Svarbiausia – pajusti bendrą Laisvės dvasią!
Marius Daraškevičius, Panemunės pilies direktorius, kultūros vadybininkas, architektūros istorikas, architektas:
„Prieš 35 metus Kovo 11-ąją buvau antrokas. Pamenu, kad klasėje piešėme ir tema buvo „Nepriklausomybė“. Į atmintį įstrigo ryškios spalvos – geltona, žalia, raudona, ir džiaugsmingas mokytojos pasakojimas apie laisvę. Nors buvau vaikas, puikiai atsimenu to meto atmosferą. Tai buvo jaudulys.
Jaučiu labai didelį pasididžiavimą Lietuva ir tuo, kas buvo nuveikta per 35 laisvės metus. Nors, reikia pripažinti, kad ir po tiek metų Europai esame egzotiška šalis ir bendraujant su kolegomis iš užsienio vis dar pasitaiko įrodinėti, kad Lietuva yra Europos dalis. Niekada nenorėčiau emigruoti, nes geriausiai jaučiuosi čia, Lietuvoje. Manau, mes dabar gyvename labai gerai. Prieš du dešimtmečius studijavau Didžiojoje Britanijoje, mane ten žavėjo sutvarkyta infrastruktūra, tvarka. Dabar ir Lietuva išgražėjo. Ir ne tik Vilnius. Maži miesteliai irgi labai išgražėjo. Lietuvoje panašūs atlyginimai kaip ir kitose Europos šalyse, o išvykus į užsienį jau nebe taip gąsdina kainos, kaip būdavo anksčiau.
Labai džiaugiuosi, kad atsirado įvairios mobilumo programos, jaunimas dalyvauja Erazmus programoje, išvyksta į užsienį ir pas mus atvyksta jaunimas iš kitur. Taip laužomi stereotipai, kad esame ne europietiška šalis. Per tuos 35 laisvės metus Lietuvoje išvystyta gyvybinga ekonomika, žmonės turi galimybę užsidirbti. Tik dirbti, manyčiau, turėtume daugiau. Tada ir uždirbsime daugiau. Atgavus nepriklausomybę buvo nuogąstavimų, kad lietuviai praras savo tautinį identitetą, bet, manau, mūsų kultūra yra labai stipri. Mūsų kalba, papročiai, dainos, šokiai, tautinis kostiumas rodo, kad esam brandi tauta, turinti tikrai įspūdingą kultūrinį paveldą. Gal tik pamirštame tuo pasidžiaugti, dėmesingiau tai puoselėti. Pastebiu, kad iš užsienio grįžę buvę emigrantai labiau vertina šiuos dalykus, labiau didžiuojasi savo tėvyne ir jos laisve.
Lietuva visada buvo integrali Europos dalis nuo pat viduramžių, išskyrus tą laiką, kai buvome praradę laisvę. Manau, turės pasikeisti dar viena karta, kad viskas vėl sugrįžtų į senas vėžes.
Pas mus dar nėra susiformavusių gilių tradicijų, kaip turėtume švęsti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, jos dar tik formuojasi, bet, manyčiau, svarbiausia – švęsti. Galbūt pasipuošti tautiniu kostiumu ir išeiti į miestą, dalyvauti renginiuose. Linkiu visiems sutikti šventę bendraminčių kompanijoje, pajusti bendrą Laisvės dvasią!“
Vertinkime tai, ką turime
Ieva Janauskaitė, Antano Sodeikos meno mokyklos šokio mokytoja, studijos „Sveikatos erdvė“ įkūrėja:
„Aš gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje, todėl apie Kovo 11-ąją ir tada vyravusias nuotaikas žinau tik iš mamos, močiutės pasakojimų ir istorijos pamokų. Aš nežinau, ką reiškia būti ne laisvai, gimiau laisvoje šalyje ir viskas tik gerėjo visą laiką. Aš turiu omeny ne tik savo darbą, bet ir tai, kokia yra Lietuva.
Man labai gražu per pačią šventę, kai pasipuoši tautiniu kostiumu, mūsų vėliavos spalvos, vėliavėlės rankose. Visi būna gerai nusiteikę, o mūsų tautinis kostiumas – labai šventiškas.
Nuo vaikystės esu susijusi su šokiu, tad Kovo 11-ąją tekdavo puoštis tautiniu kostiumu ir koncertuoti. Dabar pati esu mokytoja, ruošiu meno mokyklos vaikus šventiniam koncertui. Ši diena man asocijuojasi su šokiais, tautiniu kostiumu ir koncertu.
Manau, kad būtų labai šaunu, jei žmonės Lietuvoje per šventes pasipuoštų tautiniais kostiumais, kaip yra populiaru daugelyje Europos šalių. Aš pati labai džiaugiuosi, kad eidama atsiimti „Krištolinės lelijos“ vilkėjau tautinį kostiumą. Siūlyčiau visiems, kas turi tautinį kostiumą, drąsiai juo rengtis, puoštis, nes tai mūsų unikalumas, mūsų tautos simbolis.
Pastebėjau, kad žmonės dabar atrodo labiau pavargę, sunerimę. Gal trūksta saulės, laukia pavasario, tačiau ir bendra atmosfera pilna nerimo. Manyčiau, neturim į tai visiškai pasinerti. Švęskime savo laisvę ir vertinkime tai, ką turime. Žinoma, yra tokių, kurie visada viskuo nepatenkinti, bet tai jau toks žmonių pasirinktas gyvenimo būdas. Aš esu labai laiminga Lietuvoje ir Jurbarke man nieko netrūksta, o maža bendruomenė turi daug privalumų. Esu gimusi ir užaugusi Jurbarke, pažįstame vieni kitus ir visada sulaukiu palaikymo, pagalbos, jeigu tik reikia. Niekas neatsuka nugaros.
Buvau labai maloniai nustebinta, kai sužinojau apie įvertinimą „Krištoline lelija“. Man atrodė, kad to apdovanojimo verti vyresnio amžiaus žmonės, kurie dirba jau labai daug metų. Net negalėjau patikėti šia žinia. Tai mane skatina tobulėti, puoselėti tautinį šokį. Didžiausias pasiekimas mano profesinėje srityje – keturių kolektyvų paruošimas šimtmečio Dainų šventei. Nors teko patirti tikrai sunkių akimirkų, bet būsimai moksleivių Dainų šventei ruošiu jau 5 kolektyvus.
Šventės proga linkiu visiems būtinai švęsti mūsų laisvę, pasidžiaugti gerais dalykais, kurie su Nepriklausomybe atėjo į mūsų gyvenimą per 35-erius laisvės metus!“
Pozityvumas visada padeda
Gintaras Zareckas, Jurbarko kultūros centro renginių organizatorius:
„Man Lietuva visų pirma yra šalis. Valstybė yra kas kita – visokių tų valdžių mes turime, turėjome ir turėsime. Ir visos jos turėjo savų trūkumų, kaip ir santvarkos. Mano laikas – labai dėkingas tuo, kad turbūt matėme ir išgyvenome viską, tik, dėkui Dievui, karo nebuvo. Gerai, kad to nematėme. Už tai šiandien labai gerai gyvename.“
Gintaras sako, kad likimas lėmė kartu su valstybe išgyventi daugybę iššūkių ir lūžių. Per pastaruosius dešimtmečius keitėsi ir šalis, ir jis pats – kartu brendo, keitėsi požiūriai, o gyvenimas šalyje, nepaisant keleto vežimo iš vėžių neišvertusių duobių ir akmenų, vis gerėjo. Šiandieninę Lietuvą Gintaras vadina rojumi. Čia nėra nei kataklizmų, nei žemės drebėjimų, visa griaunančių tornadų, gera ekonominė padėtis, taika, žmonės sau gali leisti daugybę dalykų. Jis įsitikinęs, kad dalis lietuvių tiesiog yra per dideli bumbekliai ir vietoje to, kad matytų gerus dalykus, žiūri ne į tą pusę – mato trūkumus.
„Bumba daugiausia ant valdžios, bet juk tai normalu. Visais laikais bumbėjo. Jei žmonės nekritikuotų valdžios ir būtų ja visada patenkinti – reikėtų susirūpinti, kad kažkas yra negerai“, – juokėsi vyras.
Ne vieną dešimtmetį renginius organizuojantis ir vedantis G. Zareckas sako, kad savo darbe mato ne tik žiūrovus, bet ir tam tikrą visuomenės socialinį kodą, stebi, kaip keičiasi pati visuomenė, jos požiūriai, elgesys.
Jis puikiai prisimena pirmąją kovo 11-ąją ir ją sekusius įvykius. Tai, kad Lietuva skelbia nepriklausomybę ir vaduojasi iš sovietinės okupacijos pančių, sužinojo žiūrėdamas tuomet populiarų televizorių „Šilelis“.
„Tuomet prie kultūros rūmų rinkosi žmonės, matėsi daug nerimo, klausimų akyse – kas ir kaip bus toliau? Po sausio 13-osios, atsirado nemažai ir baimės. Tačiau iššūkių buvo ne tik dėl išsilaisvinimo iš sovietų. Buvo daug klausimų dėl elementarios buities – keitėsi pinigai, buvo kitokių iššūkių“, – sako G. Zareckas.
Lūžiai vyko ir visuomenės viduje, žmonių sąmonėje. Vyras sako, per vieną mitingų prie dabartinės savivaldybės komunistų partijos veikėjas po savo kalbos išsitraukė tarybinės Lietuvos vėliavėlę ir buvo nušvilptas. Tada iš kitos skverno pusės iškart ištraukė trispalvę.
„Daug lūžių vyko, daug žmonių savo principus mindžiojo ir keitė. Kad ir tie, kurie sovietmečiu mums draudė eiti į bažnyčią, po Nepriklausomybės atgavimo labai greitai tapo uoliais tikinčiaisiais“, – šypsosi Gintaras.
Pasak jo, kad dabar, kai į viską gali pažvelgti vertintojo akimis, matai, kad įvairūs procesai visuomenėje banguoja tarsi vandenyne, o kai kas ir apsisuka istorijos rate.
„Mačiau, kaip iš darbo kartu, bendruomenių, kolūkių, į kuriuos buvome suvaryti, tapome dideliais individualistais. Vėliau supratome, kad kartu galime padaryti daugiau ir vėl grįžtame į komandas, į žemės ūkio bendroves ir t.t. Man tai patinka – juk nuo senų senovės bendruomenės, kurios gebėjo dirbti kartu, gyveno geriau“, – sakė G. Zareckas.
Visuomenės lūžiai, kiti įvairūs įvykiai labai jaučiasi ir per renginius. Nors panaši taisyklė galioja įvairiems renginiams, patriotinių ir valstybei svarbių renginių lankytojų skaičius keičiasi pagal tų dienų aktualijas. Jei valstybė išgyvena iššūkius – žmonių gausėja.
„Kai dirbi su žmonėmis ir žmonėms – visokių procesų matai. Manau, kad ir kaip sunku būtų – pozityvumas visada padeda. Turime patys žvelgti į viską optimistiškai ir tuo užkrėsti visus. Juk ir istorija aiškiai rodo – lietuviai, kad ir kas nutiktų – niekad nepražuvo. Nepražus ir dabar“, – įsitikinęs Gintaras.
Ligita Gražuliavičienė, Lukas Pileckas
