Yra žmonių, kurie savo miestą myli todėl, kad čia gimė ir užaugo, o kiti – kad čia prabėgo svarbiausi jų gyvenimo metai, sutiko brangius žmones ir atrado mėgstamą darbą. Vienus gyvenimas su gimtąja vieta susieja visam laikui, kitiems ji tampa svarbia gyvenimo stotele, iš kurios išvykę jie vis tiek nepamiršta nei žmonių, nei kartu išgyventų akimirkų. Būtent tokia vieta Jurbarkas tapo Liudvikai FREJIENEI – buvusiai ilgametei Jurbarko r. Kultūros skyriaus vedėjai, prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus išvykusiai gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau širdimi ir mintimis likusiai čia.
Atvyko atsitiktinai, liko ilgam
Praėjusią savaitę iš už Atlanto į Jurbarką sugrįžusi L. Frejienė čia viešėjo jau nebe kaip vadovė, o kaip žmogus, kurį su šiuo miestu ir jo žmonėmis tebesieja daugybė prisiminimų. Jurbarkas jos gyvenime atsirado 1966 metais, galima sakyti, visai atsitiktinai. Baigusi mokslus Klaipėdoje, ji gavo paskyrimą dirbti Šilalėje, tačiau ši vieta jaunos specialistės nesužavėjo. Tad įsėdusi į pirmą pasitaikiusį autobusą Kauno kryptimi, ji išlipo Jurbarke ir liko čia daugiau nei trims dešimtmečiams.
Kaip tik tuo metu mieste kūrėsi muzikos mokykla, trūko mokytojų, todėl jauna specialistė buvo priimta dirbti. Netrukus iš eilinės mokytojos ji tapo šios mokyklos vadove. Tuo metu reikėjo beveik visko – rūpintis naujo pastato statyba, ieškoti instrumentų ir burti žmones, kurie kartu kurtų dar tik besiformuojančią mokyklą. Apie tuos laikus ji šiandien pasakoja su šypsena, pati stebėdamasi, kaip anuomet sugebėjo išspręsti tai, kas atrodė beveik neįmanoma.
„Žalio supratimo neturiu, kaip aš sugebėjau tada rūpintis visais mokyklos instrumentais – juk paskyrų nebuvo! Nueinu į Kauno bazę, maldauju su ašaromis meistrų… „Nu ką darysi, – sako, reikia duoti.“ Šitaip ir rinkdavome instrumentus mokyklai“, – prisimena L. Frejienė.
Po keleto metų vadovavimo meno mokyklai jai buvo patikėta rūpintis ir viso rajono kultūra. Kultūros skyriaus vedėjos darbas reiškė ne tik kabinetą ir pareigas – kartu su jomis atsirado ir atsakomybė už žmones ir kultūros įstaigas.
L. Frejienės darbas neapsiribojo vien rajono reikalais. 1993 m. ji buvo išrinkta į Kultūros savivaldos kolegiją, vienijusią šalies savivaldybių kultūros padalinių vadovus, kuriai nuo 1994 m. ji ir vadovavo. Todėl reikėdavo ginti ne tik Jurbarko, bet ir visos šalies kultūros įstaigų interesus aukščiausiose šalies valdžios institucijose.
„Aš pas visus premjerus buvau, aš pas visus Seimo pirmininkus buvau… Reikėdavo ginti bibliotekas, meno mokyklas nuo neapgalvotų pertvarkų. Reikėdavo ginti, nes norėjau apsaugoti. Labai daug laiko išbarsčiau dėl visos Lietuvos, bet galvojau: čia mano žmonės, čia mano vieta“, – pasakoja ji.
Vienas ryškiausių jos prisiminimų susijusių su Jurbarku – kultūros rūmų statyba ir įrengimas. Tais laikais trūko beveik visko. Reikėjo ne tik pastatyti pastatą, bet ir iš nieko sukurti jo vidų. Baldų, audinių ir kitų reikalingų daiktų tekdavo ieškoti po visą Lietuvą.
„Nuvažiuoji kėdžių – sėdi sandėlyje ir iš kokių 50 kėdžių renkiesi 10, kad bent spalva ir forma būtų vienodos. O geltoną medžiagą užuolaidoms po biškį pirkdavome iš skirtingų parduotuvių, kad visame pastate turėtume vienodą spalvą“, – prisiminimais dalijasi L. Frejienė.
Tačiau labiausiai atmintin yra įstrigęs tuometis žmonių susitelkimas. Kai pagaliau buvo galima įsikurti naujuose rūmuose, kultūros darbuotojai nesiskirstė laukdami rytojaus. „Kai rūmus pastatėme, per naktį visi susistatė baldus – viduje neliko nei vieno seno stalo, nei vienos senos kėdės“, – prisiminė kartu su ja Lietuvon grįžęs vyras Romualdas.
Prisimindama čia praleistus daugiau kaip tris dešimtmečius L. Frejienė pirmiausia kalba ne apie buvusias pareigas, sprendimus ar nuveiktus darbus. Jos pasakojimuose nuolat grįžtama prie žmonių.
„Visada mylėjau savo darbą, mylėjau savo žmones ir niekam neleidau jų skriausti. Jeigu tu mylėsi žmones taip, kad norėtum, jog jie tave mylėtų, tai bus sėkmingas darbas. Mano buvo tokia gyvenimo logika“, – apie savo požiūrį į darbą pasakoja L. Frejienė.
Apsilankiusi Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykloje ir Jurbarko kultūros centre, ji liko sužavėta čia įvykusiais pokyčiais. Tačiau labiausiai ją džiugino ne atnaujintos patalpos ar nauja įranga, o abiem įstaigoms vadovaujantys jauni žmonės, jų atsidavimas darbui ir meilė tam, ką daro. Atsisveikindama L. Frejienė linkėjo saugoti ir branginti žmones, nes, kaip pati visą gyvenimą tikėjo, būtent jie yra didžiausias kultūros ir kiekvieno prasmingo darbo turtas.
Atvyko įkvėpti meilės
Jurbarkui Liudvika Frejienė davė kur kas daugiau nei savo požiūrį į žmogų ir darbą. Ji pati ieškojo jaunų specialistų konservatorijose, kvietė juos atvykti į Jurbarką, pasakodavo apie čia kuriamą kultūrinį gyvenimą ir tikėjo, kad kartu galima daug nuveikti. Jos dėka šiandien Jurbarko kultūros centre dirba ne vienas savo darbą mylintis kolektyvo vadovas – Dalė Jonušauskienė, Danutė Samienė, Birutė Šneiderienė, Jolanta Telišauskienė, Gintaras Zareckas, Birutė Bartkutė ir daugelis kitų. L. Frejienė juos užkrėtė savo meile kultūrai ir Jurbarkui, o jos išugdytas požiūris į darbą, žmones ir kūrybą gyvas iki šiol. Į Jurbarką, prieš daugelį metų atvykę jauni specialistai čia rado ne tik darbą, bet ir žmogų, kuris juos globojo, skatino, pasitikėjo jų kūryba ir padėjo atrasti savo vietą.
Ilgametė Jurbarko kultūros centro chorvedė Dalė Jonušauskienė į Jurbarką atvyko 1982 metais. L. Frejienė pati ją čionai pasikvietė, papasakojo apie darbą ir gyvenimo sąlygas. Žemaitijoje užaugusiai jaunai specialistei miestas buvo visiškai nepažįstamas, tačiau būsimos vadovės pasakojimas įtikino pabandyti.
„Ji mus susirado, ji mus čia atvedė. Viskas čia per ją“, – sako D. Jonušauskienė. L. Frejienę ji prisimena kaip reiklią, precizišką vadovę, kuriai rūpėjo, kad kultūros kolektyvai gerai dirbtų ir deramai pasirodytų. Tačiau reiklumas nereiškė abejingumo savo žmonėms.
„Ji sakydavo: žmogų reikia mylėti. Nebūtinai, kad aš jį labai mėgstu, bet jį reikia mylėti, reikia puoselėti, reikia tausoti, kad jis nepabėgtų“, – prisimena chorvedė. Pasak jos, būtent Liudvikai paskatinus Jurbarke buvo suburtas moterų ansamblis „Verdenė“, šiandien gerai žinomas ne tik Jurbarke, bet ir visoje Lietuvoje.
Panašiais priminimais dalijosi ir Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ režisierė Birutė Šneiderienė. Pasak jos, anuomet jauni specialistai jautė ne tik vedėjos pasitikėjimą ir skatinimą siekti profesionalumo, bet ir tai, kad net nesėkmės netapdavo priežastimi žmogų pažeminti ar nuvertinti.
„Aš jau laukdavau, kad dabar bars, pastabą pasakys, bet niekada. Gal veidas ir nebūdavo labai laimingas, tačiau niekada nesijautėme pažeminti. Palaikymas buvo didžiulis“, – pasakoja B. Šneiderienė.
Vienas labiausiai jos atmintyje įstrigusių dalykų – nuostabiai graži L. Frejienės rašysena. Darbuotojams užduotis ji surašydavo ant lapų – dailiai, tvarkingai, didelėmis spausdintinėmis raidėmis. Būdavo tiksliai nurodyta, ką reikia padaryti ir kur nueiti. Tačiau įdomiausia tai, kad jauniesiems specialistams pradėjus vykdyti šiuos nurodymus neretai paaiškėdavo, jog vadovė dalį darbų jau būdavo atlikusi pati.
Jurbarko kultūros centro renginių režisieriui Gintarui Zareckui, gimusiam ir augusiam Šiauliuose, pirmasis susitikimas su L. Frejiene taip pat tapo priežastimi atvykti į miestą, apie kurį tuomet beveik nieko nežinojo. Dar studijuodamas Klaipėdoje jis buvo pakviestas susitikti su Jurbarko kultūros skyriaus vedėja, ieškojusia jaunų specialistų naujiesiems kultūros rūmams.
„Ji taip užsidegusi, su tokiu entuziazmu, taip gražiai ir šiltai pasakojo, kad man pasirodė – aš būtinai turiu važiuoti į Jurbarką“, – prisimena G. Zareckas.
Atvykęs jis neturėjo kur apsistoti, tad L. Frejienė jauną specialistą priėmė į savo namus. Šis prisiminimas G. Zareckui iki šiol liudija, kad vadovės rūpestis neapsiribojo vien darbo reikalais: „Ji mus visus apgaubė dėmesiu. Ne tik mane, bet ir kitus – globojo, mylėjo, rūpinosi, net gindavo, kai reikėdavo.“
Po daugelio metų vėl susitikti su buvusia vadove jam buvo tarsi sugrįžti į anuometį laiką: „Kai ji įėjo, pagavau save galvojantį: štai vedėja atėjo į darbą. Atrodė, lyg viskas būtų buvę vakar.“
Gražus sutapimas, kad visų meiliai „vedėja“ vadinta L. Frejienė su buvusiais darbuotojais susitiko Boso dienos išvakarėse. Visų jų prisiminimuose pasikartojusi ta pati mintis – ji mokėjo reikalauti, bet kartu pasitikėjo, skatino ir saugojo, o tai yra pats didžiausias vadovo įvertinimas.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
