Lietuvos nacionalinės filharmonijos 70-ojo koncertinio sezono maršrutas neaplenkė ir Smalininkų – balandžio viduryje koncertą „Mums reikia meilės“ čia atvežė dainininkė Judita Leitaitė ir pianistė Nijolė Ralytė. Smalininkiečiai Nijolę žino ne tik kaip muzikantę, bet ir atsimena nuo vaikystės kaip savo kaimynų Genovaitės ir Broniaus Ralių dukrą. Todėl koncerte ne tik muzika skambėjo, bet ir mezgėsi nuoširdus pianistės pokalbis su kraštiečiais. Ir „Trijų kampų“ skaitytojams N. Ralytė papasakojo apie save ir šeimą ir net pravėrė savo namų virtuvės duris.
Pianistė Nijolė Ralytė kameriniuose koncertuose akompanuoja savo vyrui, žymiausiam Lietuvos operos bosui Vladimirui Prudnikovui, ir kitiems solistams, tačiau į tėviškę koncertuoti atvyksta nedažnai. Kitaip buvo prieš keliolika metų – kasmet rugsėjo 1-ąją tuometiniame Smalininkų technikume didžiulį koncertą suruošdavo dainininkas V. Prudnikovas su savo kolegomis ir studentais, o visiems akompanuodavo pianistė N. Ralytė.
„Nežinau, kiek Smalininkai turtingi tokios muzikos ir nuo ko tai priklauso, bet šiandien Vilkyškiuose sužinojome, kad dauguma mokinių kameriniame koncerte buvo pirmą kartą ir net nežinojo, kad tokie koncertai gali būti įdomūs“, – pastebėjimais dalijosi pianistė.
Kur kas dažniau pianistė atvažiuoja aplankyti savo tėvelių. „Kai tik važiuodama nusileidžiu Vilkijoje nuo kalno ir pamatau Nemuną, pasijuntu tėviškėje, – prisipažino Nijolė. – Šeima, namai, darbas – nėra kada atvažiuoti taip dažnai, kaip norėtųsi. Pastaruoju metu buvo daug švenčių – tėvelio ir mamos jubiliejai, o praėjusią vasarą šventėme jų bendro gyvenimo šešiasdešimtmetį.“
Yra tekę Nijolę matyti Smalininkuose ravinčią mamos daržą. Pati pianistė to nelaiko kažkuo ypatingu. „Per atostogas Smalininkuose esu dirbusi ir vyriškų darbų, kai kurie kaimynai labai stebėdavosi, – sako ji. – Tėvelių taip buvom auklėjami, kad šeima yra labai svarbu ir reikia padėti. Turėdama rankas ir kojas, kodėl negalėčiau dirbti paprasčiausių darbų? Nemanau, kad jie galėtų pakenkti mano, pianistės, rankoms.“
Be to, pasak Nijolės, ravėti labai smagu: tyras oras, basomis kojomis jauti žemę, aplinkui nėra žmonių – tai puikiausia psichologinė iškrova. „Menininkai – paprasčiausi žmonės, gyvena tokį patį gyvenimą, dirba ir nori pailsėti. Paprasti buities darbai po įtempto darbo labiausiai atpalaiduoja“, – įsitikinusi pianistė. – Aš ir namie viską pati darau. Neseniai persikraustėme į savo namą – pati viską susitvarkau. Tarnaitė? Net neįsivaizduoju, net minties tokios nesu turėjusi. Suspėju pati, nes sugebu susikoncentruoti, viską darau greitai.“
Dar Nijolė mėgsta lyginti skalbinius („Nežinau, ar dar kas tai mėgsta?“) – tai irgi psichologiškai komfortiškas darbas, padedantis atsiriboti nuo bet kokių rūpesčių. O abu su vyru jie mėgsta gaminti valgį. „Vladas verda skanias sriubas. Verda vyriškai – deda visko ir žiūri, kas išeis. Kartais jo sriubos būna labai aštrios. Visi mėgstame tokį nesudėtingą, greitai padaromą patiekalą, kurį vadiname nelietuviškai – „patrova“. Tai labiau rudeniškas valgis, bet neseniai švęsdami vyro gimtadienį ir savo bičiuliams paruošėme jo didelį puodą“, – pasakojo Nijolė ir pasidalijo su skaitytojais savo šeimos patiekalo receptu.
Ir scenoje prie instrumento, ir kasdienybėje N. Ralytė traukia akį savo žavia elegancija. Gal ji žino kokių ypatingų grožio procedūrų? „Moterims būsiu neįdomi, nes sau skiriu nedaug dėmesio. Mėgstu žaisti lauko tenisą, jis padeda palaikyti fizinę formą, ugdo greitą reakciją, duoda teigiamų emocijų. Esame susibūrę į tokį neformalų sporto klubą – menininkų kompanija, mums svarbu ne tik pasportuoti, bet ir pabendrauti“, – sako Nijolė. – Scena – pakylėtas darbas, turi atrodyti elegantiškai, tvarkingai, kad žmogui būtų malonu į tave žiūrėti. Tačiau esu laiminga, kad neturiu noro lakstyti po parduotuves – tik tiek, kiek būtinai reikia.“
Nijolės įsitikinimu nemažai lemia ir genai – išvaizda ji panaši į mamą, o muzikės talentą gavo iš tėvelio.
„Kai gimiau, tėveliai gyveno kaime Šilutės rajone – jokių muzikos mokyklų ten nebuvo. Bet mano tėvelis – muzikantas, ir jis sužinojo, kad iš Vilniaus Čiurlionio menų mokyklos atvažiuoja dėstytojai atsirinkti muzikai gabių vaikų. Mane atrinko, ir nuo šešerių metų aš mokiausi Vilniuje“, – prisimena N. Ralytė savo kelio į muzikos pasaulį pradžią. Važiuodama panemune Nijolė visada prisimena ir savo pirmąją kelionę, kaip į Vilnių ją vežė dengtu sunkvežimiu.
„Iš septyniasdešimties vaikų, kurie įstojome, baigėme tik penkiolika – tokia buvo natūrali psichologinė ir fizinė atranka“, – sako Nijolė. Ji tą atranką išlaikė – baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą studijavo Konservatorijoje ir tapo pianiste, o dabar ir pati yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė.
Muzikės kelią pasirinko ir vienintelė Prudnikovų dukra. „Neruošėme Ievos būti menininke, ji net muzikos mokyklos nelankė. Bet nėjo ir į darželį, o nuo pusantrų metukų – kartu su mumis į Akademiją. Sėdėjo, piešė – galvojom, kad tik tai ir tedaro, o dabar juokaujam, kad ji išklausė visą muzikos kursą“, – pasakoja jau išgarsėjusios dainininkės, mecosoprano Ievos Prudnikovaitės mama. – Mokydamasi vidurinėje Ieva nerodė balso, ir tik baigusi dvylika paprašė tėvelio paklausyti, kaip ji dainuoja.“ Į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Ieva, pasak N. Ralytės, įstojo be didelio noro, nes žinojo, kokį sunkų kelią renkasi.
Ieva Prudnikovaitė 2009 m. už ypač ryškų debiutą Karmen vaidmeniu operoje „Karmen“ išrinkta Metų operos soliste, ji yra įvairių muzikos projektų dalyvė ir – jau ne pirmą sezoną – Vokietijos Eseno operos ir baleto teatro solistė.
„Ieva visada buvo naminukė, todėl išvažiuoti į Vokietiją – jai tikras išbandymas. Ir ne tik jai, bet mudviem abiem, nes esame mirtinos draugės. Net gėda sakyti, kiek mokame už pokalbius telefonu. Jei turi porą laisvų dienų, Ieva visada skrenda namo“, – sakė Nijolė, geriausiai žinanti, kaip nelengva buvo dukrai išvažiuoti iš Lietuvos ir iš namų.
Smagu, sako N. Ralytė, kad dukrai puikiai sekasi, kad ji tęsia šeimos tradiciją, kad vertinami jos sugebėjimai. Tačiau pianistė gerai žino ir tai, kad gražiausiai muziko darbas atrodo iš šalies – visada scenoje, gražus, šypsaisi. O iš tiesų ši specialybė daug ir atima.
„Mūsų šeimoje nėra susireikšminimo specialybe – tai mums atrodo juokinga. Dirbame darbą kaip ir visi, gal tik jis labiau matomas. Pasipūtimas – pats kvailiausias dalykas“, – sako pianistė, garsios muzikų šeimos atstovė N. Ralytė.
Danutė Karopčikienė
