Birželio 21-23 d. VVG „Nemunas“ organizuotame tarptautiniame seminare-dalykinėje kelionėje į Lenkiją dalyvavo klubo „Smalininkų Skalva“ nariai. Nevyriausybinės organizacijos, pernai įgyvendinusios ES finansuotą projektą „Smalininkų turistinio patrauklumo didinimas“, atstovams buvo įdomu susipažinti su kaimyninėje šalyje vykdomais vietos veiklos grupių finansuojamais projektais, padiskutuoti apie kaimų ir mažų miestelių plėtros perspektyvas bei dalyvauti Joninių šventėje.
Rajono kaimuose ir miesteliuose per VVG „Nemunas“ įgyvendinta daugybė bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybės inicijuotų projektų. Ir visoje Europoje vietos veiklos grupės yra svarbios kaimų atsinaujinimui ir plėtrai. Todėl pravartu pasidairyti ir pasisemti patirties iš kaimynų.
VVG „Nemunas“ ir partneriai iš Lenkijos VVG „Tygiel Doliny Bugu“ nuo 2007 m. bendrauja ir bendradarbiauja įgyvendinant projektus. Palenkės vaivadijoje, kurią apima VVG „Tygiel Doliny Bugu“, yra lankęsi mūsų rajono bendruomenių atstovai, stovyklavęs kaimų jaunimas. Į tarptautinį seminarą-dalykinę kelionę pagal projektą „VVG „Nemunas“ narių ir vietos gyventojų gebėjimų ugdymas ir aktyvumo skatinimas“, projekto Nr. 4PV-KT-09-2-003099-PR001, vyko klubas „Smalininkų Skalva“, Smalininkų tautinio kulinarinio paveldo puoslėjimo bendruomenės atstovai ir Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro kapela „Smalinė“. Kelionei vadovavo VVG „Nemunas“ pirmininkas Egidijus Giedraitis ir administracijos vadovo pavaduotoja Jolanta Bertašienė.
Kelionė iki Balstogės – Palenkės vaivadijos centro – netolima, vos kelios valandos. Praeityje čia būta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, todėl ir kelionėje išgirstose istorijose, ir buityje randame vieną kitą lietuviškumo ženklą. Mūsų laukia Supraslėje, miestelyje už 15 km nuo Balstogės. Pasitinka Supraslės VVG pirmininkė ir administratorė Joana. Ji – ir visos Palenkės vaivadijos vietos veiklos grupių tinklo pirmininkė. Joana supažindino su VVG veikla Lenkijoje ir aprodė Supraslės objektus, atnaujintus ar sukurtus įgyvendinat ES fondų finansuojamus projektus.
Lenkijoje VVG administruojamos teritorijos didesnės plotu ir gyventojų skaičiumi negu Lietuvoje. Supraslės VVG apima 7 valsčius, apie 72 tūkst. gyventojų. VVG „Nemunas“, kaip ir visų Lietuvos VVG, teritorija sutampa su rajono savivaldybės ribomis, tai, pasak E. Giedraičio, didina administravimo kaštus ir, blogiausia, sudaro prielaidas vietos valdžiai diktuoti, kokius projektus įgyvendinti. Yra ir kitų skirtumų. Pavyzdžiui, pasak E. Giedraičio, Lietuvoje nustatytas mažesnis negu Lenkijoje gyventojų skaičius teritorijose, kur galima įgyvendinti vietos projektus, todėl Jurbarke tokie projektai negalimi.
Supraslė – apie 5 tūkst. gyventojų turintis miestas, jo pavadinimas kilęs nuo upėvardžio. Svečius iš Jurbarko Joana pirmiausia ir veda prie upės, kurios pakrantė neseniai baigta tvarkyti panaudojant ES fondų lėšas pagal LEADER programą. Išgrįsti takai, pastatyti suoleliai, įrengtas apšvietimas, didoka treniruoklių aikštelė, baidarių, dviračių nuomos punktas. Šalia upės privačioje teritorijoje planuojama statyti viešbutį, o savivaldybės žemėje įrengti sveikatingumo parką.
Nors buvo šaltoka, ne mes vieni vaikščiojome upės pakrante ir greit įsitikinome, kad turistams Supraslėje yra ką pamatyti ir įdomiai praleisti laiką.
Supraslėje XIX a. veikė didžiausias LDK popieriaus fabrikas, o fabrikantas Bucholtzas pasistatė įspūdingus rūmus. Po Antrojo pasaulinio karo Bucholtzo rūmai buvo pritaikyti meno mokyklai, o joje iki pat 8-ojo deš. dirbo iš Vilniaus po karo pabėgę dėstytojai. Akį traukia ne tik gražios architektūros pastatas su įspūdingo dydžio gandralizdžiu ant stogo, bet ir kitapus gatvės moksleivių bendrabutis, aptvertas linksmai išpaišyta tvora.
XVI a. Naugarduko vaivados Aleksandro Chodkevičiaus pastatyta Mergelės Marijos Dangun žengimo cerkvė ir Bazilijonų vienuolynas – veikiantys. Cerkvę 1944 m. rusų kareiviai buvo susprogdinę, bet 1980-aisiais pradėti jos atstatymo darbai, šiemet su ES parama baigtas ir vienuolyno remontas. Įrengtos konferencijų ir ekspozicijų salės, viešbutis. Vienuolyne veikia ikonų tapymo mokykla ir ikonų muziejus, kuriam eksponatų – konfiskuotų neteisėtai vežamų ikonų – padovanojo Lenkijos muitininkai.
Supraslė turi kurortinio miesto statusą, čia jau veikia gydykla ir nemažai rekreacinių objektų: dviračių trasa, sporto ir laisvalaikio bei jodinėjimo centrai.
Keliautojų dėmesį prikaustė vykdant VVG finansuotus mokymus ūkininkams rankomis iš molio ir šiaudų pastatytas namas. Projekto vadovo nuomone, tokie sveikam gyvenimui palankūs namai itin tiktų kurortiniame mieste, todėl dabar rūpinamasi, kad Lenkijoje būtų įstatymais įteisinta ekologiškų namų statyba.
Vietos projektai suteikia daug gyvybės mažiems miesteliams, tačiau Lenkijoje, kaip ir pas mus, kaimuose mažėja žmonių. Mūsų ekskursijos vadovė Joana rodė šalia jodinėjimo centro stovintį didelį profesinės mokyklos pastatą, kuriame įsikūrusi ir VVG administracija rengiasi išsikelti, nes mokyklą žadama uždaryti – nėra mokinių.
Supraslės pagrindinės – Konarskio gatvės, kuri, kaip visuose tipiškuose Lenkijos miesteliuose, atsiremia į bažnyčią, kavinėje valgėme pietus. Mums buvo pasiūlytas tradicinis šio krašto meniu: šaltibarščiai, kurie tik Palenkėje daromi su raudonais burokėliais ir vadinami lietuviškais barščiais. Tik prie šaltibarščių gavome ne bulvių, o bulvinių vėdarų! Antras patiekalas – koldūnai su mėsos, varškės, špinatų įdarais. Virti vadinami rusiškais, o lenkiški koldūnai – kepti.
Vakarop atvykome į agroturizmo sodybą „Ziołowy Zakątek“. Susirinkusius vakarienės mus pasveikino šeimininkas Miroslavas Angelčikas. Palaikėme tai didžiulės pagarbos ženklu, kai pamatėme, kokia didžiulė ta sodyba ir kiek daug darbų ir rūpesčių turi jos šeimininkas.
Sodyba „Ziołowy Zakątek“ („Žolių kampelis“) užima 17 ha plotą, 9 hektaruose įkurtas Palenkės botanikos sodas, kuriame šiuo metu auga 1000 rūšių žmogui naudingų augalų – valgomų, turinčių gydomųjų savybių, naudojamų dažyti audinius ir kitokių. Sodas tvarkingai prižiūrimas ir paruoštas lankyti turistams – prie kiekvieno augalo yra informacinė lentelė lenkų, anglų, rusų kalbomis, vakare įžiebiami įspūdingi žibintai.
Lankytojų nuo pat sodybos įkūrimo prieš 7-erius metus čia niekuomet netrūksta. Nors „Žolių kampelis“ prasidėjo plyname lauke, o botanikos sodo pradžia buvo žolynų darželis po langais, agronomas M. Angelčikas, visų nuoširdžiai vadinamas Mireku, svečiams labai gražiai pasakodavo apie augalus ir neatsigindamas atvykėlių vis plėtė sodybą. Lankytojai čia gali ne tik pažinti augalus, bet ir pajusti kaimo idilę: apžiūrėti didžiulį gyvulių ir paukščių ūkį, apsigyventi mediniuose liaudiško stiliaus pastatuose, skanauti kaimiškų valgių.
M. Angelčiko ūkyje veikia prieskonių, vaistažolių ir arbatžolių gamybos cechas, o krautuvėlėje galima įsigyti šių sertifikuotų ekologiškų produktų. Sodyboje nuolat dirba per 40 žmonių, o naudingąsias žoles renka apie 200 talkininkų.
Birželio 22 d. „Žolių kampelyje” vyko tradicinė šventė „Nadbużańskie ziołowe spotkania” („Vaistažolių susirinkimas”). Jos pradžioje buvo paskelbti geriausi Palenkės vaivadijos žolelių rinkėjai – dovanos jiems buvo dviračiai.
Į renginį, kurį rėmė ir vietos veiklos grupė, buvo sukviesti amatininkai, liaudies menininkai, žolininkai, sveiko maisto gamintojai, liaudies medicinos atstovai, taip pat aplinkinių kaimų ir miestelių meno mėgėjų kolektyvai. Vakaro programoje koncertavo Smalininkų tautinių šokių kolektyvas „Skalva“ – ne tik patys šoko, bet ir lenkus įsuko į liaudiškų šokių ratelį.
Beje, nuo Koryčino kaimo, kuriame yra „Žolių kampelis“, iki artimiausio miestelio – apie 25 km, bet visą sekmadienį sodyboje buvo daugybė žmonių.
Mugėje buvo prekiaujama medumi, įvairiomis žolelėmis, iš kulinarinio paveldo buvo siūloma kraujinių vėdarų, spirgais užteptos duonos, tų pačių lietuviškų barščių, kurių, pasirodo, supilstytų į butelius, galima nusipirkti parduotuvėse. Buvo ir įvairiaspalviais niekalais apkrautų prekystalių, kokie braunasi ir į mūsiškes muges.
Lietuvišką kulinarinį paveldą pristatė Smalininkų tautinio kulinarinio paveldo bendruomenės narė Sniežana Šašienė ir jos vyras aplinkosaugininkas Andrius Šašys. Šventės dalyviai ragavo ir pirko Sniežanos keptos duonos ir jos virto obuolių sūrio. „Smalininkų gaspadinės“ buvo įdėjusios šakočių ir spalvingų kepinių – grybų, riešutų, kaštonų. Ant mūsų stalo buvo ir medaus, ir lininių maišelių vaistažolėms laikyti, taip pat – reklaminių lankstinukų apie Jurbarko kraštą.
Kelionė buvo linksma ir įdomi, parsivežėme puikių įspūdžių, naujų minčių ir idėjų, save parodėme, kitus pamatėme – tai svarbu norint būti įdomiu ne tik sau, bet ir kaimynams.
Danutė Karopčikienė
