Nuo seno lietuviai kūrėsi prie vandens telkinių, nes vanduo buvo vienas iš pragyvenimo šaltinių. Panemunių miesteliai, esantys abipus Nemuno, taip pat patvirtina šį faktą. 2007 m. vasarą Jurbarko rajono panemunių ruože buvo vykdoma kraštotyros ekspedicija „Nemuno žvejybos senosios ir dabartinės tradicijos“. Ekspedicijoje dalyvavo dvi grupės: Jurbarko ir Seredžiaus. Jurbarko grupę sudarė Jurbarko Naujamiesčio vidurinės mokyklos kraštotyrininkai su mokytoja Danguole Juščiene, Seredžiuje – Margarita ir Petras Baršauskai kartu su būreliu Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos jaunųjų kraštotyrininkų. Į ekspediciją įsijungiau ir aš, Regina Kliukienė.
Žvejų kasdienybė
Dalį gyvenimo praleidusi Smalininkuose, šalia dar XIX a. pab. įrengto uosto, kaimynystėje su žvejo Juozo Venio šeima, natūraliai išgyvenau žvejų kasdienybę. Mačiau jų sunkų darbą: džiaustomus ir taisomus tinklus, pavasarį smaluojamas valtis, girdėjau ir žvejų dainuojamas dainas, esu dalyvavusi ne vienose žvejų šventėse Palėkiuose.
Vertingos medžiagos apie žvejybą Nemune paliko tautosakininkas Pranas Virakas iš Seredžiaus, rašytojas Vladas Dautartas, studiją apie žvejybą Nemune nuo Kauno iki Smalininkų parengė dr. Laura Kazlauskienė. Apie žvejybą 1958-1973 m. rinko medžiagą ir Vilniaus universiteto studentai.
Iki Antrojo pasaulinio karo Žemės ūkio ministerija valstybinius vandenis žvejybai nuomojo iš varžytynių. Nemuno varžytynės vykdavo po Naujųjų metų ar prieš liepos 1 d. Nemunas buvo suskirstytas 2-14 km plotais. Ploto nuoma tapdavo visų jame žvejoti suinteresuotųjų bendru rūpesčiu, nes su plukdomaisiais tinklais žmonės juose žūklaudavo poromis, su traukiamaisiais – mažiausiai po 2-3, o gaudant stintas po 8-12 vyrų. Ilgas, 14 km ruožas, buvo tarp Šilinės ir Mituvos žiočių. Dėl jo varžydavosi Jurbarko ir Karališkių žvejai. Ties Kiduliais žvejodavo su 10-12 tinklų ir nuoma porai vyrų su laivu būdavo po 10-12 litų per metus. Žvejų pora per pavasario sezoną uždirbdavo 600-700 Lt per mėnesį, rudens – iki 500 Lt. Taigi nuomą susimokėdavo per naktį pagauta žuvimi. Nuomos mokestis ir tinklas, kurį žvejai įsigydavo pas Kauno žydą Rubiną skolon, prilygo dviejų karvių kainai.
Antrojo pasaulinio karo metais visi Nemuno žvejai privalėjo vokiečiams nuo valties duoti 4-5 centnerius žuvies per metus.
Nebuvo kaimo be žvejų
Tarpukariu prie Nemuno nebuvo nei vieno kaimo ar miestelio be žvejų. Vieni buvo profesionalai, kiti pomėgį žuvauti derino su ūkininkavimu. Treti žvejodavo savo malonumui.
Profesionaliais žvejais tapdavo bežemiai ar mažažemiai paupio kaimų gyventojai bei dalis miestelėnų. Pardavę gerąsias žuvis jie pirkdavo maistą, rūbus, o prastesnėmis maitinosi patys. Ne vienas panemunių gyventojas-žvejys sakydavo „ant žuvies ir už žuvį užaugome“.
Profesionalių žvejų būta Veliuonoje, Skirsnemunėje, Molynėje, Jurbarke, Greičių, Palėkių kaimuose, Smalininkuose.
Žūklės sezono metu žvejai tapdavo pranašesni už medžiotojus, nes kasdien turėjo ką valgyti. Tai liudija Seredžiuje užrašytas posakis: „Medžiotojas, dieną prasivalkiojęs, vakare vyžas lopo, žvejys, dieną pražvejojęs, vakare žuvį valgo.“
Iki Antrojo pasaulinio karo žvejyba Nemune buvo sezoninė. Todėl žvejai stengdavosi kiek galima daugiau sugauti žuvies, kad žiemą išgyventų. Ne veltui žmonės juokavo: „Vasarą žvejai be žmonų, žiemą – be pinigų“. Žiemomis jie imdavosi kitų darbų, dažniausiai kirto mišką. Vis dėlto išgyventi žiemą būdavo nelengva. „Liesi žvejai išeidavo iš po žiemos“. „Kaip katinai žiūri į lašinius, taip mes, Palėkių žvejai, žiūrėdavom į prasidėjusį pavasario ledonešį“, – kalbėjo palėkiškis Algirdas Liuokaitis. Neretas žvejys Nemuną vadino „karvute“. Kai tik atsiverdavo Nemune properša, žvejai kuo greičiausiai puldavo valtimis į Nemuną, kad pagautų pirmąją žuvį, tai buvo lyg tradicija. Sakydavo: „Ledui išėjus, pinigas šviežias.“
Kad taptum geru žveju, reikėjo mokytis iš senųjų žvejų. Sunkios darbo sąlygos ugdė vyrų ištvermę ir sumanumą. „Tikras žvejys, tai – gamtos paukštis, kuris nebijo nieko, ar ant jo lytų, ar snigtų, audros draskytų. Žvejai niekad negali pyktis su gamta, jie gali tik prie jos prisitaikyti. Jie turi žinoti vėjus, mėnulio fazes, numatyti audras ir liūtis, nes žuvys savo stichijoje yra daug pranašesnės už žmones – sakė Smalininkų žvejys Vytautas Bastys. – Piemuo, kareivis ir žvejys – lygūs draugai“.
Išties tarp žvejų buvo daug ilgaamžių. „Žvejo duona labai sunkiai uždirbama. 25 metus žvejojau, 15 metų naktimis nemiegojau, nes tekančiame vandenyje žuvys daugiausia gaudomos nakčia, dieną tik tuomet, kai po lietaus susidrumsčia vanduo“, – pasakojo V. Bastys.
„Tikrais Nemuno žvejais tapdavo tik tie, kuriems upės artumas buvo įaugęs į kraują, kuriems reikėjo jausti vandenį, būti ant vandens“ ,– teigė Molynės žvejys Kazimieras Šimkevičius. Jau 8-9 metų berniukai eidavo padėti seneliams, tėvams. Menka iš jų buvo nauda, bet jau buvo pratinami.
Į tikrąją žvejybą jaunuolius pradėdavo imti jau 15-16 metų. K. Šimkevičius žvejoti pradėjo dar 11 metų, kai 1943 m. mirė tėvas. Berniuką į savo valtį paėmė tėvo pusbrolis. „Pradžioje irklus traukiojau, vėliau sudėtingesnius darbus atlikau, taip ir užaugau ant vandens, valtyje“, – prisiminė žvejys.
Smalininkietis Jonas Vaznys žvejoti su tėvu pradėjo nuo 13 metų. Tačiau ne vien berniukai talkino tėvams žvejyboje, bet ir mergaitės. Mergaitės buvo nepamainomos talkininkės tinklams megzti. Kartu su vyru Endriumi į žvejybą plaukdavo ir Palėkių žvejo Petro Povilaičio mama Anė Povilaitienė.
Nemuno žvejai stengėsi vieni kitus pergudrauti. Tarp žvejų buvo nerašyta taisyklė: „Vandenį drumskime bendrai, žuvį gaudykime atskirai“. Toks žvejų elgesys buvo pateisinamas, nes iki Antrojo pasaulinio karo žuvų pasiūla diktavo kainas.
Žvejų darbas buvo specifinis, neretai net šventes švęsdavo ant vandens, nes per Velykas eidavo stintos, o per Kalėdas – vėgėlės. Tad vyrų sveikata ir darbingumas labai priklausė nuo drabužių ir apavo. Kol nebuvo guminių batų, vyrai vasarą žvejodavo basi. Šaltesniu oru – avėdavo odinius batus. Karo metais avėjo klumpėmis, gerokai po karo – guminiais batais, į juos įdėję veltinį padą. Sovietmečiu žvejai užmezgė artimus ryšius su Kaliningrado kariškiais, už žuvį iš kariškių gaudavo vatinių kelnių, vatinukių, ant kurių užsitraukdavo kombinzoną, galvą dengdavo ausinėmis kepurėmis.
Sovietmečiu per metus viena valtis (2 vyrai) valstybei turėjo pagauti po 15 tonų žuvies. Gerais žvejybiniais metais žvejai per mėnesį uždirbdavo po 220 rub., prastais – 150 rublių. Tai buvo labai dideli pinigai. Žuvies maistui žvejo šeimai visada užteko. Žvejybos sezonu Nemuno žvejams tekdavo dirbti po 20 val. per parą, o pasnausti – valtyje. Susipažinus su kariškiais Nemuno žvejai įsigijo kariškas palapines, antklodes, žibalines virykles. Sąlygos kažkiek pagerėjo.
Sinkinės, žebrokai ir kiti tinklai
Žvejybai naudojo traukiamuosius tinklus. Pavasarį traukiamaisiais tinklais buvo gaudomos didstintės, kurios atplaukdavo net iki Jurbarko, Molynės. Jas leisdavo gaudyti per nerštinę migraciją, todėl laimikiai buvo gausūs. Stintų buvo tiek daug, kad 1956 m. penki Smalininkų brigados žvejai (Juozas Venys, Jonas Vaznys, Vytautas Bastys, Petras Povilaitis ir Petras Atkočaitis) Gilijos kanale su 18 metrų ilgio traukiamuoju tinklu sugavo 18 tonų stintų. Būdavo metų, kad stintos atplaukdavo ir iki Veliuonos. Stintas gaudydavo apie savaitę, iki kol vandens temperatūra pasiekdavo +7o.
Traukiamaisiais tinklais nuo birželio vidurio lašišos buvo gaudomos dienomis, o rudenį ir naktimis. Kuo tamsesnė naktis, bjauresnis oras, tuo daugiau būdavo lašišų. Valksme būdavo 2-3 lašišos, geriausiu atveju – iki 6-8 lašišų. Stasys Mikšta iš Veliuonos pasakojo, kad jam yra pavykę ties Veliuona pagauti vienu valksmu net 13 lašišų. Po Antrojo pasaulinio karo Vilkijos – Veliuonos ruože vienais metais žvejai pagavo net 300 kg lašišų. Jurbarke, ties Kalnėnais, lašišos pasirodydavo rugpjūčio antroje pusėje. Jos būdavo labai didelės. Spalio-lapkričio mėnesiais prasidėdavo lašišų nerštas ir jų žvejyba baigdavosi. Beje, 1962 m. didžiaisiais traukiamaisiais tinklais Nemune buvo uždrausta žvejoti.
Viensienius plukdomuosius tinklus Nemuno žvejai naudojo nuo seno. Serediškiai plukdomąjį tinklą vadino sinkine, o mažesnių kaip 40 mm akių tinklus – žebroku. Žebrokais buvo gaudomi žiobriai.
Trisienius plukdomuosius tinklus pirmieji pradėjo naudoti Kauno žvejai. Molynės žvejo K. Šimkevičiaus senelis iš Vilkijos parsivežė trisienį tinklą, kuris kainavo net 200 litų. XX a. trečiojo dešimtmečio pab. trisienius tinklus tarp Kauno ir Smalininkų turėjo jau dauguma turtingesnių žvejų. Tinklams plukdyti žvejai samdydavo pagalbininkus. Už atidirbtą dieną jie gaudavo 2 Lt, kai duonos kepaliukas kainavo 20 ct, o centneris rugių – 5 Lt, 1 kg lašinių – 2 Lt. Pagalbininkas dar gaudavo ir žuvies.
Dugniniais tinklais buvo žvejojami pavasarį ir rudenį dažniausiai žiobriai ir vėgėlės, kai vanduo šaltas ir žuvys laikosi giliau. Parplukdę tinklą ir pradėję jį traukti žvejai sušukdavo „Valio!“, tai buvo ženklas, kad gali eiti kita pora. Žvejai buvo taip įgudę, kad naktį palietę ranka žuvį žinojo, kokia ji.
Žuvų sezonai
Žiobriai iš jūros Nemunu pavasarį ir rudenį atplaukdavo neršti. Pavasariniu žiobrių sezonu buvo laikomas laikotarpis nuo ledų išėjimo iki kol vandens temperatūra sušildavo iki +13o.Rudenį žiobriai buvo gaudomi pasibaigus lašišų žvejybai, apie bulviakasį, iki šalnų ir tik naktimis.
Pastačius Kauno HE, buvo prarasta apie 70 proc. žiobrių nerštaviečių. Po Antrojo pasaulinio karo žvejojant traukiamuoju tinklu valksme būdavo iki 800 žiobrių, o šeštajame dešimtmetyje ruduo buvo laikomas derlingu, kuomet per plaukimą žvejai pagaudavo 30-70 žiobrių.
Pavasarį, po žiobrių, prasidėdavo karšių žvejybos sezonas su plukdomuoju tinklu dieną ir naktį, ir traukiamuoju – dieną. Išplaukę į žemupį gaudyti karšių, žvejai rudenį nuo rugsėjo 20 d. iki užšalimo pasilikdavo gaudyti žiobrių. Prasidėjus šalnoms, „ant šv. Martyno“ (lapkričio 11 d.), pradėdavo rodytis vėgėlės, tad iki Kalėdų buvo gaudomos vėgėlės.
XX a. šeštajame dešimtmetyje Kauno žvejų ūkio žvejai vėgėles gaudė žemiau Tilžės ir prie Gėgės žiočių. Štai kaip apie vėgėlių žvejybą pasakoja žvejys V. Bastys: „Esant –4-6o valtys būdavo priledėjusios, tinklai sušalę į kaulą, žvejai išvargę, apžėlę, rankos nuo šalto vandens ir žvarbaus vėjo suskirdusios, sutinusios, o įsipainiojusios į tinklą vėgėlės dar šaltesnės, tačiau jas reikėjo išpainioti ir paruošti tinklą kitam metimui. Kai jau užmestas tinklas apkibdavo nuo dugno kylančiu ledu (grumtižiumi) ir su tinklu to ledo prisikraudavo pilna valtis, tada užbaigdavome vėgėlių gaudymą, samdydavome sunkvežimius, kraudavome suledėjusią mantą ir atsisveikindavome su Nemunu iki pavasario.“
Tinklų mezgimas žvejų gyvenime buvo rimtas žiemos darbas, nes kanapiniai, ypač medvilniniai tinklai laikydavo tik vieną sezoną. Labai svarbu žvejams buvo tinklo džiovinimas. Taigi visos Nemuno pakrantės ties gyvenvietėmis buvo nukabinėtos tinklais. Tinklus džiovė ant rakalkių, tad kiekvienas rimtesnis žvejas turėjo savo rakalkę. Atsiradus kaproniniams tinklams, jie nedžiovinami galėjo išbūti net iki 10 metų. bet juos reikėjo saugoti nuo saulės.
Iki karo, pasak žvejų, bedarbių buvo pilni kaimai, bet rakinti dėžių su žuvimis, valčių ar saugoti tinklų nebuvo mados, niekas jų nevogė, ko nebuvo galima pasakyti apie vėlesnius metus.
Daugiausia valčių – Palėkiuose
Pagal valtis buvo galima skaičiuoti Nemuno žvejus, nes visi turėjo bent po vieną valtį. Daugiausia valčių buvo Palėkių kaime – net 24. Nuo seno Palėkiai buvo žvejų kaimelis. Žvejams valtis gamino Burba iš Greičių k., Ungulaitis iš Kriūkų. Pasidarydavo valčių ir patys žvejai. Vilkijos žydai už 200 Lt pardavinėjo naujas valtis. 7-o dešimtmečio pradžioje žvejai įsigijo pakabinamus variklius „Moskva“. Tepalais ir benzinu juos aprūpindavo rusų kariškiai iš Kaliningrado srities. Visa tai buvo daroma mainais už žuvį.
Žuvims transportuoti tarpukaryje Nemuno žvejai naudojo krepšius su dangčiais, į dugną įklojus dilgėlių, iki 20 kg talpos krepšiuose jie garlaiviu siuntė žuvis Kauno žydams.
Pagrindiniai vartotojai – žydai
Pagrindiniai Nemuno žuvies vartotojai buvo žydai. Visi žvejai gerai žinojo, kad „žydas be žuvies – ne žydas“, nes pagal judėjų mitybos įstatymo, žuvys yra košerinis (švarus, tinkamas naudoti) maistas. Žydai pirko žuvis tik su žvynais ir tik gyvas. Vertino lynus, lašišas, ūsorius, karšis, ešerius, žiobrius ir aukšles. Vėgėlę vadino šlykščia ir liepdavo išimti. Tačiau vėgėlė buvo mėstamiausia vokiečių žuvis, bet jie nepripažino žiobrių. Žiobrius ypač mėgo rusai, o tai sovietmečiu buvo ypač naudinga Nemuno žvejams, kurie už žiobrius iš Kaliningrado kariškių įsigydavo žvejybai naudingų reikmenų.
Iki karo žuvis realizuodavo patys žvejai ir perpirkliai. Į Jurbarką, kur turtingi žydai už lašišų kg mokėdavo 6 litus, parduoti žuvies žvejai atvykdavo ir iš tolimesnių kaimelių. Beje, parduoti žuvis be tarpininkų Jurbarke buvo sunku, nes rabinas savo tautiečiams liepdavo nepirkti žuvų iš lietuvių, tokiu būdu sudarydamas sąlygas užsidirbti perpirkliams žydams.
Daugybė Jurbarko, Skirsnemunės, Raseinių ir kitų miestų, miestelių žydai laukdavo žvejų prie Nemuno, kiti patys plaukė valtimis pas žvejus. Jurbarko žydas Abromkė su motorine valtimi, svarstyklėmis kas 3 paros leisdavosi viena Nemuno puse iki Smalininkų, kita puse grįždavo, pakeliui supirkinėdamas žuvis. Nemunas buvo pagrindinė žuvies realizavimo vieta. Kaune, prie pilies, netoli Nemuno, buvo žuvies turgus. „Žuvies mes tiek niekad nesugaudavom, kiek jo reikėjo Kaunui“, – sakė senieji žvejai.
Kauno žydai per agentus su žvejais sudarinėjo žodines sutartis, pažadėję mokėti už kiekvieną kg 5-10 ct brangiau. Sudaręs tokias sutartis žvejys užsitikrindavo tvirtą realizavimo rinką. Persiuntimo tvarka buvo paprasta ir patikima. Po naktinės žūklės sudėję žuvis į 15-20 kg talpos krepšius ir pririšę lentelę su užrašu (vienoje pusėje nurodydavo žydo pavardę, pvz. – Mauša, kitoje pusėje nurodydavo savo gyvenamąją vietovę ir savo pavardę.) Žvejai tokį krovinį atiduodavo garlaivio kasininkui, kartu įduodami ir laiškelį, kuriame būdavo nurodomas žuvies svoris ir rūšis. Vakare garlaivio kasininkas žvejui įteikdavo žydo atiduotus pinigus. Kartu su pinigais grįždavo ir tuščias krepšys. Transportavimo išlaidas padengdavo pirkliai.
Baigiantis žvejybos sezonui, vėl atplaukdavo garlaiviais ar atvažiuodavo motociklais agentai arba patys šeimininkai. Jie atsiveždavo vaišių, kas keptą žasį, kas degtinės ar alaus statinaitę ir surengdavo žvejams vaišes, kad užsitikrintų jų palankumą kitam sezonui. Nemuno žuvys buvo riebesnės ir švaresnės nei ežerų, turėjo didesnę paklausą, buvo brangesnės. Žuvų paklausa padidėdavo prieš šabą, penktadieniais, taip pat pavasariais prieš žydų Paską ir prieš Kūčkes, rugsėjo mėn., bei katalikų šventę – Kūčias.
K. Šimkevičius pasakojo, kaip jo tėvas žuvis mainydavo į linus, reikalingus tinklams megzti, į grūdus bei kitus produktus. Už 2-3 kg žuvies gaudavo 1 kg lašinių, už 1 kg paprastų žuvų – 10 kiaušinių, už 1 kg lašišų – 1 centnerį (50 kg) rugių ar miežių. Vokiečiai už 3 vėgėles duodavo 1 kg cukraus.
Garsėjo žiobrinėmis
Jurbarko žvejai garsėjo žiobrinėmis. Apie jas rašė spauda. Paprastai žiobrinės būdavo švenčiamos 2 kartus: pirmosios – pavasarį, po ledų išėjimo, iki gegužės 1 d. Tai buvo šeimyninės šventės. Liepos mėn. prasidėdavo viešos žiobrinės.
Įsimintinos buvo 1936 m. žiobrinės Kalnėnuose, kuriose dalyvavo netgi prezidentas Antanas Smetona, tuo metu viešėjęs Antkalniškiuose pas prof. Izidorių Tamošaitį. Žiobrius kepdavo Onutė Mikutaitytė, kurią visi vadino Žiobrių karaliene, nes jos iškepti žiobriai buvo ypač skanūs.
Buvo kuriami atskiri laužai garbiems svečiams ir jų svitoms, karininkams ir jų damoms, bei žvejams. Per vakarą Onutė svečiams patiekdavo 100-150 žiobrių. Žiobrinėse taip pat būdavo ir kitokių patiekalų. Paprastai žiobrinėse grodavo šaulių orkestras. Onutė mirė apie 1955 m. būdama 80 m. amžiaus. Jos kepimo tradiciją perėmė Jonas Šimkus ir Petras Petraitis – abu iš Kalnėnų.
Iš kur į Jurbarko kraštą atėjo žiobrinės šventė sunku pasakyti. Pranas Virakas rašė, kad „niekur kitur žiobrių kepimo prie Nemuno nebuvo, tiktai Seredžiuje ir Jurbarke, prie Mituvos. Dar XVII a. Ehardas Vagneris rašė, kad Mažosios Lietuvos lietuviai skanumynu laikė pamovus ant karklo vytelės prieš ugnį iškeptą silkę. Kepdami apačioje po žuvimi padėdavo duonos, kad į ją susigertų nuo karščio varvantys riebalai.“
Žiobrinės, pagal P. Viraką, tęsdavosi 2-3 dienas su dainomis, šokiais, muzika. Žvejų žmonos taip pat demonstruodavo sugebėjimus ruošiant skanų maistą iš žuvies. Baigiantis žiobrinei jaunieji žvejai ištraudavo tinklą žuvų ir jas išdalindavo šventės dalyviams.
Po karo žiobrinės paplito į abi puses Nemuno. „Kur buvo žvejų artelės – ten buvo ir žiobrinės“, – sakydavo žvejai. Ilgainiui jos prarado tikrąjį žavesį.
Žvejų artelės
Po karo Kaune buvo įsteigtas žuvininkystės ūkis, kuriam priklausė žvejų artelės. Tarp Kauno ie Veliuonos žvejojo Kauno artelė, tarp Veliuonos ir Gėgės – Skirsnemunės artelė. Jose dirbo apie 300 vyrų, maždaug po 150 vyrų kiekvienoje. Tai buvo prieškario žvejai, turėję savo inventorių. Skirsnemunės artelėje buvo 8 brigados: Veliuonos, Raudonės, Skirsnemunės (Molynės), Jurbarko (Kalnėnų), Palėkių, Smalininkų, Bitėnų, Nausėdų. Jurbarko (Kalnėnų) brigadoje dirbo Jonas Šimkus (brigadininkas), Vladas Povilaitis, Simeonas Audiejus, broliai Antanas ir Jonas Stankaičiai. Per dieną būdavo ištraukiama iki 10 valksmų. Dalybose 2/3 laimikio tekdavo tinklo savinininkui, 1/3 žvejams ir talkininkams. Visi žvejai turėjo nuosavas valtis ir tinklus plukdė su padėjėjais.
Žuvų Nemune buvo daug. Dėl jų pasidalijimo nekildavo jokių ginčų. Artelės egzistavo iki penktojo dešimtmečio pabaigos. Iki tol žvejai žvejojo labai sunkiomis sąlygomis. Sugauta žuvis buvo laikoma Smalininkų ledainėje, tik surinkę didelę dalį žuvies gabendavo į Kauno žuvų perdirbimo fabriką.
Tarp Kauno marių ir Armenos žiočių buvo žvejų artelė „Nemunas“, Skirsnemunės artelė vadionosi „Nemuno žvejys“, Rusnėje – „Telmanas“. Skirsnemunės artelė „Nemuno žvejys“ žvejojo nuo Armenos žiočių iki Smalininkų, Nuo Smalininkų iki Šilininkų buvo bendri vandenys, o Nemunas tarp Šilininkų ir Rusnės 14 metų priklausė Rusnės žuvininkystės ūkiui.
Permainos
1954 m. „Nemunas“ ir „Nemuno žvejys“ buvo sujungti į vieną kolūkį su administraciniu centru Kaune, 1960 m. jis buvo pertvarkytas į Kauno žuvoininkystės ūkį, kuris 1970 m. buvo prijungtas prie Išlaužo žuvininkystės ūkio. Pradėjus limituoti žiobrių, lašišų ir kitų žuvų gaudymą, žvejyba Nemuno žemupyje pamažu sunyko. Pasak, Palėkių žvejo Petro Povilaičio, iš 300 žemupio žvejų 1995 m. Nemune buvo likę tik 4, ir tai dirbantys Rusnės žuvininkystės ūkyje.
Įdomus pašnekovas buvo ir Veliuonos žvejys Vincas Banys, daug metų dirbęs Kauno, vėliau – Išlaužo žuvininkystės ūkiuose.
Beje, su liūdesiu turiu paminėti, kad ruošiant straipsnį spaudai, nė vieno iš pasakojime įvardintų žvejų gyvųjų tarpe jau nebėra.
Senieji prietarai
Įdomu pažinti ir senąsias žvejų tradicijas, papročius. Dalis jų gyvuoja iki šiol.
Kad žvejybos sezonas būtų sėkmingas, senieji Nemuno žvejai pirmąsias sugautas žuvis atiduodavo neturtingiems, vargšams.
Sutikti seną moterį arba katiną, einant į žvejybą – blogas ženklas – nesiseks.
Jeigu žvejui katinas perbėga kelią, tai jį reikia pasivyti ir aplenkti. Jeigu nepavyks – žvejyba nesiseks.
Žvejui negalima linkėti sėkmės. Jei nori palinkėti, reikia sakyti: „Nei žvyno, nei uodegos“.
Žvejyboje negalima pykti, ginčytis, bartis. Piktų vyrų į žvejybą nepriimdavo.
Jei žvejojant praskrenda varnas ir dar krankia, žvejyba bus nesėkminga. Žvejai tuojau keisdavo žvejybos vietą. Jei skrisdavo gulbės, gervės – žvejyba bus naši.
Žvejodamas negali nei švilpauti, nei šūkauti, nei spjaudyti į vandenį.
Seni žvejai, kad daugiau žuvies pagautų, į savo tinklus įdėdavo akmenį, prie kurio pritvirtindavo klevo arba šermukšnio šaką – tada sekdavosi.
Jei kiaulė šokinėja arba lipa ant sienų tvarte – į žvejybą neplauk.
Visų didžiausias nusikaltimas žvejyboje – keiksmažodžiai. Tokių žvejų neimdavo.
Didelė nemalonė laukė ilgapirščių žvejų, tų, kurie iš savų vogė žuvį. Apie tokius sklisdavo garsas toli. Jų neimdavo į žvejybą.
Prieš žvejybą buvo paprotys kramtyti kmynus su duona, o sukramtę sumesdavo į vandenį, kad sėkmė lydėtų.
Neik į žvejybą pučiant šiaurės rytų vėjui – žuvį iš bliūdo išpūs. Reiškia – nieko nepagausi.
Pagrengė Regina Kliukienė
Nuotr. iš Margaritos Baršauskienės kraštotyros darbo.
