Garbingo jubiliejaus sulaukęs profesorius habilituotas daktaras Arnoldas Piročkinas nenuilsdamas pildo savo gimtojo krašto istorijos pažinimo lobyną.Vieną naujausių darbų – apie Nemuno keltus – profesorius parengė kartu su Algirdu Sinkevičiumi, monografijos „Viešvilė“ vyr. redaktoriumi ir sudarytoju. Straipsnis ir skirtas šiai monografijai, tačiau bendraautoriai pirmiausia jį pasiūlė „Šviesos“ skaitytojams.
Pirmųjų dviejų nepriklausomos Lietuvos dešimtmečių Nemuno vaizdas būtų neišsamus, jei nepakalbėtume apie keltus. Jie, skirtingai nuo laivų ir sielių, keliavusių išilgai Nemuno, plaukiojo nuo vieno iki kito kranto. Tačiau jų reikšmė to meto transporto sistemoje anaiptol nebuvo menka.
Žodis keltas, kaip nesunku suvokti, susijęs su veiksmažodžiu kelti, „gabenti kokia plaukiojamąja priemone per vandenį“. Keltas turi ir kitų atitikmenų: tarmėse vietoje jo vartojamas lietuviškas plaustas ar iš baltarusių kalbos atėję skoliniai pervãzas, parvãzas, pãramas. Panemunių žmonės, ko gero, plačiausiai vartojo pervazą. Iš jo padarytas pervazninkas, o paskiau šiuo žodžiu pavadintas Šakių rajone, tarp Kidulių ir Sudargo, kaimelis – Pervazninkai, dokumentuose minimi jau 1561 metais. Teko kažkur girdėti ar skaityti, kad tą kaimelį dar Vytautas Didysis įpareigojęs rūpintis kėlimu per Nemuną.
Lietuvių bendrinė kalba ryžtingai kratėsi svetimžodžių, todėl joje įsigalėjo keltas ir keltininkas. Keltas reiškia ne vien tam tikros rūšies plaukiojamąją priemonę, skirtingą nuo valties. Šiuo žodžiu apibendrintai vadinamos ir visos priemonės, naudojamos žmonėms bei kroviniams per upę ar ežerą kelti (dabar ir per jūrą), ir pačios vietos, kur jos nuolat veikia. Įdomu, kad žodis pervazas neapimdavo valčių. Tokį kelto daugiareikšmiškumą matome 1939 m. pradžioje Lietuvos susisiekimo ministro Kazio Germano patvirtintuose „Keltams įrengti tvarkos ir sąlygų“ nuostatuose. Juose apibūdinamos trys keltų kategorijos-rūšys. Pirmosios rūšies keltai turėję būti ne mažesni kaip šešių tonų kėlimo galios, jų grindų (t. y. denio) naudingas plotas ne mažesnis kaip 40 kv. m. Antrosios rūšies keltams šie duomenys tokie: ne mažiau kaip 3 t ir 24 kv. m. Trečiosios rūšies keltų grindų plotas nenurodomas, nes tai valtys, galinčios vežti ne mažiau kaip 1,5 t arba 7 žmones (su jų daiktais). Pirmuosius du keltų tipus straipsnyje dažnai vadinsime tikraisiais keltais. 1939 m. visų Lietuvos tikrųjų keltų sąraše išvardyta 18 Nemuno keltų.
Keltų per Nemuną būta ir žemiau Jurbarko, Klaipėdos krašte. Prof. Stepono Kolupailos knygoje „Mūsų vandens keliai“ (Kaunas, 1938) minimi dar šie Klaipėdos krašte veikę Nemuno keltai: Trapėnų, Sokaičių, Ragainės, Bitėnų.
Klaipėdos krašte pirmoji perkėla pagal Nemuno tėkmės kryptį buvo įrengta tarp Smalininkų (Schmalleningken) ir Šilėnų (Schillehnen) likus 111,6 km iki Nemuno žiočių.
„Klaipėdos krašto valdžios žinios“ buvo išspausdinusios žinutę, kurioje minimas Smalininkų–Šilėnų perkėlos keltininkas. Joje rašoma, kad 1920 m. gruodžio 13 d. Viešvilės valsčiaus teismo sprendimu Smalininkų kelto per Nemuną nuomininkas Jurgis Klaudaitis (Georg Klaudat) Viešvilės posėdininkų teismo sprendimu už pagalbą kontrabandos būdu išvežti maisto produktus nubaustas 3 paromis kalėjimo ir 50 markių pinigine bauda.
Žinia apie patį keltą užfiksuota toje pačioje knygoje. Informacijoje „Statys naują keltą“ vėl grįžtama prie Smalininkų šaulių ketinimo statyti naują keltą. Iki 1938 m. kelto savininkas buvęs Vunderlichas. Jo keltas paimdavęs du vežimus su šienu. Dėl reikalo remontuoti šis keltas nutraukęs savo darbą. Tada šaulių būrys įsigijęs mažesnį keltą, bet jo nepakanką.
Tiek Pirmojo, tiek ir Antrojo pasaulinių karų laikotarpiu persikelti per Nemuną vokiečių armijai kelto nepakakdavo. Todėl tarp Smalininkų ir Šilėnų pastatydavo pontoninį tiltą. Tokiam tiltui iš panemunių gyventojų būdavo surenkamos valtys, jos sutvirtinamos tarpusavyje, inkaruojamos prie upės dugno, o virš jų padaromas lentų klojinys, paliekant atidaromą dalį praleisti laivams. Tokį pontoninį tiltą matome 1915 m. nuotraukoje.
Antroji perkėla per Nemuną veikė tarp Kasikėnų (Kassigkehmen, dabar – Kazikėnai) dvaro ir Jovarynės palivarko, 106,5 km iki žiočių. Greta Jovarynės į pietus nuo Nemuno lankų buvo Senieji Liubėnai (Alte Lubbönen). Atokiau į vakarus buvo ir Naujieji Liubėnai (Neu Lubböhnen). Keltas iki XIX a. vidurio šioje vietoje buvo itin svarbus, kadangi Kasikėnuose jau nuo 1722 m. buvo mažasis valsčius. Nuo 1815-1818 m. Kasikėnai – Gumbinės apygardos Ragainės apskrities valsčiaus centras. Tad gyventojams įvairiais klausimais neretai tekdavo keltis per Nemuną į valsčiaus įstaigas, čia veikusį paštą. 1745-1746 m. Viešvilės evangelikų liuteronų bažnyčios mokesčių mokėtojų sąrašuose jau pažymėtas ir karališkasis Kasikėnų palivarkas. Priešais jį – kairėje Nemuno pusėje buvo užliejamos pievos, kurias kas metai savo nešmenimis gausiai patręšdavo pavasarinių polaidžių vanduo. Čia augo gera žolė, tinkama plėtoti pieninę galvijininkystę, tad buvo įkurtas Jovarynės palivarkas, priklausęs Kasikėnų dvarui.
Keltas Kasikėnų–Jovarynės perkėloje, pagal gyventojų pasakojimus, veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo.
Trečioji perkėla per Nemuną veikė tarp Viešvilės (Wischwill) ir Trapėnų (Trappönen), 98,3 km iki Nemuno žiočių. Senuosiuose Ragainės apskrities žemėlapiuose matome Nemuną ties Viešvile tekėjus dviem vagomis. Dar XIV a. pabaigoje Ordino riteriai Viešvilės vietovę pasirinko kaip vieną iš patogiausių persikelti per dvi siauras Nemuno vagas savo žygiams į Lietuvą. Perkėla buvo reikalinga, kadangi anuomet (XVI a.) abipus Nemuno išsidėsčiusių Viešvilės evangelikų parapijos kaimų gyventojai ne tik lankydavo pamaldas bažnyčioje, bet dar ir privalėjo malti grūdus Viešvilės malūne. Tai mini Ragainės kunigas Martynas Mažvydas dešimtąjame laiške kunigaikščiui Albrechtui Bradenburgiečiui. Dėl kelto buvimo anuomet tenka abejoti – tokiu atveju turėję būti du keltai – per abi Nemuno vagas.
1840-1891 m. sureguliavus Nemuno žemupio vagą nuo Smalininkų iki jo žiočių bunomis (vietinių gyventojų vadinamų špikdamiais), tokiu būdu geriau pritaikant jį laivybai, dešiniau tekėjusią senojo Nemuno upės atšaką pavasarinių potvynių metu užpylė upės nešmenys. Tad galima teigti, kad nuo tol tarp Viešvilės ir Trapėnų gyvenviečių likusioje pagrindinėje Nemuno vagoje nuo XIX a. pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo veikė keltas. Čia buvus keltą mini ir išeivis iš Viešvilės, „Viešvilės kaimo kronikų“ (Die Wischwiller Dorf Chronik) autorius Hansas Erhardtas fon Knoblochas.
Kaip prie Smalininkų, taip ir ties Viešvile tiek Pirmojo, tiek ir Antrojo pasaulinių karų metais tarp Viešvilės ir Trapėnų vokiečių karinės technikos pervežimui buvo įrengti pontoniniai tiltai. Išlikusioje senoje nuotraukoje matome pontoninio tilto vaizdą Viešvilės-Trapėnų perkėloje Antrojo pasaulinio karo metu.
H. E. fon Knoblocho „Viešvilės kaimo kronikose“ minimas keltas per Nemuną, veikęs ties Sokaičių kaimu, 87,9 km iki Nemuno žiočių. Keltu per upę galėjo būti patogu naudotis kaimo gyventojams, turėjusiems kitos Nemuno pusės užliejamose pievose ganyklų ir šienaujamų plotų. Keltą buvus prie Sokaičių gyvenvietės mini ir prof. S. Kolupaila.
Prof. S. Kolupaila mini veikusį keltą ir ties Žemutinių Eisulių kaimu. Keltas įrengtas 79 km atstumu nuo Nemuno žiočių.
Eisuliai, („Essel villa“, „Eissuln“, „Ober-Eisseln“, russ. Гарино) dar XVI a. pirmojoje pusėje buvo pakamorės Butkaus centras. Pakamorei Butkui anuomet priklausė 18 kaimų – visa 1553 m. sudaryta Viešvilės evangelikų liuteronų parapija (Hanso ir Gertrūdos Mortensenų bei Ingės Lukšaitės tyrimų duomenys), vėliau – 1722 m. (kitais duomenimis – 1724 m.) sudarytas Kasikėnų valsčius su jau buvusiomis gyvenvietėmis Smalnick villa (Smalininkai), Kussickun villa (Kusikai, Kasiskai, Kosikai, Kassigkehmen, Kasikėnai, Kazikėnai) bei Wischwilffun villa (Viešvilė), Golben villa (Pagulbinnen, Pagulbiniai), Baltuppen villa (Baltupönen, Baltupėnai), Legutt villa (Sokaiten, Sokaičiai).
Arnoldas Piročkinas,
Algirdas Sinkevičius
„Šviesos“ inform.
