Šiandien – Didysis penktadienis – Kristaus kančios ir mirties diena, tačiau ji pranašauja naują pradžią, į kurią einame gailestingumo, meilės, vilties keliu. Šv. Velykų rytą suskambės bažnyčių varpai, suvirpins širdis, išjudins mintis ir sampratą, kad be Viešpaties kančios nebūtų Prisikėlimo, su kuriuo atbunda, skleidžiasi tikėjimo pavasaris, nešdamas džiaugsmą ir šviesą. Apie tai kalbamės su Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios vikaru, kun. teol. lic. Sigitu JURKŠTU.
Verbų sekmadienį įžengėme į Didžiąją savaitę, kokia šios dienos prasmė, ir kaip ji mus lydi iki didžiojo stebuklo – Prisikėlimo?
Verbų sekmadienis iš tiesų simbolizuoja mūsų nepastovumą. Jėzus viename palyginime apie sėjėją, sėjantį Žodį, kalbėjo apie akmenuotą dirvą, kurioje Dievo Žodis greitai sudygsta ir greitai nudžiūna, nes neturi gilesnių šaknų. Ši dirva – tai nepastovaus pasaulio simbolis: Verbų sekmadienį minia pasitinka Jėzų kaip Karalių, o po penkių dienų jau reikalauja Jį nukryžiuoti.
Tačiau neturėtume nusiminti dėl savo nepastovumo. Gyvenimas su jo išbandymais tam mums ir duotas, kad išmoktume mylėti Dievą ir artimą, išmoktume pasitikėti Dievu ir Jam paklusti. Net apie Jėzų Naujojo Testamento Laiške žydams rašoma, kad Jis „kentėjimuose išmoko klusnumo“. Jis patyrė, ką reiškia paklusti Tėvui iki kryžiaus mirties, o mes iš tiesų kentėjimuose išmokstame paklusti tiesai. Mes paragaujame, atrodytų, gražių ir malonių vaisių kartumo, kol galiausiai išmokstame neiškeisti Dievo ramybės ir palaiminimo į tai, kas nepasotina mūsų sielos.
Pasninkas, Jėzaus kančios apmąstymai, apsimarinimas ir įvairių prisirišimų atsižadėjimas, dosnesnis laiko maldai skyrimas – visa tai tam, kad išmoktume paklusti tiesai. Kad mūsų kūnas taptų klusnus sielai, kad siela būtų išlaisvinta iš kūno įnorių, kurie ją sutepa, apiplėšia ir įkalina, o kartais net nužudo, vergovės. Man atrodo, kad žmogaus gyvenime ypač svarbu išmokti susikurti dienotvarkę ir jai paklusti.
Panašiai kaip su nesuderinta gitara neįmanoma pagroti nieko gražaus, taip ir be išmintingos laiko paskirstymo pusiausvyros mūsų gyvenimas negali būti gražus. Tos išminties mus moko ir kasmet pasikartojančios šventės, ir vienuolynų regulos, ir galiausiai mūsų pačių kūno ritmai. Yra labai gera ne tik valgyti tuo pačiu metu, bet ir melstis tuo pačiu metu.
Kaip sakė šv. Pranciškus, savo sielos pamaitinimui – maldai, turėtume kasdien skirti mažų mažiausiai tiek laiko, kiek skiriame valgymui. Bet kadangi malda galime maitinti ne tik savo, bet ir kitų sielas, kadangi tiek žmonių daug valgo ir tiek mažai meldžiasi, todėl melstis turėtume daugiau.
Kodėl Didįjį ketvirtadienį nutyla varpai, o penktadienį neaukojamos šv. Mišios, šeštadienis skiriamas ramybei?
Varpai – džiaugsmo ženklas – nutyla, kai Kristaus suėmimu po Paskutinės Vakarienės prasideda Kristaus kančia. Pirmieji krikščionys pasninkaudavo ne tik penktadieniais, bet ir trečiadieniais – kai Judas susitarė išduoti Jėzų. Tą dieną apmąstome, kur ne tik Judas, bet ir aš išduodu Jėzų.
Didįjį penktadienį – vienintelę dieną metuose – neaukojamos šv. Mišios, nes jos yra Kristaus kančios sudabartinimas nekruvinu būdu, o Didįjį penktadienį tarsi iš naujo išgyvename tą konkrečią dieną, kada Kristaus kančia vyksta kruvinu būdu. Bažnyčiose būna Kristaus kryžiaus pagerbimo pamaldos, priimama iš anksto konsekruota šv. Komunija.
Didįjį šeštadienį budime tyloje prie Kristaus kapo – į naują vietą iš tabernakulio pernešto Švč. Sakramento. Kristaus siela nužengė į pragarus išvaduoti Abraomo prieglobstyje laukiančių teisiųjų sielų, kai Jo kūnas dar tebeguli kapo tyloje. Tai taip pat didžiojo Mergelės Marijos skausmo ir išbandymo diena – Ji palaidojo savo nukankintą Sūnų, bet tikėjimo naktyje laukia prisikėlimo pažado išsipildymo.
Kelio pradžia – septynių savaičių gavėnios laikotarpis – kaip juo turėjome ateiti iki Velykų? Šis laikotarpis skirtas dvasiniam apsivalymui ir pasiruošimui Velykoms, bet ar skiriame pakankamai laiko pokalbiui su Kristumi? Minėjote įžvalgą, kad gal vos 1 proc. iš atliekamų išpažinčių yra atviras ir nuoširdus, galbūt šiandien Prisikėlimą matome tik kaip margučių tradiciją, o ne gyvą santykį su Dievu?
Šv. Rašte parašyta, kad būtent vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena. Nes dvasingieji vargdieniai čia, žemėje, neturi nieko, prie ko galėtų prisirišti, jų vienintelis turtas yra draugystė su Dievu ir švari sąžinė, jų vienintelė viltis yra amžinoji laimė Danguje. Dauguma lietuvių jau nebėra vargdieniai: turime daugybę žemiškų džiaugsmų, turtų ir paguodų, tad Dievas mums darosi nebereikalingas. Tol, kol neįvyksta kažkas baisaus, pavyzdžiui, karas, kol nesusergame nepagydoma liga.
Man labai patinka palyginimas apie šunis ir gazelę. Šunų pulkas vijosi gazelę, bet ją pasivijo tik vienas šuo. Kodėl? Nes jis bėgo priekyje ir ją matė. Visi kiti šunys bėgo toliau, jos nebematė ir todėl nustojo ją vytis, nes galvojo, kad jos nebėra…
Kai mes pamažu apleidžiame maldą, iškeičiame ją į televizorių, smalsavimą socialiniuose tinkluose, gausybę prieinamų filmų ir kitų pramogų, tuomet nebepatiriame Šventosios Dvasios vaisių – ramybės, gailestingumo, džiaugsmo, dieviškos meilės.
Mūsų visuomenė amžino prisikėlimo viltį iškeitė į laikinus kūno džiaugsmus, tai ir Velykos darosi nebe Kristaus prisikėlimo, o pavasario vaisingumo ir dauginimosi švente. Prisikėlimo pažadas skirtas Dievo vaikams, o dauginasi ir kirminai, ir augalai, ir bakterijos.
Mes patys save pažeminame, pamiršdami, kad turime nemirtingą sielą ir kad esame Dievo sukurti labai kilniam tikslui – tapti panašiais į Jį…
Ir visgi nors Senajame Testamente skaitome apie pagoniškus vaisingumo kultus, dėl kurių Dievas pykdavo ant savo tautos, kai ši imdavo juos praktikuoti, visgi Dievas kalba mums ne tik per Apreiškimą – Šventąjį Raštą, bet ir per gamtos knygą. Tai, kad, pavyzdžiui, medžiai tarsi atgimsta po žiemos, mums yra nuoroda į dovaną tikro prisikėlimo – ne biologinės rūšies, bet sielos ir perkeistu kūnu, – kurį Tėvas mums yra paruošęs ir jau prieš šimtmečius apreiškęs per pranašus.
Ar bendras šeimos Velykų stalas yra apie tikrąjį džiaugsmą, ar nepametame šventės prasmės?
Jeigu nesame maldos žmonės, apie Kristų kalbėti nepatogu, net jei ir laikome save krikščionimis. Iš tiesų, dauguma krikščionių, ko gero, nėra tikrai tikintys, nes niekada nėra patyrę Dievo meilės. O Dievo meilė patiriama tik per nuoširdų tikėjimą ir atsivertimą.
Kas ieško Dievo, Jį randa. Daugelio bėda ta, kad Jo neieško, nes yra apimti kitų rūpesčių. Dauguma šeimų nebeturi bendros maldos, todėl jose nėra nuoširdaus šeimą suvienijančio tikėjimo dvasios. Ten, kur yra bendra malda, yra ir gyvas tikėjimas Dievu, ir gyva artimo meilė, ir gyva Dievo meilė, trokštanti kuo daugiau bendrauti su mus be galo mylinčiu Dievu.
Už mus ant kryžiaus kentėjusio Jėzaus žvilgsnyje nebuvo pagiežos ar pykčio. Jo kančios kelias tiestas gailestingumu ir gerumu, viltimi, kad suprasime mums siunčiamą žinią. Ar apie tai Velykų rytą pasauliui skamba Prisikėlimo varpai?
Prisimenu vieną musulmoną gidą, mus lydėjusį Šventojoje Žemėje. „Jėzus buvo nuostabus žmogus, – sakė jis, – bet per silpnas. Mes norime jėgos.“ Jėzus galėjo laimėti jėga, bet pasirinko romumą, nuolankumą ir meilę. Nes Jis nori, kad Jį mylėtume, o ne kad būtume Jo vergai.
Kristaus prisikėlimas įrodo, jog Jis gali išpildyti savo pažadą ir mus prikelti amžinajam gyvenimui. Ir tai didelio džiaugsmo viltis, daugeliui suteikusi drąsos net paaukoti savo gyvybę ar netgi sutikti su žiauriausiais kankinimais dėl Kristaus, dėl teisybės, dėl meilės.
Po šv. Velykų eisime Gailestingumo metų keliu. Gal galite įvardyti šio kelio tradiciją ir prasmę?
Po Velykų kitas sekmadienis yra Gailestingumo sekmadienis visame pasaulyje. Įdomu tai, kad ši tradicija susijusi būtent su Lietuva – būtent iš Lietuvos kilo ši pasaulinė Gailestingumo šventė. 1933–1936 m. Vilniuje, Antakalnyje, gyveno šv. Faustina, kuri čia patyrė daugybę Jėzaus apsireiškimų.
Visi jie surašyti jos Dienoraštyje, išleistame ir lietuvių kalba. 1934 m. Jėzus paprašė jos nutapyti Dievo gailestingumo paveikslą, kuris žinomas ir labai populiarus visame katalikiškame pasaulyje (turbūt nerastume tokios šalies, kurios kurioje nors katalikų bažnyčioje šio paveikslo nebūtų).
1935 m. Jėzus taip pat paprašė Gailestingumo šventės, kaip paskutinio gelbėjimosi rato nusidėjėliams pirmą sekmadienį po Velykų. Pati šv. Faustina gyveno vos 33 metus, kaip ir Jėzus.
Pirmą kartą šis Gailestingumo paveikslas buvo pagerbtas tais metais Aušros vartuose, bet oficialiai Dievo gailestingumo šventę visoje Bažnyčioje įvedė popiežius Jonas Paulius II 2000 metais, skelbdamas Faustiną šventąja.
Jos Dienoraščio pagrindinė mintis – Dievo didžiausia savybė yra Jo Gailestingumas. Net ir padarę daug blogio neturėtume bijoti pas Jį sugrįžti, nes prašydami atleidimo teikiame Jam garbę ir pripažįstame, kad Jis ne veltui už mus numirė ant kryžiaus.
Piktoji dvasia iš pradžių mus įstumia į nuodėmę, o paskui melagingai apkaltina, kad mums nebėra atleidimo. Tai netiesa, kur labai pavojinga. Nepasitikėjimas Dievo gailestingumu gali nuvesti sielą į pragarą, nes ten patenka būtent tos sielos, kurios nepriima Dievo gailestingumo, Jo neprašo ir netiki, kad joms gali būti atleista.
Šiame kontekste man baisoka Lietuvos patirtis: vis mažiau žmonių eina išpažinties, net per artimųjų laidotuves, jie nebeprašo Dievo gailestingumo…
Yra rizikinga atidėlioti išpažintį, nes nežinome, kada ir Dievas mus pasišauks. Tačiau yra dar rizikingiau paneigti savo nuodėmes ir jų nepripažinti. Jėzus, priešingai, šv. Faustinos Dienoraštyje sako, kad kuomet siela nuoširdžiai gailisi už savo nuodėmes, Šventoji Dvasia visiškai atgimdo ir perkeičia sielą.
Šventasis Paulius rašo apie dvejopą liūdesį: „liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis; o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“ (2 Kor 7, 10).
Taigi atgaila su pasitikėjimu, Dievas man atleis, yra tarsi sielos skausmo sužadinimas, kuris padeda ir priimti Dievo atleidimą, mano dvasinės skolos užmokėjimą, ir ateityje nebenusidėti.
Ko Jūs pats, skleisdamas Dievo žodį, linkėtumėte parapijiečiams sulaukus šv. Velykų?
Linkiu įsiklausyti į šių dienų pranašės – būtent Mergelės Marijos – apsireiškimų žinią. Ji tiek daugelyje vietų, pavyzdžiui, Šiluvoje, Lurde, Fatimoje, Medžiugorjėje, mus kviečia atsiversti ir daug melstis, kad gėris ir taika nugalėtų.
Mūsų ateitis priklausys nuo to, kaip uoliai melsimės. Yra toks Rabindranto Tagorės pasakojimas apie vargšą, kuris sutinka turtuolį su auksine karieta ir laukia iš jo išmaldos.
Tačiau iš karietos išlipęs turtuolis paprašo elgetos valgyti… Šis sutrinka, išsiima savo ryžių maišelį ir įdeda į turtuolio ranką vieną ryžių grūdelį. Jis, nieko nesakęs, įlipa į savo karietą ir išvažiuoja.
Vėliau namuose atvėręs savo ryžių maišelį vargšas atranda vieną auksinį ryžių grūdelį. Ir supranta: o kad būčiau jam atidavęs visus savo ryžius.
Mes panašiai elgiamės su malda – Dievui skiriame laiko trupinėlius, kai Jis nori mus padaryti dvasiškai turtingus ir šventus per uolią maldą, bet negali, jeigu Jam šykštime laiko.
Taigi linkiu būti dosniems laiko Dievui – tai pats svarbiausias dalykas gyvenime, kaip sako Švč. Mergelė Marija savo apsireiškimuose. Taip pat ir klausytis Jo Žodžio: jeigu mes norime, kad Dievas mus išklausytų, pirma turime išklausyti Jį. O Jis viską pasakė per savo Sūnų.
