinkimo. Kas yra didžiausia kliūtis ir kaip užtikrinate, kad kiekviena auka būtų panaudota tinkamai?
Bernadeta Bagaslauskaitė: Biurokratija užima daug laiko, tačiau esame registruota labdaros organizacija ir didžiuojamės savo dokumentų tvarkymu.
Viskas tikrinama du ar net tris kartus. Iki šiol neturėjome didelių problemų.
Sunkiausia dalis – paramos rinkimas ir su juo ateinantis kaltės jausmas.
Kai esi savanoris, kuriam iš tiesų rūpi, skaudu, kad negali patenkinti kiekvieno prašymo ir padėti kiekvienam kariui. Tai sunkiausia.
Kalbant apie patikrą, dirbame tik pagal oficialius prašymus, o pagalbą pristatome asmeniškai, tiesiai jos prašiusiems žmonėms.
Niekada nepaliekame paramos nežinomose vietose ar nepažįstamiems kariams.
Kuriame asmeninius ryšius su jais, o kai kurie net atvyksta mūsų aplankyti į Lidsą.
Taip pat glaudžiai bendradarbiavome su programa „Interflex“, kai ukrainiečių kariai mokėsi Jungtinėje Karalystėje. Organizavome jiems moralinės paramos renginius ir reguliariai lankėme.
Visi teisiniai aspektai tikrinami ir dokumentuojami mūsų sistemose bei bylose.
Mūsų iždininkas itin kruopščiai rūpinasi administravimu ir finansais. Viskas registruojama ir tikrinama.
Kol kas, ačiū Dievui, neturėjome jokių neigiamų incidentų.
Ukrainiečių kultūros išsaugojimas Didžiojoje Britanijoje
Matthew Parish: Jūsų organizacija daro gerokai daugiau nei vien renka aukas ir pristato humanitarinę pagalbą. Taip pat rengiate veiklas Jorkšyre gyvenantiems ukrainiečiams – kalbų kursus, kultūrinius renginius ir bendruomenės susitikimus. Kaip visa tai dera su platesne organizacijos misija?
Bernadeta Bagaslauskaitė: LUCA turime neoficialų susitarimą – savo miego valandas paaukoti Ukrainai.
Žinoma, tai pokštas, bet jame daug tiesos.
Tapus savanoriu ar organizacijos valdybos nariu, pasiaukojimas neapsiriboja vien paramos rinkimu.
Dėl šios veiklos nukenčia miegas, asmeninis gyvenimas ir daugybė kitų dalykų.
Išsimiegosime tada, kai baigsis karas ir ukrainiečiai galės ramiai miegoti savo namuose.
Kiekvieną šeštadienį dirbame savo bendruomenės centre – nuomojamose patalpose, kuriose pakanka vietos renginiams, suvenyrų prekyvietei ir nuotraukų iš fronto parodoms.
Organizuojame anglų kalbos pokalbių klubą, kad ukrainiečiai galėtų mokytis kalbos ir integruotis.
Rengiame ukrainietiškų virtinių gaminimo dirbtuves, į kurias kviečiami visi – nesvarbu, ar moka juos gaminti.
Bendradarbiaujame su vietos šeštadienine mokykla, dalyvaujame lietuvių ir kitų draugiškų bendruomenių renginiuose Lidse. Čia veikia nuostabi lietuvių bendruomenė.
Taip pat organizuojame žygius ir bendradarbiaujame su visomis bendruomenėmis bei organizacijomis, kurios nori prisidėti.
Didžiausiame mūsų žygyje dalyvavo apie 100 žmonių, o įprastai susirenka daugiau kaip 60. Kitas žygis numatytas vasarį.
Visos šios veiklos padeda rinkti pinigus Ukrainai, tačiau kartu suteikia Jorkšyre gyvenantiems ukrainiečiams vietą susitikti, susirasti draugų ir kurti gyvenimą čia tiek laiko, kiek jie nuspręs pasilikti.
Matthew Parish: Mane ypač sudomino jūsų fotografijų paroda „Through Their Eyes“ („Jų akimis“), kurioje eksponuojami karo Ukrainoje vaizdai. Kas paskatino ją surengti ir ką norėtumėte, kad britai suprastų pamatę šias fotografijas?
Bernadeta Bagaslauskaitė: Tokios veiklos reiškia gerokai daugiau nei pinigų rinkimą.
Jos siunčia žinią, kad Ukraina ir Rytų Europa turi savitas, gražias kultūras.
Rusija visada mėgino tai atimti – primesti kitiems savo kultūrą arba skelbti, kad tai, kas priklauso kitoms tautoms, iš tiesų yra rusiška.
Todėl nepaprastai svarbu nuolat kalbėti apie Ukrainą, pristatyti jos kultūrą ir parodyti tikrovę fronte.
Dėl to sukūrėme parodą „Through Their Eyes“.
Joje eksponuojama daug ukrainiečių fotografų darbų iš fronto, kartais iš teritorijų, kurios buvo okupuotos, o vėliau išlaisvintos. Taip pat pristatomi lietuvio savanorio fotografo Mato Vaišnoro darbai.
Nuotraukos pateikiamos kaip meno kūriniai.
Sugriautas pastatas ar tuščia gatvė, apraizgyta apsauginiais tinklais, vis tiek yra vieta, kurioje vieną dieną vėl augs saulėgrąžos.
Matas daugiau kaip 40 kartų savo noru vyko į Ukrainą, kad užfiksuotų šias akimirkas ir išsaugotų jas ateities kartoms.
Jis ir toliau savanoriauja, rodydamas pasauliui tikrąjį Ukrainos ir jos žmonių grožį net tokiomis aplinkybėmis.
Juk neįmanoma suvaidinti Ukrainos nekaltumo, gerumo ir atsparumo.
Mums Matas yra vienybės, kurią norime kurti čia ir kitur, simbolis.
Parodą aplankė ir padėjo ją organizuoti Jungtinės Karalystės parlamento narys Alexas Sobelis, atvyko ir keli vietos tarybos nariai.
Ją rengėme ne tik savo patalpose, bet ir įvairiose šalies vietose, bendradarbiaudami su kitomis organizacijomis bei bendruomenėmis.
Šios parodos taip pat parodo, kaip bendradarbiauja lietuviai ir ukrainiečiai.
Tikimės, kad tai paskatins ir kitas tautas dirbti kartu taip pat glaudžiai.
Norime, kad žmonės pamatytų, kokia graži ir atspari yra Ukrainos kultūra, kad ukrainiečiai nepasiduos. Jie gins tai, ką turi, o mes jiems padėsime.
Matthew Parish: Artėjame prie penktųjų plataus masto invazijos metinių. Ar pastebite britų visuomenėje nuovargio nuo karo požymių? Ar žmonės tampa mažiau suinteresuoti Ukraina, nors humanitarinės karo pasekmės vis sunkėja?
Bernadeta Bagaslauskaitė: Taip, jaučiu, kad dėmesys mažėja. Savanoriui su tuo labai sunku susitaikyti.
Atrodytų, kad kuo ilgiau tęsiasi karas, kuo daugiau netekčių ir karo nusikaltimų, tuo daugiau pagalbos turėtų būti teikiama.
Deja, vyksta priešingai.
Todėl ir toliau organizuojame renginius.
Jie padeda ukrainiečiams integruotis, didžiuotis savo kultūra ir jai atstovauti.
Taip pat vietos žmonėms parodo, kad mes nesame tokie skirtingi, kad pagalba vis dar reikalinga ir kad Ukraina lygiai taip pat padėtų Jungtinei Karalystei, kaip šiandien britai padeda Ukrainai.
Mes taip pat stengiamės atsidėkoti Jungtinei Karalystei.
Mūsų bendruomenė reguliariai aukoja kraujo – taip dėkojame čia gyvenantiems žmonėms, kurie teikia gyvybes gelbstinčią pagalbą Ukrainai, ir kartu padedame ligoninėse gydomiems pacientams.
Svarbu išlaikyti Ukrainą europiečių širdyse, nes Ukraina kovoja už mus visus.
Todėl dirbame vis sunkiau, kad dėmesys Ukrainai neišblėstų.
Žmogiškoji solidarumo kaina
Matthew Parish: Vienas sunkiausių humanitarinio darbo aspektų turbūt yra asmeniniai ryšiai su Ukrainos kariais ir šeimomis, gyvenančiomis nuolatinio pavojaus sąlygomis. Ar esate patyrusi situacijų, kurios ypač skaudžiai parodė psichologines ir žmogiškąsias karo pasekmes?
Bernadeta Bagaslauskaitė: Negalėčiau išskirti vieno žmogaus, nes tokių istorijų labai daug.
Turiu draugų, kuriuos pažįstu visą gyvenimą, jie yra mano amžiaus. Mačiau, kaip frontas juos pakeitė.
Prastėja jų savijauta, keičiasi asmenybės.
Galiu tik tikėtis, kad karui pasibaigus mūsų gynėjai gaus reikalingą psichologinę pagalbą ir su jais bus elgiamasi su didžiausia pagarba bei meile.
Čia, Lidse, gyvena šeimos, netekusios tėvų, sūnų ir vyrų.
Laidotuvių buvo tiek daug, kad sunku jas visas suskaičiuoti.
Ypač skaudu, kai pažinojai žuvusį karį arba buvai jam pristatęs pagalbą.
Kartais gauname prašymą atgabenti automobilį, o kol pasiekiame Ukrainą, po trijų ar keturių dienų, jo prašęs žmogus jau būna žuvęs.
Tuomet automobilį turi perimti kitas to paties padalinio karys, žinodamas, kam jis iš pradžių buvo skirtas.
Kiekvieną kartą tai nepaprastai sukrečia.
Šiuo metu pradedame rinkti paramą mažam berniukui, kuris per išpuolį neteko mamos ir pats buvo sunkiai sužeistas.
Jam reikės daug medicininės pagalbos.
Jokie pinigai negalės panaikinti to, ką jis visą gyvenimą nešiosis savyje, tačiau padėsime visais įmanomais būdais.
Matthew Parish: Šiai veiklai skiriate milžinišką dalį savo laiko ir energijos, kartu tęsdama profesinę karjerą ir rūpindamasi šeima. Kokia asmeninė tokio pasiaukojimo kaina ir kaip į jūsų veiklą reaguoja šeima bei draugai?
Bernadeta Bagaslauskaitė: Esu be galo dėkinga draugams ir šeimai, kurie pastaruosius penkerius metus buvo kantrūs, supratingi ir nuolat padėjo.
Tą patį galiu pasakyti apie savo kolegas ir daugybę Lidso gyventojų – britų, lietuvių bei ukrainiečių.
Jie nuolat pasiteirauja, kaip sekasi, klausia, kuo gali prisidėti, aukoja ir dalyvauja mūsų renginiuose.
Asmeninė kaina tikrai yra.
Mano gyvenimas virto nesibaigiančiu ciklu: mintys apie Ukrainą, pakavimas, pristatymas, organizavimas.
Tačiau žmonės, kuriuos per šį laiką sutikau, man tapo nepaprastai brangūs.
Pagalba Ukrainai suteikė man stiprybės, draugystės, aistros ir daug daugiau, nei kada nors galėčiau grąžinti.
Ji pakeitė mano požiūrį į gyvenimą.
O ukrainiečiai kovoja už Europą, taigi tam tikra prasme jie saugo ir mane.
Man labai pasisekė.
Mano sesuo Emilija nuo pat pirmos dienos buvo šalia manęs, rinkdama viską, ko reikia Ukrainoje – nuo gyvūnų maisto iki maišų žuvusiųjų palaikams.
Dabar jai devyniolika ir ji svajoja vieną dieną tapti paramedike.
Mano sūnūs Jacobas, kuriam dvylika, ir aštuonmetis Elijah padėjo pakuoti medicininę paramą ir maistą. Prisidėjo ir kolegų vaikai.
Tai buvo visos bendruomenės pastangos.
Šie žmonės tapo mano šeima.
Jie tapo mūsų kariuomene, su kuria padedame Ukrainai.
Matthew Parish: Taip pat turite profesinės patirties verslo, technologijų ir renginių organizavimo srityse. Ar šie įgūdžiai padėjo vadovaujant humanitarinei labdaros organizacijai? Ką pasakytumėte žmogui, kuris norėtų padėti Ukrainai, bet mano neturintis tam tinkamos patirties?
Bernadeta Bagaslauskaitė: Be abejonės.
Mano renginių organizavimo patirtis padėjo surengti šimtus renginių, kuriuose rinkome paramą Ukrainai, skleidėme žinią ir siekėme realių rezultatų.
Padėjo ir technologijų srities žinios.
Dėl jų galiu pati suprasti kai kurių prašymų techninę pusę.
Profesinėje veikloje užmegzti ryšiai taip pat padėjo surasti reikalingų priemonių ir suprasti, kodėl būtent jų reikia. Tada lengviau tai paaiškinti kitiems.
Svarbiausia, ką norėčiau pasakyti, – bet kuris įgūdis, kurį naudojate kasdieniame darbe, gali būti pritaikytas padedant Ukrainai.
Jeigu manote, kad nesate naudingi, klystate.
Bet kurios profesijos žmogus gali padėti Ukrainai.
Kas bus po karo?
Matthew Parish: Kai karas pagaliau baigsis, kas, jūsų manymu, nutiks ukrainiečiams, kurie laikinus namus rado Didžiojoje Britanijoje? Ar dauguma grįš į Ukrainą, ar karas sukūrė naują nuolatinę ukrainiečių diasporą? Kaip tokios organizacijos kaip jūsų turėtų ruoštis ateičiai?
Bernadeta Bagaslauskaitė: Ukrainiečių grožis slypi jų nepaprastoje meilėje Ukrainai – kiekvienam jos kampeliui, kultūrai, maistui, folklorui, kalbai, žemei, namams ir šeimoms.
Jie Jungtinėje Karalystėje yra tik todėl, kad šalyje, kurią myli, dabar nesaugu.
Kad ir ką pasirinktų po karo, jie kurs grožį visur, kur apsistos.
Manau, kad labai didelė dalis sugrįš namo.
Jie gedės to, ką prarado, tačiau atstatys Ukrainą ir padarys ją dar geresnę bei gražesnę.
Tie, kurie liks Jungtinėje Karalystėje, prisidės prie šios šalies gyvenimo taip pat, kaip prisidėtų savo tėvynėje.
Jie toliau dirbs su vietos bendruomenėmis, dalysis kultūra, kurs meną ir praturtins mūsų miestus savo vertybėmis bei nuostabiu auklėjimu.
Aš taip myliu šiuos žmones, kad esu tikra – kad ir kur jie apsigyventų, tą vietą padarys geresnę.
Matthew Parish: Žvelgiant į artimiausius dvylika mėnesių, kas labiausiai padėtų jūsų organizacijos veiklai? Ar įsivaizduojate, kad LUCA tęs darbą ir po taikos, galbūt remdama Ukrainos atstatymą, veteranus ar namus praradusias šeimas?
Bernadeta Bagaslauskaitė: Idealiame pasaulyje padėtume kiekvienam ukrainiečiui, kuriam reikia pagalbos.
Tačiau realybėje mūsų tikslas artimiausiems dvylikai mėnesių – tęsti tai, ką darome, ir daryti gerai.
Toliau vykdyti humanitarines misijas, pristatyti gyvybes gelbstinčią įrangą, rinkti paramą ir palaikyti glaudų ryšį su mūsų gynėjais fronte.
Stengiamės išgelbėti kuo daugiau gyvybių, padėti kuo daugiau ukrainiečių ir užtikrinti, kad jų balsai būtų išgirsti.
Didžiausią praktinį pokytį lemtų didesnis finansavimas.
Jis leistų visa tai daryti platesniu mastu ir dažniau.
Taip pat būtume dėkingi už daugiau savanorių ir žmonių, norinčių mūsų vardu rinkti paramą. Galime tai organizuoti.
Nuolat kuriame naujus ryšius, ieškome partnerių ir bendradarbiaujame su kitomis organizacijomis.
Nesidrovime prašyti pagalbos.
Daugybė žmonių gali padėti, bet nežino, į ką kreiptis, todėl mes patys kreipiamės į juos.
Po karo prisitaikysime prie to, kokie tuo metu bus poreikiai.
Kai kurie žmonės jau grįžo į Ukrainą, ir jiems taip pat reikėjo pagalbos persikraustant bei sprendžiant kitus klausimus.
Tęsime savo veiklą, kad ir kokią formą ji įgytų, tol, kol jos reikės.
Ne Ukraina ir ne ukrainiečiai kalti dėl padėties, kurioje atsidūrė.
Todėl mūsų misija – padėti jiems tiek laiko, kiek reikės.
Matthew Parish: Galiausiai norėčiau, kad įsivaizduotumėte tiesiogiai kalbanti su ukrainiečių šeima Charkive, Kramatorske ar kitame mieste, kasdien patiriančiame Rusijos atakas. Ką norėtumėte, kad jie žinotų apie Lietuvos, Lidso ir viso pasaulio žmones, kurie ir toliau juos remia?
Bernadeta Bagaslauskaitė: Pirmiausia noriu, kad žinotumėte – jūs nesate vieni.
Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje, Lidse ir visame pasaulyje žmonės kasdien kelia Ukrainos vėliavas.
Mes gerbiame jūsų didvyrius.
Juos palaikome, už juos meldžiamės ir padedame visais įmanomais būdais.
Kad ir kur būtume, visur kalbame jūsų vardu.
Pasakojame apie Ukrainos stiprybę ir apie nusikaltimus, vykdomus prieš Ukrainą, įvairiomis kalbomis, kad ši žinia pasklistų kuo plačiau.
Naudojame savo balsus, nes jūs ne visada galite panaudoti savuosius.
Jūs nesate vieni. Ir mes niekada nepavargsime stovėti Ukrainos pusėje, nes Ukraina stovi mūsų pusėje.
Tylus paprastų žmonių ryžtas
Matthew Parish komentaras
Diskusijose apie karą Ukrainoje dažnai susitelkiama į didžiuosius prezidentų, generolų ir diplomatų sprendimus.
Kalbame apie ginklų tiekimą, sankcijas, teritorines derybas ir besikeičiantį karinių pajėgų išsidėstymą, tarsi Europos ateitis būtų sprendžiama vien vyriausybių ministerijose ir karinėse vadavietėse.
Tačiau karus išlaiko, ištveria ir galiausiai išgyvena milijonai paprastų žmonių. Dauguma jų niekada nepateks į laikraščių puslapius ir nesulauks pripažinimo už tai, ką padarė.
Bernadeta Bagaslauskaitė atstovauja kitokiam europiniam internacionalizmui, nei įprastai girdime politinėse kalbose.
Jos veikla nėra abstraktus įsipareigojimas viršvalstybinėms institucijoms ar diskusija apie konstitucines sistemas.
Tai internacionalizmas, kylantis iš bendros istorinės atminties, asmeninių ryšių ir praktinio supratimo, kad sužeisto kario Rytų Ukrainoje likimas yra susijęs su šeimos Lietuvoje ar Jorkšyre gyvenimu.
Šis solidarumas pasireiškia ne vien deklaracijomis, bet ir dėžėmis medicininių priemonių, dovanotais automobiliais, savaitgalio kultūriniais renginiais bei pavojingomis kelionėmis per karo apimtą žemyną.
Ko gero, vienas labiausiai sukrečiančių interviu epizodų yra Bernadetos pasakojimas apie automobilį, pristatytą Ukrainos kariniam daliniui, kai paaiškėja, kad jo prašęs karys per kelias dienas žuvo.
Šioje istorijoje slypi beveik nepakeliamas kontrastas tarp įprastos administracinės labdaros prašymo vykdymo procedūros ir nepaprasto greičio, kuriuo karas gali atimti žmogaus, kuriam pagalba buvo skirta, gyvybę.
Tačiau automobilis vis tiek atvyksta.
Jį perima kitas karys.
Ir darbas tęsiasi.
Tokios patirtys paaiškina ir emocinį humanitarinių misijų dalyvių išsekimą, ir jų pasiryžimą neapleisti šios veiklos.
Ne mažiau jaudinantis yra Bernadetos šeimos įsitraukimas.
Jos proseneliai priešinosi sovietų okupacijai, močiutė išsaugojo šių kovų atminimą, o dabar jos vaikai padeda pakuoti paramą naujai europiečių kartai, besipriešinančiai Rusijos agresijai.
Per keturias kartas išliko tas pats esminis laisvės supratimas, nors skirtingais istoriniais laikotarpiais jis įgijo skirtingas formas.
Vienai kartai tai reiškė pogrindinį pasipriešinimą ir sovietinių represijų pavojų.
Kitai tai tapo pareiga teikti praktinę pagalbą Ukrainai.
Lietuvos ir Ukrainos draugystė dažnai apibūdinama geopolitiniais terminais – kaip bendro priešo grėsmę patiriančių valstybių sąjunga.
Tačiau Bernadetos istorija primena, kad ši draugystė yra ir daug asmeniškesnis ryšys.
Tai santykis tarp šeimų, prisiminimų ir bendruomenių, kurių patirtis išmokė, kad laisvė nėra nei amžina, nei nemokama.
Lidse šis ryšys įgavo netikėtą britišką matmenį, sujungdamas skirtingų tautybių ir kartų žmones bendram humanitariniam darbui.
Ukrainai artėjant prie dar vienos karo žiemos, tokių žmonių reikšmės negalima nuvertinti.
Vyriausybės gali keisti prioritetus, visuomenės dėmesys gali blėsti, o tarptautinės diplomatijos kalba vis labiau tolti nuo kasdienių ukrainiečių kančių.
Tačiau viename Jorkšyro bendruomenės centre savanoriai ir toliau rinks aukas, organizuos renginius ir kraus paramą į automobilius, išvyksiančius į Ukrainą.
Bernadeta ir jos kolegos dirbs toliau.
Ne todėl, kad tiki, jog vien jų pastangos gali užbaigti karą, o todėl, kad supranta – kiekviena išgelbėta gyvybė yra pakankama priežastis tęsti darbą.
Ir galbūt tai svarbiausia šio interviu pamoka.
Laikais, kai europiečiai dažnai skundžiasi politiniu bejėgiškumu, silpnėjančiu solidarumu ir tariamu neįmanomumu pakeisti tarptautinių įvykių eigą, vis dar yra žmonių, kurie suprato, kad moralinė atsakomybė prasideda nuo sprendimo nuveikti ką nors konkretaus.
Jie nelaukia, kol istorija suteiks jiems leidimą veikti.
Jie tiesiog atsisako nusigręžti.
Apie pašnekovę
Bernadeta Bagaslauskaitė yra Lidso ukrainiečių bendruomenės asociacijos (LUCA) pirmininkė. Tai Jungtinėje Karalystėje registruota labdaros organizacija, remianti Jorkšyre gyvenančius ukrainiečius ir teikianti humanitarinę pagalbą Ukrainai.
Daugiau informacijos apie organizacijos veiklą, savanorystės galimybes ir paramą galima rasti svetainėje www.leeds-uca.co.uk.
