LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vado pareigas šių metų pavasarį pradėjęs eiti ats. kpt. Laimonas Jurkšaitis atėjo turėdamas aiškią viziją – sustiprinti organizacijos struktūrą ir pasirūpinti, kad kiekvienas jos narys žinotų savo vaidmenį. Todėl per keletą mėnesių rinktinėje įvyko nemažai pokyčių, o įvairūs šaulių pajėgumai auga stulbinančiu greičiu.
Anksčiau ėjęs Lietuvos kariuomenės KASP Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 307-osios pėstininkų kuopos vado pareigas, karininkas puikiai supranta geopolitinę situaciją, todėl kalba atvirai: Tauragės, Jurbarko ir Šilalės rajonuose bei Pagėgių savivaldybėje veikianti rinktinė užima strategiškai svarbią teritoriją. Todėl geografinė padėtis lemia ir didesnę atsakomybę.
„Du mūsų administraciniai vienetai ribojasi su valstybės siena ir su Rusijos Federacija. Tai suteikia papildomos atsakomybės ir kartu parodo, kad esame priešakinėse pozicijose“, – kalbėjo L. Jurkšaitis.
Pasiūlymą vadovauti rinktinei gavęs iš Lietuvos šaulių sąjungos vado, L. Jurkšaitis prieš tapdamas vadu sąjungos Centro valdybai pristatė, kaip mato rinktinę, kokius pirmuosius darbus ketina atlikti ir kuria kryptimi ji turėtų keistis. Karininko vizija ir idėjos valdybą tenkino.
Aiškesnė struktūra
Vienas svarbiausių pokyčių – rinktinės struktūros pertvarka. Tauragėje jau įkurta komendantinė kuopa, telkianti rajono komendantinius šaulius, formuojami štabo ir dronų, medicinos, komunikacijos, logistikos ir kiti specializuoti padaliniai. Siekiama sukurti aiškią valdymo sistemą, kurioje kiekvienas vienetas turėtų savo vadą ir konkrečias užduotis.
„Man lengviau vadovauti, kai nereikia kreiptis į kiekvieną mažą vienetą atskirai. Pagal vadybos principus septyni ar aštuoni pavaldiniai yra norma. Jeigu struktūrinių vienetų daugiau, vadovavimas tampa perkrautas“, – aiškino rinktinės vadas.
Aiškios struktūros reikia ne vien vadovybei. L. Jurkšaičio įsitikinimu, ir kiekvienas šaulys turi suprasti, ką organizacijoje veikia bei kokią užduotį atliktų krizės ar karo atveju.
Todėl naujų narių teiraujamasi, kurioje srityje jie norėtų save realizuoti, kokių turi profesinių gebėjimų ir pomėgių.
„Atėjus naujam žmogui, mes dažnai jo dar nepažįstame ir nežinome jo kompetencijų. Tačiau jis pats ateina su tam tikru tikslu, kažkur mato save mūsų organizacijoje. Mūsų užduotis – jo apie tai paklausti, o tada – nukreipti ir suteikti galimybes tobulėti“, – sakė L. Jurkšaitis.
Panašios komendantinės kuopos ateityje galėtų atsirasti ir kituose rinktinės teritorijos rajonuose. Viskas, pasak vado, priklausys nuo vietos žmonių aktyvumo.
„Jeigu Jurbarke bus norinčių tapti komendantiniais šauliais, kursime ir komendantinę kuopą. Reikia tik noro – visa kita nėra sudėtinga. Jeigu žmogus nori, bet neturi žinių, mes galime jį išmokyti“, – teigė jis.
Svarbiausia – noras
Paklaustas, kokių žmonių labiausiai reikia rinktinei, vadas pirmiausia mini ne karinę patirtį, fizinį pasirengimą ar gebėjimą valdyti ginklą. Svarbiausia, anot jo, yra motyvacija.
„Mums nebūtina, kad žmogus ateidamas jau turėtų karinių žinių. Svarbiausia yra noras ir motyvacija. Jeigu žmogus nori veikti, tikrai rasime, kur jis gali būti naudingas“, – pabrėžė L. Jurkšaitis.
Vadas siekia keisti ir visuomenėje vis dar gyvą įsivaizdavimą, kad šaulys – tai būtinai uniformuotas ir ginkluotas žmogus. Lietuvos šaulių sąjungoje reikia pačių įvairiausių gebėjimų – nuo medicinos ir radijo ryšio iki logistikos bei maisto gamybos.
„Šaulys gali būti ir be uniformos, ir be ginklo, tačiau savo žiniomis bei gebėjimais prisidėti prie valstybės saugumo. Veterinarai, odontologai, ryšių specialistai, virėjai – visi gali rasti sau vietą“, – vardijo rinktinės vadas.
Dėmesys skiriamas ir jauniesiems šauliams. Siekiama, kad sulaukę 18 metų jie galėtų iš karto įsitraukti į suaugusiųjų padalinių veiklą, dalyvauti pratybose ir neprarasti ryšio su organizacija. Tam tikruose mokymuose, jei tėvai sutinka, gali dalyvauti ir šauliai nuo 16 metų.
„Jeigu jaunuoliams patinka ši veikla ir jie naudingi pratybose, kodėl nesudarius jiems galimybės tęsti iš karto? Kai užauginto šaulio ryšys su organizacija nutrūksta, vėliau jį susigrąžinti būna daug sunkiau“, – pastebėjo L. Jurkšaitis.
Arčiausiai žmonių
Didžiausia šaulių stiprybė, pasak vado, yra jų ryšys su vietos bendruomenėmis. Šauliai gyvena tarp žmonių, pažįsta savo miestus ir kaimus, todėl krizės metu gali tapti svarbiu informacijos ir pagalbos tinklu.
Pavyzdžiui, viena iš neginkluotojo pasipriešinimo užduočių – pilietinė žvalgyba. Jos esmė paprasta: matyti, stebėti ir pranešti.
„Žvalgas nebūtinai yra toks, kokį matome Holivudo filmuose su Schwarzeneggeriu ar Stallone. Juo gali būti ir septyniasdešimtmetis žmogus, sėdintis prie savo namų ant suoliuko ir matantis, kas vyksta aplinkui. Jeigu jis žino, kam ir kaip perduoti informaciją, to gali visiškai pakakti“, – aiškino L. Jurkšaitis.
Jo teigimu, negalima pasikliauti vien techninėmis priemonėmis. Dronų veiklą gali apriboti rūkas, prastas matomumas, maskuotė ar kitos aplinkybės. Tokiais atvejais žmogaus akys ir gebėjimas operatyviai perduoti informaciją išlieka nepakeičiami.
Tai patvirtino ir rinktinės pratybos. Kai bepiločių orlaivių naudojimas buvo apribotas, jų stebėjimo funkciją perėmė neginkluotojo pasipriešinimo šauliai.
Technologijų galia
Nors žmogus tebėra svarbiausias elementas, be technologijų šiuolaikinė gynyba nebeįsivaizduojama. Todėl rinktinėje ketinama stiprinti dronų pajėgumus, telkti IT, ryšių ir technikos specialistus. Ateityje dronų būrys galėtų išaugti į kuopą, kurios padaliniai veiktų skirtinguose rajonuose.
„Prie kiekvieno objekto, sankryžos ar kelio šaulio arba kario nepastatysime. Todėl dronizacija, robotizacija ir kitos techninės priemonės turi pakeisti žmogų ten, kur tai įmanoma“, – sakė L. Jurkšaitis.
Pasak jo, gerai parengtas dronų padalinys gali atlikti itin didelės apimties žvalgybos užduotis. Vis dėlto technologijos ir žmonės neturi konkuruoti – geriausi rezultatai pasiekiami tuomet, kai jie papildo vieni kitus.
Kūrybingi sprendimai
Stiprinamas ir rinktinės materialinis aprūpinimas, o poreikius patenkinti bandoma atsakingai naudojant valstybės resursus. Vienas tokių sprendimų – iš policijos perimami automobiliai. Kasdienėms policijos užduotims jie jau gali būti per seni, tačiau šaulių pratyboms ir kitai veiklai dar tinkami.
„Kodėl nepratęsus tokių automobilių, nupirktų už mūsų žmonių pinigus, tarnavimo laiko jų labui? Mes juos pasiremontuojame, sutvarkome ir toliau naudojame“, – kalbėjo rinktinės vadas.
Toks sprendimas, anot jo, naudingas abiem pusėms: valstybės turtas naudojamas ilgiau, o šauliams rečiau tenka vykti nuosavais automobiliais. Juolab kad, vado akimis, nebūtų racionalu pirkti visiškai naujus automobilius ir naudoti juos pratybose, kur tenka važiuoti per brūzgynus ir sunkiai įveikiamus kelius, o automobiliuose turi tilpti ekipuote ir ginklais apsikarstę šauliai. Todėl naudotos, tačiau vis dar puikiai šauliams tinkamos transporto priemonės yra puikus pasirinkimas – dėl vieno ar kito naujo įbrėžimo galvos skausmo nekyla.
Ne vien karas
L. Jurkšaitis pabrėžia, kad šaulių pagalbos gali prireikti ne tik kilus karinei grėsmei. Jie talkina policijai ir pasieniečiams, prisideda prie eismo saugumo, dingusių žmonių paieškų, padeda valdyti įvairias krizes.
„Nereikia kalbėti vien apie karą. Turėjome COVID-19 pandemiją, migrantų krizę, audras, kai virto medžiai ir žmonės liko be elektros. Situacijų, kai prireikia pagalbos, gali būti labai daug ir labai įvairių“, – priminė vadas.
Nors į kiekvieną užduotį negali atvykti visi rinktinės nariai, savanoriška organizacija savo veiksmingumą jau ne kartą įrodė.
„Nė viena organizacija negali šimtu procentų mobilizuoti viso personalo – visada atsiranda objektyvių priežasčių, dėl kurių vienas ar kitas žmogus negali dalyvauti. Tačiau pagal savo galimybes visada stengiamės padėti“, – sakė L. Jurkšaitis.
Rinktinė stiprina ir komunikaciją – formuojama informacinių operacijų komanda, turinti visuomenei pasakoti, ką veikia šauliai ir kaip jie prisideda prie valstybės saugumo.
„Šiais informacijos amžiaus laikais, jeigu tavęs nėra socialiniuose tinkluose ir informaciniame lauke, tavęs tarsi nėra. Žmonės turi žinoti, kuo mes užsiimame“, – teigė vadas.
Ruoštis reikia dabar
Vertindamas dabartinę geopolitinę situaciją, L. Jurkšaitis ragina visuomenę mokytis iš šiuolaikinių karų ir neatidėlioti pasirengimo. Lietuva neturi tokio strateginio gylio kaip Ukraina, todėl, anot jo, švaistyti laiko negalima.
Kaip nuoseklaus visuomenės pasirengimo pavyzdį jis mini Suomiją, kuri į visuotinę gynybą investuoja jau ne vieną dešimtmetį.
„Geriausia gynyba yra atgrasymas. Turime būti pasirengę ginti savo šeimas, namus ir valstybę. Tam ruoštis reikia čia ir dabar, o ne laukti, kol viskas prasidės“, – pabrėžė LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vadas Laimonas Jurkšaitis.
Lukas Pileckas
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
