Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje garsiai skambėjo ne viena apie nevaldomą nepilnamečių elgesį bylojanti istorija. Jaunuoliai ne tik spjauna į viešąją erdvę, imasi vagysčių ar įsisuka į svaiginimosi ratus, bet ir pamėgo egzekucijas prieš bendraamžius, kur kenčia vienas, o grupė ne tik smurtauja, bet dar ir viešina to vaizdus internete. Nepilnamečių elgesį tyrinėjantys specialistai sako vienu balsu: bausmių griežtinimas situacijos ne tik nepakeistų, bet ir gali pakenkti.
Statistika rodo, kad nepilnamečių nusikaltimų mažėja. Anot Vilniaus universiteto (VU) Sociologijos ir socialinio darbo instituto direktorės doc. dr. Aušros Pocienės, 2012 m. dėl nužudymų kaltais pripažinti 14 nepilnamečių, 2023 m. – 1, o iki šių metų spalio – 0. Sunkių sveikatos sutrikdymų, kai dėl jų kaltais buvo pripažinti nepilnamečiai, 2013 m. buvo 13, o 2023 m. – 5.
„Atsižvelgiant į statistiką, mes tikrai negyvename smurtinių nusikaltimų epidemijos laikais. Yra mažėjimo tendencija ir yra mažėjimo tendencija apskritai nusikaltimų, kuriuos padaro paaugliai. Dar daugiau, ir užsienio autoriai pastebi, kad mažėja nusikalstamų veikų visuomenėje ir mažėja būtent dėl to, kad jaunuoliai mažiau jų padaro. Lietuva tas tendencijas atitinka“, – sakė A. Pocienė.
Mes tikrai negyvename smurtinių nusikaltimų epidemijos laikais.
A. Pocienė
Tarptautinis jaunimo delinkvencijos ir viktimizacijos ISRD tyrimas buvo atliktas keliasdešimtyje šalių, tarp jų – ir Lietuvoje. Tyrimo metu dėmesio buvo skirta Vilniaus ir Šiaulių moksleiviams, buvo nustatyta, kad jaunų žmonių nusižengimų mažėja.
Vis dėlto visuomenę periodiškai sukrečia istorijos apie, atrodo, itin žiaurius nepilnamečių išpuolius. Pastaraisiais mėnesiais vien Klaipėdoje buvo paviešintos kelios istorijos apie paauglius, kuriuos užpuolė nepilnamečių grupės. Šių nariai bendraamžius ne tik mušė, bet vėliau užfiksuotus egzekucijos vaizdus dar paviešino ir internete. Prieš kurį laiką pavojaus varpais buvo skambinama dėl nepilnamečių rūkymo ir svaiginimosi elektronines cigaretes užpildant neaiškiais skysčiais, papildytais kvaišalų. Uostamiesčio policijai yra įkliuvę ir nepilnamečiai narkotinių medžiagų platintojai.
Paaugliai / T. Urbelionio / BNS nuotr.
Specialistai sutaria, kad visuomenę sukrečia žiaurumu pasižyminčios istorijos, tačiau akcentuojama, kad šie atvejai yra labiau išimtys, o ne kasdienybė.
Anot A. Pocienės, kartais tikrąjį vaizdą iškreipia ir žiniasklaida – atvejai neva išryškinami, paaugliai demonizuojami ir visuomenė susidaro įspūdį, jog gyvename nesaugioje aplinkoje.
Po išpuolio – grasinimai aukai
Klaipėdietis paauglys Andrius (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi – LRT.lt) nuo bendraamžių nukentėjo prieš pusmetį – šių metų birželio 28 d.
Viename uostamiesčio garažų priešiškai Andriaus atžvilgiu nusiteikusi bendraamžių kompanija paaugliui liepė atsiklaupti, dainuoti „Su gimimo diena“ bei perduoti linkėjimą vienam iš kompanijai priklausančių paauglių, tądien neva minėjusiam gimtadienį. Nepilnametis įvykdė paliepimus ir iškart po to sulaukė smūgių – jam buvo spirta į nosį, trenkta į galvą.
Smurto aktas buvo filmuojamas, o netrukus vaizdo įrašas paplito internete.
Nepilnamečių smurto protrūkis Klaipėdoje / Vaizdo įrašo stop kadrai
Pasak Andriaus mamos, kurios, siekdami nepakenkti nepilnamečiui, tikrojo vardo ir pavardės taip pat neskelbiame ir pavadiname ją Asta, smurtas prieš jos sūnų tęsėsi ir išjungus filmavimo kamerą.
Nepilnamečiui buvo sukrėstos smegenys, o dėl patirtų sužalojimų paauglys negalėjo normaliai valgyti, kvėpuoti.
Jau užpuolimo dieną Andrių vienas skriaudikų įspėjo nesiskųsti: „Pasakysi – užmušim.“ Bauginimai tęsiasi iki šiol – bendraamžiai paauglio budeliai niršta, kad šeima nusprendė netylėti ir kreipėsi į teisėsaugą.
„Kai buvo apklausa, tas nepilnametis, kuris laukia teismo, grasino ir man, ir advokatei. Nieko nebijo. Neva, jeigu bus dar daugiau kalbama apie tai, bus blogai. <…>“, – sakė Asta.
Policijai pavyko surasti visus 5 su įvykiu susijusius asmenis. Vis dėlto pasekmių už smurto aktą gali sulaukti tik vienas iš paauglio skriaudikų, nors ikiteisminio tyrimo metu ir buvo nustatyta, kad įvykyje dalyvavo daugiau paauglių ir jie buvo identifikuoti.
Vieno iš smurtavusių paauglių tėvai atsiprašė šeimos, atlygino žalą.
Policija. Asociatyvi nuotr. / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Izoliuota jaučiasi auka, o ne budeliai
Asta atvira – pusmetį besitęsiančios teisybės paieškos bei skriaudikų spaudimas gniuždo jos sūnų ir šeima jaučiasi palikta viena keblioje situacijoje.
„Vaikų teisės aiškina, kad jų rankos yra surištos, kadangi paaugliams nėra 16 metų. Jie išsikvietė, pakalbėjo su tėvais, ir viskas. Man tik pareiškė užuojautą, ir viskas. <…> Kiekvieną dieną mes jo neišleidžiame vieno į mokyklą, į sportą. Mes jį vežame, parvežame, sekame jį per programėlę. Va taip mes dabar gyvename. Visada yra įtampa, nerimaujame dėl to, kas gali būti toliau, kol nesibaigė teismas“, – sakė Asta.
Anot moters, prieš kurį laiką Andrius prie mokyklos sutiko su išpuoliu susijusius nepilnamečius. Šie užsipuolė bendraamžį, spjaudė, tačiau nemušė.
„Mes pranešėme mokyklai, vaikų teisėms, policijai. Ir po poros savaičių policija pranešė, kad ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, nes maždaug „juk neužmušė, tik pasakė, apspjovė“, – pasakojo nukentėjusio nepilnamečio mama.
Paaugliai / E. Genio / LRT nuotr.
Po šio ir panašių išpuolių Andrius bent kurį laiką negali grįžti į mokyklą, kaip minėta, gyvena suvaržytas, nes vis pasikartojantys grasinimai verčia nerimauti. Paauglio mama neslepia nuostabos dėl to, kaip po įvykio susiklostė gyvenimas – jos nukentėjęs sūnus patiria tam tikrą atskyrimą ir neteko dalies iki tol buvusio gyvenimo, o skriaudikai nepatogumų nepatiria ir gyvena taip, kaip iki išpuolio prieš Andrių, jaučiasi drąsūs.
„Jie visi eina į mokyklą, mes – neiname į mokyklą. Jie visi gyvena savo gyvenimus, vaikšto laisvai. Lyg mano vaikas būtų nusikaltęs, jis tampa izoliuotas. Vaikų teisės man reiškia tiesiog užuojautą: „Laikykitės, laikykitės.“ Už ko mums laikytis? Jie sako, kad „mūsų rankos surištos, mes nieko negalime“, turėtų keistis įstatymas, kad jie galėtų anksčiau atsakyti“, – dėstė Asta.
Per mėnesį – keliasdešimt nusikaltimų
2023-iųjų vasarą Klaipėdos centre siautė vienoje iš mieste veikiančių globos įstaigų gyvenančių nepilnamečių grupė, jie patekdavo į įvairias kavines ir pasisavindavo ten buvusius pinigus.
Klaipėda / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Vienas nuo nepilnamečių grupės nukentėjusių verslininkų, valdantis ne vieną kavinę mieste ir prašęs neskelbti jo tikrojo vardo ir pavardės, LRT.lt teigė, kad užkirsti kelią jaunuolių nusikaltimas nebuvo lengva, o procesas truko apie 9 mėnesius.
„Mes skalambijome varpais, kad gelbėkite, nes visus apvogs. Mažai kas kreipė dėmesį, tai visus ir apvogė. Per liepą buvo 37 nusikaltimai padaryti. Mes parašėme vicemerams, jie pakvietė susitikti, susitikome ir pasakė, kad tiesiog visi nežino, ką daryti. Nes jie (nusikalstantys nepilnamečiai – LRT.lt) yra tokie jauni ir su jais neįmanoma nieko padaryti. Mums viskas pasibaigė tuo, kad du iš jų į kolonijas pasodino. Vaikų namai grąžino dalį pinigų, o kai vienam suėjo 18 metų, tai iš jo nuskaito. Jį paskui dar su narkotikais sulaikė“, – pasakojo verslininkas.
Elektroninės cigaretės / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Pašnekovas taip pat pabrėžė, kad turint verslą miesto centre neretai tenka stebėti įstatymus pažeidžiančius paauglius, kurie nesulaukia institucijų dėmesio, – į akis krenta nemažai elektronines cigaretes rūkančių, smulkias vagystes vykdančių nepilnamečių.
„Būna taip, kad vyresnieji iškrato jaunesnių kišenes ir atėję į kavinę prašo pastambinti tuos centus. <…> Gali išbetonuoti visas gatves, pasodinti gražius medžius, bet jeigu vaikų niekas neužima, tai neturi prasmės“, – teigė pašnekovas.
Kartais policijai belieka laukti
Policija kol kas nefiksuoja augančio nepilnamečių nusikalstamumo ir situacijos nedramatizuoja, tačiau neslepiama, kad įstatymų ribas peržengiančių jaunuolių vis pasitaiko.
„Vertinant apskritai, visada yra to nepilnamečių nusikalstamumo. Tik kartais būna suaktyvėjimų, kai jie aktyviau susiburia į grupuotes, sužino visuomenė ar nukenčia daugiau. Tačiau nėra taip, kad nusikalstamumas būtų žymiai paaugęs ar sumažėjęs. Metai po metų tendencijos yra panašios“, – teigė Klaipėdos miesto policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininkė Vitalija Sukauskienė.
Policija. Asociatyvi nuotr. / V. Raupelio / LRT nuotr.
Dažniausiai nepilnamečiai policijai įkliūva dėl dviejų tipų nusikaltimų. Dalis ribas peržengia, kai asmeninių konfliktų metu imasi smurto, didelė dalis įkliūva darydami turtinio pobūdžio nusikaltimus – bando pasisavinti svetimą turtą.
Nepilnamečiui nusikaltus pradeda veikti tam tikras algoritmas, situacija susidomi vaiko teisių gynėjai, ugdymo įstaigos atstovai ir pan. Nusikaltusiajam gali būti skirtos minimalios, vidutinės priežiūros priemonės, bendraujama tiek su vaiku, tiek su jo šeima.
Anot V. Sukauskienės, daliai įstatymus pažeidusių vaikų šios priemonės yra naudingos ir tie jauni žmonės nebekartoja nusikaltimų, tačiau yra ir tokių, su kuriais pareigūnai susitinka vėl ir vėl.
„Yra tokių, kurių niekas nepakeičia. Jie nuo jauno amžiaus, matyt, nelabai girdi tai, kas jiems yra sakoma, kas jiems gresia. Jiems patekimas į areštinę yra kažkas tokio, jie yra pasiekę tam tikrą lygį. Atrodo, kad jie siekia būti nusikalstamajame pasaulyje. Yra ir tokių. Sunkiausia yra su tais, kurie nusikaltimuose nemato nieko bloga. <…> Išėję iš mūsų jie vėl galvoja, ką su kažkuo vėl padaryti“, – sakė pašnekovė.
Atrodo, kad jie siekia būti nusikalstamajame pasaulyje.
V. Sukauskienė
Pareigūnė pastebėjo, kad neretai tokie nepilnamečiai, kurie nusikaltimuose neįžvelgia nieko bloga ir nusikalsta pakartotinai, susiduria su sunkumais šeimose arba jų neturi. Kai kuriems jaunuoliams, linkusiems nusikalsti, kaip paaiškėja, būna reikalinga ir medikų pagalba.
„Dažnai mūsų bėda yra tada, kai jie susiburia. Po vieną jie galbūt nėra tokie drąsūs. Bet kai susiburia grupelė, jie įgauna drąsos, jaučiasi nebaudžiami. <…> Iki 14 metų mes visiškai su jais negalime nieko padaryti“, – sakė V. Sukauskienė.
Neretai į grupes susiburia skirtingo amžiaus nepilnamečiai. Anot V. Sukauskienės, grupėje pasitaiko ir šešiolikmečių, ir keturiolikmečių, dar jaunesnių – dvylikos metų amžiaus – narių, tad nors šie vaikai nusikaltimą ir įvykdys kartu, anaiptol ne visi galės už tai atsakyti.
„Jie auga. Pirmuosius žingsnius pradeda gal net ir 11 metų. Taip ir laukiame tų 14 metų, kol galėsime bent kokią priemonę panaudoti“, – sakė pareigūnė.
Nepilnamečiai. Asociatyvi nuotr.
V. Sukauskienė pabrėžė, kad neretai nepilnamečių veiksmai bei jau įkliuvus pareigūnams pateikiamos versijos ir paaiškinimai, atrodo, visiškai nedera.
„Kartais iš įrašo atrodo, kad baisiai pasielgė, kad yra labai smurtauti linkę. Tačiau kai su jais kalbi, jie tokie net neatrodo. Jie bando save teisinti, jeigu jau prisipažįsta. Kiti, aišku, bando atsakomybės išvengti, nusimesti nuo savęs, kad jiems įtaką padarė draugai. Yra ir tokių, kurie, atrodo, tikrai gailisi. Tie tikrieji nusikaltėliukai, kai su jais bendrauji akis į akį, atrodo geri vaikai, žiūri nekaltomis akimis ir nė nepagalvotum, kad galėtų taip elgtis. Bet išeina, susiranda grupę bendraminčių ir tuomet užauga sparnai. Neatmeskime ir to, kad jie kartais ir pavartoja visokių dalykų“, – dėstė pašnekovė.
Užmirštamos aukos nori atgailos, keršto
Neretai nepilnamečiams nusikaltus ir informacijai apie įvykį išplitus socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje, daug dėmesio sulaukia būtent pats nusikaltusiųjų poelgis, įvairios diskusijos apie įvykį pan., tačiau aukos, kaip ir jau minėto Andriaus atveju, jaučiasi paliktos nuošalyje ir tarsi turi išsikapstyti pačios.
„Į ką labai retai atkreipiamas dėmesys – į aukas. Kai žmonės ar jų vaikai nukenčia nuo nepilnamečių, tai aišku, kad tai yra tikrai labai didelis skausmas ir daug jausmų kyla. Sakyčiau, Lietuvoje mažai kalbame apie pagalbą aukoms. Ko iš esmės aukos, manau, nori ir ką rodo tyrimai – kaip su tuo susidoroti ir nori elementaraus smurtautojo atsiprašymo, atgailos, grįžtamojo ryšio. Aišku, kadangi jausmai būna labai įvairūs, tai žmonės ir pyksta, ir nori atpildo, ir netgi keršto“, – akcentavo VU Sociologijos ir socialinio darbo instituto direktorė doc. dr. A. Pocienė.
Psichologinis smurtas / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Pašnekovė pabrėžė, kad tokia aukų reakcija yra suprantama, tačiau būtina suprasti, jog ne aukos, o atitinkamos institucijos turi reaguoti į įvykį ir priimti sprendimus.
Nors kai kurioms aukoms gali atrodyti, kad jauni nusikaltėliai tarsi sausi lipa iš balos ir už savo poelgius atsakomybės nesulaukia, mokslininkė itin teigiamai vertina tai, kad Lietuvoje nepilnamečiai negali atsakyti taip, kaip suaugę.
„Jie ne veltui yra nepilnamečiai. Čia yra dėl jų tos psichologinės ir socialinės brandos. Juk jie negali nei dirbti, nei tuoktis, nei balsuoti. Įstatymas saugo tą jų amžiaus tarpsnį, bet tai nereiškia, kad reikia nereaguoti. Reikia reaguoti ne baudžiamosiomis priemonėmis. Klausimą spręsti reikia, bet kaip? Baudžiamoji atsakomybė, įkalinimas tikrai to nesprendžia“, – sakė A. Pocienė.
Įkalinimas problemos nesprendžia
Nepilnamečių įkalinimas, pasak A. Pocienės, būtų tik problemos įšaldymo būdas – vaikas kuriam laikui tiesiog būtų atskirtas nuo aplinkos, kurioje veikė. Tiesa, tikėtina, taip pat būtų patenkintas nukentėjusiųjų keršto troškimas.
„Tas vaikas vėliau išeis. Gerai, jeigu išeitų toks pats, bet išeis dar labiau paveiktas kalėjimo. Kriminologai pasisako už tai, kad reikia jungti visą grupę kitų socialinės kontrolės priemonių. Baudžiamoji atsakomybė turi būti tik kraštutiniu atveju, kai kitaip neįmanoma. Yra problema ir tai, kad galbūt mes laiku nepastebėjome, o vaikas nudreifavo iki smurtinių nusikaltimų“, – pabrėžė A. Pocienė.
Paaugliai / Pixabay nuotr.
Pozicijos, jog griežtos bausmės nepilnamečiams problemos neišsprendžia, laikosi ir VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros doc. dr. Gintautas Sakalauskas.
„Mes turime griežtą baudžiamosios atsakomybės modelį Lietuvoje. Už didžiąją dalį nusikalstamo elgesio taikome baudžiamąją atsakomybę nuo 14 metų, nors, kaip rodo tyrimai, šiais laikais jaunimo socialinė branda yra gerokai pailgėjusi ir socialiai subręstama daug vėliau. Dar jaunesnių vaikų įtraukimas į tokį griežtą atsakomybės modelį būtų didžiulė rizika ir jų gyvenimams, ir visuomenei ilgalaikėje perspektyvoje“, – dėstė G. Sakalauskas.
Lietuvoje veikia vadinamieji socializacijos centrai, kur kartais nepilnamečiai gali būti perkeliami, jeigu kitos – švelnesnės – priemonės nepadeda pasiekti elgesio pokyčių ir nepilnametis vis nusikalsta. Tokius centrus G. Sakalauskas linkęs vertinti labiau neigiamai nei teigiamai.
„Kalbant apie vadinamuosius „socializacijos“ centrus, tai yra nesusipratimas pats savaime. Socializacija vyksta visą žmogaus gyvenimą, ji negali būti įterpta į kažkokios uždaros institucijos rėmus. Tai yra sovietų pedagogikos ideologo Antono Makarenkos filosofijos likučiai, kurią ligi šiol turime, pagal jo idėją buvusius specialiuosius auklėjimo ir globos namus tiesiog pavadinome „socializacijos“ centrais, manydami, kad uždara mokykla padarys iš tų vaikų gerus žmones“, – teigė G. Sakalauskas.
Paaugliai / Elijah M. Henderson/Unsplash nuotr.
Jis taip pat įsitikinęs, kad į socializacijos centrus pakliūvantiems vaikams reikia ne atskiros uždaros mokyklos, o intensyvių, į šeimą orientuotų socialinių paslaugų.
„Deja, bet šiai sistemai, nepaisant jos neveiksmingumo, jau 5-erius metus teikiama „paliatyvioji slauga“, užuot ją panaikinus ir rėmus išties geras iniciatyvas, pavyzdžiui, Švenčionių rajone įsikūręs „Terapinis ūkis“, kuriame vaikai ugdomi santykiu ir kuris šiemet gavo prezidento apdovanojimą“, – sakė mokslininkas.
Kai kur bausmės – ir jaunesniems
Daugumoje Europos Sąjungos (ES) valstybių nepilnamečių atsakomybės amžius yra toks pat arba panašus kaip ir Lietuvoje. Vis dėlto yra išimčių.
Veikiausiai viena ryškiausių – Australija, kur vaikų atsakomybės riba yra 10 metų amžius. Tiesa, viešai pateikiamais duomenimis, nepilnamečių nusikalstamumas šioje šalyje auga. Skelbiama, kad policija 2022–2023 m. fiksavo 6 proc. daugiau pažeidėjų nei 2021–2022 m.
Vis dėlto G. Sakalauskas pastebi, kad ir Lietuvoje nepilnamečiams numatoma atsakomybė – gana griežta ir neatitinka jaunuolių raidos.
„Mes išsiskiriam tuo, kad turime dviejų ribų minimalaus baudžiamosios atsakomybės amžiaus modelį, koks buvo SSRS ir Jugoslavijoje. Jokia kita ES šalis, įskaitant ir Estiją bei Latviją, tokio modelio ne(be)turi, nes jis yra nelogiškas ir buvo paremtas totalitarine ideologija. Vaikai nebręsta ir nesubręsta, orientuodamiesi pagal atskirus Baudžiamojo kodekso straipsnius, tai tėra teisinės konstrukcijos“, – sakė VU mokslininkas.
Teismas. Asociatyvi nuotr. / E. Ovčarenko / BNS nuotr.
Pasak pašnekovo, Europoje tokio amžiaus vidurkis yra maždaug 14,5 metų, pavyzdžiui, visose Skandinavijos šalyse – 15 metų, Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje – 14 metų, Belgijoje – faktiškai 18 metų, tačiau gretimuose Nyderlanduose – 12 metų.
Bet G. Sakalauskas akcentuoja, kad vertinti tik patį minimalų baudžiamosios atsakomybės amžių yra labai trumparegiška ir apgaulinga.
„Svarbus yra ne tiek pats amžius, bet tai, kokia priemonių sistema yra numatyta, nuo kurios tas amžius iš esmės ir priklauso. Pavyzdžiui, Nyderlanduose, be visų auklėjamųjų priemonių, vaikams nuo 12 iki 16 metų maksimali gresianti bausmė net už sunkiausią smurtą yra 1 metų laisvės atėmimas. Pas mus nuo 14 metų amžiaus maksimali gresianti bausmė yra net 10 metų laisvės atėmimo ir kitų Europos šalių kontekste tai yra išskirtinai didelė bausmė. Taip pat kitose šalyse, kur ši amžiaus riba yra žemesnė (pvz., Škotijoje, Šveicarijoje), vaikams gresiančios sankcijos nėra tapačios mūsų baudžiamosios atsakomybės priemonių sistemai, kuri yra labai griežta. Anglijoje ir Velse minimali amžiaus riba baudžiamajai atsakomybei yra 10 metų, bet laisvės atėmimą galima taikyti tik nuo 16 metų“, – apie tai, kad žemesnė amžiaus riba nereiškia griežtų bausmių nepilnamečiams, aiškino G. Sakalauskas.
Pas mus nuo 14 metų amžiaus maksimali gresianti bausmė yra net 10 metų laisvės atėmimo ir kitų Europos šalių kontekste tai yra išskirtinai didelė bausmė.
G. Sakalauskas
Jis taip pat pabrėžė, kad vaikų nusikalstamo elgesio apraiškos, apimtys ir tendencijos visiškai nepriklauso nuo to, kokia yra minimali baudžiamosios atsakomybės riba, tad bauginimai gresiančiomis bausmėmis – tik oro virpinimas.
„Vaikai negalvoja apie padarinius ir jų nenumato, todėl bet koks grasinimas yra beprasmiškas. Taikomos priemonės yra tik reakcija į buvusį elgesį ir ji pirmiausia turi matyti to konkretaus vaiko gyvenimo ateityje perspektyvą. Be to, visos šalys numato vadinamąsias vaiko gerovės užtikrinimo priemones socialinių paslaugų sistemoje, taikomas iki vaikui pasiekiant asmeninės teisinės atsakomybės amžiaus ribą. Lietuvoje tokiais atvejais yra numatyta vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių sistema, taikoma ir patiems vaikams, ir jų tėvams“, – sakė G. Sakalauskas.
Policija. Asociatyvi nuotr. / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Būtina pagalba, o ne tik bausmės
Specialistai linkę pabrėžti, kad nusikalstantiems paaugliams neretai yra būtina pagalba, o ne griežtos bausmės.
Pastebima, kad į smurtinį elgesį gali būti linkę tie vaikai, kurie patys namuose patiria įvairaus pobūdžio smurtą.
„Paauglių nusižengimai ar nusikaltimai yra jų pagalbos šauksmas. Gal jie patys sąmoningai to nesuvokia, bet tokiu savo elgesiu jie signalizuoja apie problemas. <…> Galbūt tie vaikai, kurie smurtauja, patys yra aukos. Pavyzdžiui, nuolatinės patyčių aukos“, – teigė VU mokslininkė A. Pocienė.
Nepilnamečiai. Asociatyvi nuotr. / D. Umbraso / LRT nuotr.
Neatmetama, jog smurtinį vaikų elgesį gali lemti ir tam tikri kompiuteriniai žaidimai, kuriuose netrūksta smurtinių scenų. Anot mokslininkės, daug tokių žaidimų žaidžiantys jaunuoliai ilgainiui pripranta prie smurto ir tampa mažiau jautresni vertindami savo elgesį.
Tai, kad nusikalstantiems vaikams reikia pagalbos, akcentuota ir Nacionalinio žmogaus teisių forumo metu. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė pabrėžė, kad atsakomybę už nepilnamečio poelgius turi prisiimti tiek tie, kas jį ugdė ir juo rūpinosi, tiek pats vaikas.
„Pripažinkime, kad visuomenė yra linkusi izoliuoti, linkusi uždaryti ir linkusi galvoti, kad tie vaikai arba pasitaisys, arba išeis jau suaugę, bet mums nereikės už juos atsakyti, nereikės būti jų šeimų nariais, jų artimaisiais. Čia turbūt yra pats baisiausias dalykas, su kuriuo reikia mūsų visuomenei susigyventi ir suprasti, kad tie vaikai yra mūsų visuomenės dalis. Ir jeigu jie patenka į socializacijos centrą, tai jie patenka trumpam laikui, kad galėtų gauti labai aiškias, kvalifikuotas paslaugas ir vėl grįžti į savo aplinką“, – sakė E. Žiobienė.
Edita Žiobienė / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė taip pat pastebėjo, kad visuomenėje paprastai garsiai nuskamba nepilnamečių žiaurumu sukrečiantys atvejai, tačiau jie yra reti.
Vilniaus savivaldybės vicemerė Simona Bieliūnė pastebėjo, kad savivaldybės atstovams tariantis ir vertinant vaikų mieste elgesį ir bandant suprasti jo priežastis aiškėja, kad vieno paveikslo nėra ir kad ne pagal visuomenės lūkesčius gali elgtis tiek vaikai iš iššūkius patiriančių ar socialinės rizikos šeimų, tiek iš finansinio nepritekliaus nejaučiančių ir priklausomybių nekamuojamų šeimų.
„Ten yra ir vaikų, kurie privačias mokyklas lanko, gyvena labai pasiturinčiose šeimose ir ten jokių vaikų teisių pažeidimų identifikuoti ar pripažinti mes negalime, nes vaikas turi viską. Išskyrus tai, ko jam labiausiai reikia, – asmeninio ryšio, laiko su šeima, buvimo. Tą mes laikome pagrindiniu apsauginiu faktoriumi, kai kalbame apie nepageidaujamą elgesį“, – sakė S. Bieliūnė.
