Savivaldybės administracijos paskelbta žinia, kad Jurbarke bus statomi biokuru kūrenami katilai, vieniems gyventojams suteikė vilties sulaukti pigesnės šilumos, kitus privertė nuogąstauti, kad miškai taps dykynėmis. Jurbarko miškų urėdas Faustas Bakys tvirtina, kad kirtimo ir jaunuolynų retinimo atliekų, malkinės medienos mūsų miškuose užteks kelioms kartoms, nes kasmet miško priauga dvigubai daugiau, nei iškertama.
Parduoda visas medienos atliekas
„Medienos atliekos yra patys pigiausi energetiniai ištekliai, todėl visi miestai aplink Jurbarką turi biokuru kūrenamas katilines. Mūsų kaimynų iš Šakių, Raseinių, Tauragės, Šilutės, Šilalės patirtis rodo, kad šilumą galima gaminti daug pigiau. Mums belieka tik sveikinti AB „Kauno energija“ iniciatyvą statyti biokuru kūrenamus katilus ir Jurbarko šilumos tinklų katilinėje, – sakė Jurbarko miškų urėdas F. Bakys.
Valstybinius miškus valdančios urėdijos žaliavą biokurui pradėjo ruošti prieš trejus metus – ištraukia iš kirtaviečių šakas ir medienos atliekas, sudeda ten, kur lengva privažiuoti ir galima patogiai pastatyti smulkinimo techniką.
Jurbarko miškų urėdija biokuro negamina – šakų ir kirtaviečių atliekų nesmulkina, bet parduoda jas tiems, kurie ruošia biomasę katilinėms. Biokurui tinka viskas, kas atlieka kertant mišką, bet biokuro gamintojai mielai perka ir malkas, nes malkų skiedros yra kaitresnės nei susmulkintos šakos.
Urėdija biokuro gamintojams nusikirsti parduoda ir grioviuose augančius krūmus, nes kaip ir ūkininkai, valstybinė įmonė turi valyti ir prižiūrėti savo teritorijoje esančius melioracijos griovius. Anksčiau juose augantys krūmai buvo laikomi beverčiais, o dabar žaliavą biokurui parduodančios urėdijos valstybei uždirba papildomų lėšų.
„Urėdijos turi gavusios ir biokuro biržos užduotis – jei prekyboje pritrūktų biokuro, turėtume pagaminti ir parduoti. Kol kas to daryti neteko, nes dvi praėjusios žiemos buvo šiltos ir biokuro gamintojai sukaupė didelius jo kiekius. Dėl to smarkiai nukrito ir medienos pardavimo kainos, o miškuose susikaupė dideli žaliavos kiekiai – miško lankytojai tikriausiai pastebėjo į krūvas sukrautas šakas“, – pasakojo urėdas.
Tokia padėtis Jurbarko miškų urėdijos nedžiugina: krūvose sukrautos šakos vasarą kaista, merkiamos lietaus pūva, per ilgesnį laiką tampa nekokybiškomis.
Biokurui gaminti kasmet nuperkamas ir didžiulis kiekis malkų. Nors ir malkų pardavimas šią žiemą visiškai sutriko, malkinė mediena vis dar turi paklausą – neseniai Jurbarko miškų urėdija pardavė 3 tūkst. kub. m malkų.
„Malkinę medieną perka ir baldinių plokščių gamintojai, tačiau medienos atliekos ir šakos jiems netinka – tai tik biokuro žaliava“, – sakė urėdas.
Kainos – konkurencingos
Jurbarko miškų urėdijos vyriausiasis inžinierius Vidmantas Šidlauskas sako, kad kasmet urėdija vis daugiau paruošia parduoti biokuro žaliavų.
„Prioritetinė žaliava biokurui – kirtimų atliekos, jas stengiamės parduoti pirmiausia, kad neliktų miške supūti. O malkinę medieną biokurui visada gaminome ir visada ji turėjo paklausą“, – sakė V. Šidlauskas.
Urėdijos vyriausiasis inžinierius tvirtina, kad per metus valstybės įmonė įsipareigojo parduoti 10,5 tūkst. kub. m biokuro žaliavos. Pernai pavyko parduoti tik maždaug 75 proc. – apie 7400 kub. m. Nors sutartys parduoti biokuro žaliavas buvo sudarytos visam kiekiui, tačiau atpigus malkinei medienai, biokuro gamintojai daugiau pirko malkų.
V. Šidlauskas informavo, kad Jurbarko miškų urėdija kasmet parduoda po 14–15 tūkst. kub. m malkinės medienos, antra tiek jos nuperka baldinių plokščių gamintojai. Biokurui smulkinti perkamas ir spygliuočių popiermedis, jo taip pat parduodama nemažai – kasmet bene po 10 tūkst. kub. m.
Medieną urėdija parduoda šiuolaikiškai – per pusmetinius elektroninius aukcionus. Kai jie neįvyksta, skelbiami trumpalaikio pardavimo aukcionai. Šiltos žiemos smarkiai sumažino biokurui gaminti tinkamų medienos atliekų ir malkų paklausą, tačiau prekyba nesustojo.
„Vis dėlto per keletą trumpalaikio pardavimo aukcionų sugebėjome parduoti suplanuotą medienos ir biokuro žaliavų kiekį. Tik kainos krito kone iki savikainos lygio“, – neslepia Jurbarko miškų urėdijos vyriausiasis inžinierius.
Užtat, pasak V. Šidlausko, gerokai suintensyvėjo mažmeninė prekyba: gyventojai skuba apsirūpinti malkomis, todėl dabar urėdijoje – pats prekybos sezonas. Kubinis metras antros ir trečios klasės malkinės medienos kainuoja iki 16,5 euro, brangesnės tik uosinės ir ąžuolinės malkos.
„Esame pasirengę tiekti biokurą ir biržai – įvykdėme viešuosius prikimus biokuro smulkinimo paslaugai įsigyti, nors dar nė vieno kubinio metro biokuro per biržą nepardavėme. Tikriausiai dėl to, kad mūsų kaina – konkurencinga, nustatyta aukcione. Ne paslaptis, kad biokuro gamintojai labai daug biokuro pagamina dykai gavę žaliavų – seniūnijos jiems atiduoda išvalyti griovius, nukirsti pakelės krūmus. To neturėtų būti“, – įsitikinęs Jurbarko miškų urėdijos vyriausiasis inžinierius.
Paruošti šakas – nesudėtinga
Miško ruošos, prekybos ir techninio padalinio viršininkas Jonas Šefleris tvirtina, kad paruošti biokuro žaliavą nėra sudėtinga. Kirtimuose šakos kraunamos į krūvas, šiek tiek paliekamos apvysti, kad greičiau nubirtų spygliai, o tada suvežamos ir sudedamos aikštelėse, kad lengviau būtų privažiuoti smulkinimo technikai.
Viešvilės girininkijos miške praėjusį rudenį sukrautą biokuro žaliavų kaupą darbininkai apdengė – norėta apsaugoti šakas nuo sniego, tačiau žiemos šiemet beveik nebuvo. Tokių kaupų kiekvienoje girininkijoje sukrauta po du–tris.
„Mažiau ten, kur miškai šlapi ir šakos klojamos į valksnas, kad technika neklimptų. Žinoma, lapuočių šakas lengviau parduotume, jų skiedros kaitresnės, bet ir patiems kitos išeities nėra“, – neslepia Jurbarko miškų urėdijos Miško ruošos, prekybos ir techninio padalinio viršininkas.
Kaupas, kurį susmulkinus bus apie 250 kub. m biokuro, jau parduotas. Į jo vietą netrukus bus kraunamos naujos kirtavietės atliekos. Miško kirtėjai šakas iškart deda į krūvas, o traukiant iš kirtaviečių medieną, stengiasi per jas nevažinėti, kad nesumaišytų su žemėmis.
Pirkėjų Viešvilės miškų urėdijoje netruko sulaukti ir keli šimtai kubinių metrų malkų – jas taip pat jau buvo ruošiamasi smulkinti biokurui.
„Surenkame miške viską, kas vertinga ir ką galime parduoti. Toks ir turi būti šeimininkiškas ūkininkavimas“, – apžiūrinėdamas kirtavietę, tvirtino Jurbarko miškų urėdijos vyriausiasis inžinierius V. Šidlauskas.
Pasak jo, dar galima būtų biokurui parduoti ir jaunuolynų ugdymo atliekas – nukirstus nereikalingus, neišsivysčiusius medelius. Dabar jie klojami ant žemės ir paliekami supūti. „Neparduodame, nes kaina labai didelė – reikėtų valstybės dotacijos. Manau, kad kitose šalyse taip ir daroma“, – sakė V. Šidlauskas.
Inžinierius įsitikinęs, kad po kelerių metų visi savo namus šildysime biokuru – Lietuvoje dar yra tiek daug krūmais ir menkaverčiais medynais apžėlusių kampelių, kad nuodėmė būtų palikti juos likimo valiai.
Taškus sudėlios birža
Jurbarko miškų urėdas F. Bakys džiaugiasi, kad vis daugiau biokuro parduodama per „Baltpool“ biokuro biržą.
„Biokuro gamintojai ir šilumos gamintojai susieja šilumos kainą su biokuro įsigijimo kaštais – gali būti, kad jie vadovaujasi bendra šilumos rinka. Manyčiau, kad biokuru kūrenamų katilinių šiluma galėtų būti gerokai pigesnė, tad kuo daugiau tokių katilinių Lietuvoje turėsime, tuo geriau visiems bus“, – įsitikinęs urėdas.
Pasak F. Bakio, prekyba biokuru per biržą turėtų padėti atsikratyti tarpininkų, sumažinti biokuro kainą ir susieti biokuro gamintojus su geografiškai artimiausiais pirkėjais.
Dabar biokurą Jurbarko miškuose gaminančios įmonės veža į Panevėžį, Druskininkus ir kitas tolimas Lietuvos vietas. Gali būti, kad smukus biokuro paklausai, verslininkai džiaugiasi galintys parduoti produkciją ir nesvarsto, ar apsimoka ją taip toli vežti – juk biokuras yra gendantis produktas.
„Tačiau manau, kad tokia sumaištis laikina – įsibėgėjus biokuro biržos veiklai, visi taškai bus sudėti į vietas: katilines biokuru aprūpins artimiausi tiekėjai, nes tik taip galima užtikrinti mažiausią kainą“, – įsitikinęs Jurbarko miškų urėdas.
F. Bakys sako galintis drąsiai garantuoti, kad medienos atliekų ir šakų biokurui gaminti mūsų miškuose niekada nepritrūks. O ir krūmai grioviuose taip greitai atželia, kad tik spėk kas treji ar ketveri metai juos kirsti.
„Dabar Lietuvoje biokuro nėra kur dėti, bet ir padidėjus paklausai, jo tikrai nepritrūks. Galite drąsiai Jurbarke statyti biokuro katilinę, nes tai pats pigiausias šilumos šaltinis“, – užtikrino Jurbarko miškų urėdas F. Bakys.
Daiva BARTKIENĖ
