Balandžio 21 d. Jurbarko viešojoje bibliotekoje savo antrąją knygą „Gyvenimo laiškai“ pristatė jurbarkietė Janina Dobilaitė-Pranaitienė. Ką tik 83-iąjį gimtadienį atšventusi autorė ir jos kūryba kiekvienam tampa neišsenkančiu optimizmo, gerumo, energijos ir valios stiprybės šaltiniu.
Basakojė vaikystė
„Mano kūryba – iš prisiminimų. Prieš akis iškyla vaikystės vaizdai, tėčio veidas. Kočioju tas mintis ir išeina eilės arba proza“, – sako J. Pranaitienė. Perskaičius knygelę apie autorę galima sužinoti beveik viską, tik sunkiau pajusti tą graudulį ir ašarotas akis, kurios lydi jos pačios mintinai deklamuojamas eiles arba pasakojamas vaikystės istorijas.
Janinos gimtinė – Antkalniškių kaimas. Ji buvo penktas vaikas dešimties atžalų susilaukusioje Dobilų šeimoje. „Mamytė gimdė vaikus, rūpinosi uošviais, tėčio seserimi. Jos gyvenimas buvo labai sunkus. Nors kartais eilės liejasi laisvai, nemoku parašyti jai eilėraščio. Per skaudu“, – susimąsto poetė.
Tėčiui eiles ji parašė, nors jis buvo griežtas. Prisimena Janina, kaip teko iš namų pabėgti, kai tėtis nebeleido mokslų tęsti. „Baigus gerais pažymiais progimnaziją tėtis pasakė, kad dabar iki 30 moku suskaičiuoti, o karvių fermoje daugiau nebūna. Maniau, juokauja, tačiau rugsėjo pirmąją jis manęs į mokyklą nebeleido, o jam griebus pančius, aš pabėgau iš namų“, – vaikystės takais keliauja knygos autorė.
Su tėvu Janina susitaikė jam susirgus, o gimnaziją Jurbarke vis tiek baigė. Iki jos tekdavo keliauti 7 km, lyjant, tamsoje. „Ateidavau į mokyklą visa sušlapusi, basa. Pirmas šliures tik paskutinėse klasėse gavau, o ir jomis apsiavusi klasiokams pirmoji pasirodė mano suolo draugė Stasė“, – dabar jau juokiasi Janina, nors šis įvykis tiek įsirėžė į atmintį, kad jį aprašė apsakyme.
Kai kūrėja linksmai pasakoja apie savo vaikystę, rodos, toks nesunkus buvo tas naktinis kelias į mokyklą, bet virpantis balsas išduoda, kad tada vaikiškoje galvelėje jau besidėliojusios eilės, kurių nebuvo kur užrašyti, apsaugodavo į Jurbarką kelkraščiu žygiuojančią mokinukę nuo baugių minčių.
Gyvenimas bėgte
Bėgo Janina į mokyklą, paskui broliukus, po daržus, o po gimnazijos bėgti ir skubėti pradėjo pats gyvenimas. Mokytis daugiau galimybių nebuvo, tad Janina įsidarbino tarpkolūkinėje statybų organizacijoje kasininke ir dirbo 38,5 metų, iki pat pensijos.
Apie kūrybą tada Janina negalvojo, bet polinkis į literatūrą vis kaišiodavo nosį: kolegės vis prašydavo užrašyti sveikinimus įvairių švenčių progomis, o šalia pagrindinio darbo ji vadovavo ir knygų kioskui. Pas kasininkę įvairių knygų galėjo įsigyti įmonės darbuotojai, užsukę pasiimti algos.
Ne tik darbe Janina sukosi sparčiai – namuose jos laukė du vaikai. Dukra Regina ir sūnus Arūnas – dabar didžiausi mamos pagalbininkai ir kūrybos gerbėjai. „Regina pirmoji išklauso visus mano kūrinėlius, pataria. Sūnus užsukęs irgi vis klausia, ką naujo parašiau. Gyvenu viena, bet jaučiuosi labai globojama“, – patikina kūrėja.
Į knygos pristatymą sugužėjo visa graži J. Pranaitienės šeima. „Mano turtas – keturi vaikaičiai ir jau septyni provaikaičiai“, – džiūgauja Janina. Gėlių ir apkabinimų močiutei ir promočiutei ir knygos pristatymo, ir gimtadienio proga jaunieji giminaičiai negailėjo, o dukra Regina ne tik mamos kūrybą skaitė, bet ir savo mintis apie ją į eiles suguldė. „Čia mano pamaina“, – šypsojosi knygos autorė.
Kūryba stiprina
Kūryba, dėl kurios sulaukė tiek sveikinimų ir pagyrų, į J. Pranaitienės gyvenimą atėjo gana vėlai – prieš 20 metų, drauge su nedraugišku gyvenimo palydovu – neįgalumu. Jau išėjusi užtarnauto poilsio Janina nukrito nuo laiptų ir judėti gali tik su ramentais arba vaikštyne. Tačiau šis nelaimingas atsitikimas tik dar labiau sustiprino valią ir norą džiaugtis gyvenimu.
J. Pranaitienė įstojo į Jurbarko neįgaliųjų organizaciją, subūrė ir kurį laiką pati vadovavo draugijos ansambliui „Atpūtis“. Ansamblyje ji dainavo 10 metų. Du kartus per savaitę energingoji Janina keliauja į rankdarbių užsiėmimus. „Mezgu ir virbalais, ir vąšeliu, siuvinėju. Visko mus tame būrelyje išmoko“, – sako moteris. Pažįstantieji Janiną tikina, kad ji galėtų tapti ir tautodailininke – jos darbeliai gražūs, išskirtiniai. Neseniai ji dalyvavo akcijoje – mezgė trispalves kojinaites ankstukams. Numezgė net 5 poras.
Pirmieji J. Pranaitienės poezijos kūrinėliai buvo spausdinti „Šviesoje“, nuo 2002 m. – respublikiniame neįgaliųjų laikraštyje „Bičiulystė“. Dar po poros metų Janina tapo Jurbarko literatų klubo „Švieselė“ nare. Klubo almanachuose gausu jos kūrybos. Keletas eilėraščių išspausdinti ir Lietuvos neįgaliųjų kūrybos almanache. Janina dalyvauja ir Jurbarko neįgaliųjų draugijos literatų klubo „Versmė“ veikloje.
Dvi knygos
2008 m. buvo išleista pirmoji J. Pranaitienės eilėraščių knyga „Sugautos skraidančios mintys“. 110 puslapių knygoje sudėti autorės vaikystės ir jaunystės prisiminimai, meilės eilės tėviškei, gamtai, artimiesiems. Pirmojoje knygoje buvo ir trys prozos kūrinėliai.
„Važiuodavau į literatų susibūrimus Šventojoje. Ten beveik visi jau buvo išsileidę savo knygeles, tad ir aš pagalvojau – kūrybos jau daug susikaupė, kodėl neišleisti knygelės ir man?“ – pamena autorė.
Antrojoje knygoje, kuri pasirodė po dešimtmečio, yra ir senų, ir naujų kūrinėlių. Temos išliko tos pačios. „Rašau, ką prisimenu. Apie savo jaunystę, svajones“, – sako Janina. Bet jei kas lieptų parašyti eilėraštį, negalėtų – mintys pačios turi ateiti.
Dažnai kūrybinės mintys Janiną aplanko bemiegėmis žvaigždėtomis naktimis. „Pabundi naktį, ir dėliojasi posmelis. Jei patingi ir neatsikeli jo užrašyti, ryte daryk ką nori, nieko nebesigauna. O jei užrašai, tai rytą pridedi vieną posmelį į viršų, kitą – į apačią ir yra eilėraštis“, – kūrybos ypatumus atskleidžia poetė.
Daugumą savo eilėraščių J. Pranaitienė moka atmintinai, nes pirmiausia juos ilgai dėlioja galvoje. „Mintyse rūšiuoju, dėlioju, kilnoju. Kai matau, kad jau tinkamas, užrašau. Prieš renginį dar pakartoju ir galiu deklamuoti mintinai“, – sako Janina.
140 puslapių knyga „Gyvenimo laiškai“ išleista 200 egzempliorių tiražu. „90 turiu padovanoti – savivaldybei už paramą, literatų klubo nariams, neįgaliųjų draugijos bendražygiams ir kitiems rėmėjams. Tai ne kažkas ir lieka“, – sako kūrėja. Kitas knygeles ji parduoda – juk reikia bent susigrąžinti leidybai išleistus pinigus.
Sveikinimų puokštė
Į knygos sutikimą atėję J. Pranaitienės pažįstami, draugai, bičiuliai džiaugėsi jiems dovanotomis knygomis su autorės linkėjimais. Buvo ir perkančiųjų. Smagu Janinai, kad knygelė sulaukė dėmesio, o dar smagiau pačiai sulaukti gražių žodžių ir sveikinimų. „Taip ir jaunėju bei gražėju nuo jūsų pagyrų. Pasijutau daug sveikesnė ir laimingesnė“, – juokėsi nevengianti pokštų knygos autorė.
Pagyrų autorei tikrai netrūko. Bet visos jos buvo pelnytos. Vakaro vedėja ir knygos redaktorė Onutė Čirvinskienė sakė, kad į Janiną žiūrint apima trejopi jausmai – pagarba metams ir patirčiai, pasididžiavimas jos stiprybe ir pyktis pačiam sau, kad tiek, kiek Janina, negali, nenori ir nesugeba padaryti. J. Pranaitienės grožiu, kuris kyla iš šiltos šypsenos ir kūrybiškumo, pasidžiaugė Jurbarko r. savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Darius Juodaitis, o sena draugyste ir bibliotekai dovanotomis knygelėmis – bibliotekos direktorė Rasida Kalinauskienė.
Savo šokėjas – grupę „Era“ į knygos pristatymą atsivedė ir šokius knygos autorei dovanojo kaimynė, Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos mokytoja Reda Žemelienė, o jos dukrytė Aura skyrė fleitos melodiją. „Kai atsikrausčiau šalia Janinos, pirmą kartą mane sutikusi ji išbarė už tai, kad nesutvarkiau laiptinės. Po savaitės – atsiprašė. Bet aš nepykau, tai buvo tik pamokymas, o gyventi šalia tokios šviesuolės – vienas malonumas“, – sakė choreografė.
R. Žemelienės šeima, kaip ir kiti kaimynai, niekada nepraeina pro sunkiai į ketvirtą aukštą kopiančią Janiną, padeda užnešti krepšius. „Mes mokome savo vaikus, kaip reikia elgtis su vyresniais žmonėmis, juos gerbti. Vienas malonumas turėti tokią kaimynę“, – patikino R. Žemelienė.
Daugiausia knygos pristatyme skambėjo eilių. Jas deklamavo pati knygos autorė, eiliuotais palinkėjimais Janiną sveikino literatų klubo „Švieselė“ nariai, savo eilėraščius deklamavo žurnalistė Janina Sabataitienė.
Gėlių ir sveikinimų jūra bei linkėjimai kuo greičiau išleisti trečiąją knygelę J. Pranaitienei galvos nesusuko – ji nusprendė: „Taškas! Jau viską surašiau. Daugiau neberašysiu. O jei nemigo naktis užklups, tik tyliai žiūrėsiu į žvaigždes“. Tačiau kas žino, ar gali kūrėjas tylėti, kai eilės mėnulio taku liejasi į sielą?
Jūratė Stanaitienė
