Ne artėjančios Kalėdos, kai ypač suaktyvėja aukojimo akcijos, paskatino pokalbį su Jurbarko Švč. Trejybės parapijos klebonu ir aktyviomis parapijietėmis. Nes bažnyčia gyva ne akcijomis, o aukoti jos išlaikymui – kiekvieno kataliko pareiga. Tik kad pas mus ne viskas gerai nei su aukojimo kultūra, nei su bendruomeniškumo suvokimu.
Pokalbį paskatino skundas
Istorija buvo tokia: viena mama, kurios du vaikai ruošiasi Pirmosios Komunijos sakramentui, „Šviesos“ radakcijai pasiguodė, kad bažnyčia už paruošimą ima pinigus ir, jos manymu, per didelius.
Įtarimą galbūt sukėlė nežinojimas, kad vienas Bažnyčios įsakymų – prisidėti prie savo bažnyčios išlaikymo. O gal šiuolaikiškas supratimas, kad viską gali nusipirkti už pinigus, o pasiderėjęs – ir pigiau.
Bet katechetė ir Jurbarko r. dorinio ugdymo (tikybos ir etikos) mokytojų metodinio būrelio pirmininkė Rasa Greičiūtė, kurios klausėme apie užmokestį, jo dydį ir pinigų panaudojimą, kalbėjo be pykčio ar įtarinėjimų tiems, kurie negali ar nenori aukoti bažnyčiai.
R. Greičiūtė patvirtino, kad iš tėvelių, kurių vaikai ruošiami sakramentams, yra prašoma aukos, ir suma nustatyta – 20 Eur per metus, arba 30 – jei vaikas nelanko tikybos pamokų, nes tuomet reikalingas didesnis pasiruošimas. Nors oficialių įkainių nėra, bet ir vyskupų patvirtintose gairėse įrašyta auka už pasirengimą sakramentams.
Auka, pasak R. Greičiūtės, yra sąžinės dalykas. „Galėtų tėveliai savanoriškai aukoti į aukų dėžutę – kaip paramą parapijos jaunimo veiklai, ruošimą Pirmajai Komunijai. Tokia dėžutė yra bažnyčioje, bet joje būna tik centų. Aukojimo kultūros mes neturime… Nesame tiek sąmoningi, kad aukotume apsčiai arba, kaip pirmieji krikščionys, – dešimtinę nuo savo pajamų. Jei kiekvienas prisidėtume tiek, tai mūsų bažnyčios būtų ir šiltesnės, ir visa kita klestėtų. Bet mes Lietuvoje ir negalime tiek atiduoti, mes nebeišgyventume. Todėl ir tėveliams esame pasakę: jei kas negali aukoti, turi ateiti pas kleboną, paaiškinti situaciją. Arba gal šeima aukoja bažnyčiai kažkaip kitaip, ko mes nematome?“
Besiruošiančiųjų Pirmajai Komunijai sąraše yra 88 vaikai, bet lankančių pamokėles – apie 80. „Jei visi paaukotų, turėtume apie 1800 eurų. Bet jau dabar žinau, kad apie 10 vaikų tikrai negalės aukoti: iš daugiavaikių šeimų, kai kurių mamų net nemačiau, kai kuriuos atveda „Carito“ moterys. Dabar tą vadinamąjį užmokestį yra atidavę tik apie trečdalis vaikų. Bet pamokėlės vyksta visiems – nė vieno vaiko neišvarome, kad nesusimokėjo“, – sako katechetė.
Klebonas Darius Auglys patvirtino, kad pas jį nebuvo atėjusi nė viena mama ar tėtis dėl atleidimo nuo aukos, o iš tėvų surenkami pinigai yra naudojami atskirai nuo kitų aukų – mokytojams, priemonėms, knygoms, maldaknygėms, rožančiams.
Algos negauna
Vaikus Pirmajai Komunijai, be R. Greičiūtės, ruošia ir tikybos mokytoja Sigita Norkienė bei Monika Kudžmaitė, Vytauto Didžiojo universitete studijuojanti religijos pedagogiką ir atvažiuojanti į Jurbarką ne tik katechizuoti vaikų, bet ir vadovauti parapijos jaunimo centrui. Katechetės kas savaitę veda vaikams (yra 6 grupės) valandos trukmės pamoką ir sekmadieniais kartu su jais dalyvauja šv. Mišiose. Dar pasiruošimas užsiėmimams, medžiagos ieškojimas, pirmosios išpažinties šventės organizavimas, rekolekcijos. Atlyginimo katechetės negauna.
„Tai mano auka bažnyčiai. Gal ir aš norėčiau sekmadienį ilgiau pamiegoti, bet turiu eiti į 10 val. Mišias, nes ateis vaikai. Jei reikia išvykti, turiu susiderinti, kas mane pakeis. Nes esame pasižadėję ištikimai būti su tais vaikais. O atlygis mums ateina netiesiogiai. Salė, kur vedame pamokėles, suremontuota prieš kokius 5 metus, o šių metų pirkinys – multimedija. Galų gale ją turime! Svarbu, kad bažnyčia, kaip kultūringų žmonių kultūringa vieta, atitiktų tam tikrus laikmečio reikalavimus. Salė, kurioje yra bent jau europietiškas remontas, o ne 70-ųjų metų, nes į tokią aplinką savo vaiko nenorėčiau leisti.
Kur dar tie pinigėliai? Mus su Sigita paremia vykstant į kvalifikacijos kėlimo seminarus ar rekolekcijas. Taip pat vykdomi vaikų ir jaunimo projektai: vaikų stovyklėlė, kelionė į Lietuvos jaunimo dienas. Į „Valentino dieną kitaip“ iš Jurbarko rajono važiavo apie 180 dalyvių, savivaldybė duoda vieną autobusą, kitus nuomojam. Vaikų indėlis simbolinis – po 1 eurą. Tie pinigai yra panaudojami parapijos gyvenimui organizuoti“, – pasakoja R. Greičiūtė.
O tiems tėvams, kurie gal sakys: mano vaikas nevažiavo, ji atsako: „Katalikai gyvena pagal du kodeksus – 10 Dievo įsakymų ir 5 Bažnyčios įsakymus. Penktasis sako: padėk išlaikyti savo bažnyčią. Bažnyčia nėra valstybės institucija, nėra paslaugų teikimo centras. Ji yra bendruomenė. Jei apsisprendi ateiti į bendruomenę, jei tavo vaikas tampa katalikų bažnyčios nariu, turi laikytis Bažnyčios įsakymų, ir penktojo irgi.“
Dalis pinigų skiriama krikščioniškiems leidiniams. „Krikščionišką žurnalą, pavyzdžiui, „Artumą“, mažai kas prenumeruoja, o vaiko ugdymas be krikščioniškos literatūros nėra pilnavertis. Nupirkome 70 egzempliorių „Magnificat“ ir išdalijome per tėvelių susirinkimą. Gal tėveliams pasirodys svarbu penumeruoti?“ – viliasi katechetė.
Problema – sekmadienis
Į pirmąjį tėvelių susirinkimą, pasak R. Greičiūtės, atėjo daug tėvelių, senelių, o į kitą, lapkričio mėn., tik trečdalis. Panašiai kartu su vaikais ateina ir į sekmadienio Mišias.
Nors laikas kartu labai svarbus, pasak kun. D. Auglio, reikalauti, kad į Mišias ateitų ir tėvai, būtų neprotinga – o gal jie dirba. Tačiau klebonas mano, kad nemažai tėvų didesnė problema ir yra ne piniginė auka, bet ateiti kas sekmadienį į bažnyčią: „Kai lankau parapijiečius, tenka išgirsti sakant: kodėl sekmadienį? Važiuočiau pažvejoti, o reikia vaiką atvežti į bažnyčią.“
O po Pirmosios Komunijos daugumos ir vaikų Mišiose nebebūna. Gal nebūtina ta komunija, kodėl tėvams ji tokia svarbi?
„Reikėtų tėvų klausti. Ir klausiame kasmet. Dauguma remiasi tradicija, kiti tiesiai sako: sutvarkysiu, o paskui tegul pats sprendžia. Toks sunkus šiuo atveju tas „sutvarkysiu“. Skauda širdį, kai visus metus keliauji su vaikais, Pirmosios Komunijos šventė būna labai šilta, gauname daug gėlių, bet tai – tarytum atsisveikinimas. Net klausiau vienos vienuolės: tai gal aš Jėzui tų vaikų nepalydėjau? O ji sakė: kai bus kokia krizė, išbandymai, tas vaikas turės dvasinius namus, turės kur sugrįžti. Pirmoji Komunija yra tam tikras kertinis akmuo tolesnei kelionei, bilietas į krikščionių bažnyčią. Ar panaudosi jį?“ – sakė R. Greičiūtė.
Kartu su vaikais
Eglė Židžiūnienė, kurios dukra irgi ruošiasi komunijai, mano, kad vaikai turėtų kartu su tėvais augti tikėjime ir kartu ieškoti Jėzaus. „Jei tik dėl pliuso, tai neveskit, – kategoriška Eglė. – Niekas per prievartą neliepia ateiti į bažnyčią. Pirmoji Komunija kai kuriems yra tapusi savotiška tradicija, mada. Bet ar tai reikalinga, o jei reikalinga, reikia galvoti ir apie tuos žmones, kurie tą darbą dirba. Kiekvienas mes už savo darbą gauname atlygį. Dirbti su 25 vaikais yra sunku, o čia susirenka 70. Mano vyras į tą dėl užmokesčio keliamą problemą pažiūrėjo vyriškai griežtai: tegul eina kiekvieną sekmadienį į bažnyčią, tegul aukoja dešimtą dalį savo pajamų – tada viskas bus nemokama.“
Tačiau net ir Eglė, kuri į Mišias visada eina kartu su šeima, ir ne tik šiemet, kai dukra ruošiasi komunijai, nėra tikra, kad, sakykime, paauglystėje vaikai nebenorės bažnyčios. „Su kuolu nedaužysiu ir nevarysiu. Bet manau, kad to nenoro gali ir nebūti, nes kai augi tikėjime kartu šeimoje, vaikai pajaučia tą bendrystę su bažnyčios bendruomene“, – sakė moteris.
Neauginti nuoskaudų
Bendruomenės auginimui, bendruomeniškumo puoselėjimui reikalingos ne tik lėšos. „Labai pasigendu atsiliepimo į talkas, savanoriavimo. Dingo tradicijos pinti vainikus, tvarkyti aplinką, valyti dulkes bažnyčioje. Šventei viskas turi būti paruošta, ir viską padaro 3-4 žmonės. Pavienių iniciatyvų atsiranda, Motinų maldos, Gyvojo rožančiaus grupės, Marijos legionas atsiliepia gyvu tikėjimu. Bet jei neprisidedi prie bažnyčios bendruomenės kažkaip kitaip, niekaip, tai gal prisidėsi pinigėliu?“ – sako R. Greičiūtė.
Su pinigais susijusios temos – jautrios, su pinigais bažnyčiai – tuo labiau. Neretas, ypač tikėjimo kelyje nedaug tepažengęs, bažnyčią tapatina su jos tarnais, kuriuose labiausiai nori matyti kuklumą, o bažnyčią laiko iš valstybės biudžeto finansuojama paslaugų teikėja, kuriai aukoti nebūtina.
Jurbarko Švč. Trejybės parapijos klebonas D. Auglys neprisismena, kad kas nors būtų už patarnavimus nepalikęs aukos, o kaip naudojami bažnyčiai suaukoti pinigai, atsiskaitoma pirmąjį mėnesio sekmadienį – tereikia ateiti į Mišias.
Pabaigoje pokalbininkai linkėjo tėvams nebūti stabdžiais vaikams jų kelyje į tikėjimą. Pasiruošimas Pirmajai Komunijai gali atnešti gyvybės į šeimą, mažinti nesusikalbėjimą tarp tėvų ir vaikų. Jei, žinoma, tėvai nepadaro interesų skirtumo sakydami: tu eik melstis, o man – savaitgalis, aš ilsiuosi.
„Bendruomenę kuria santykis, kalbėjimasis. Jei žmogus ieško bažnyčioje pagalbos, tikrai yra išklausomas. Bet pas mus neretai žiūrima pagal savo supratimą – buvau pas žurnalistą, bet su kunigu ar katechetu nepasišnekėjau. Turiu nuoskaudą, bet bendruomenėje vengiu apie tai kalbėti. Tai yra skaudžiausia, – sakė R. Greičiūtė. – Nereikia auginti nuoskaudų. Reikia kalbėtis. Dėl visko – ir dėl pinigų taip pat.“
Danutė KAROPČIKIENĖ
