Penktadienio popietę buvusioje Vytėnų mokykloje ant medinių klasės grindų žaidžiant saulės spinduliams pro atvirus langus sklido seniai užmirštas džiugus klegesys. Ne, čia negrįžo mokiniai, tačiau vyko ypatinga pamoka – pasinerti į kūrybą pakvietė žinoma menininkė Nomeda Marčėnaitė.
Panemunės pilies projektų vadovė Daura Giedraitienė, sužinojusi apie savo kurso draugės rengiamus puodeliavimus, sumanė ją pasikviesti į Pilies kaimą. Paaiškėjo, kad Nomeda šiuo metu dirba drauge su VšĮ „Verslas ar Menas“ direktore Egle Jokužyte, kuri leidžia knygeles vaikams su regėjimo negalia. Eglė atvežė gražiausios 2015 metų knygos nominaciją pelniusią knygą „Sparnuotosios raidės. Leonardo da Vinci pasakos reginčiųjų ir Brailio raštu“, kurią iliustravo dar vienas Nomedos ir Dauros kurso draugas dailininkas Vilmas Narečionis, bei Vilmo ir Nomedos pieštų atvirukų, už kuriuos buvo galima paaukoti neregintiems vaikams skirtiems projektams.
N. Marčėnaitė ir E. Jokužytė Pilies kaimą įtraukė į savo maršrutą po Lietuvą ir čia surengė dirbtuves. Į puodeliavimą susirinko per 20 dalyvių iš Jurbarko ir Pilies kaimo, tradiciškai menui neabejingų moterų ir keletas vaikų. Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentų dirbtuvėse puodeliautojai įvairiomis technikomis dekoravo porcelianinius puodelius.
N. Marčėnaitė iš karto sužavėjo šiltu bendravimu, smagiomis istorijomis ir neįkainojamos patirties dalijimusi.
„Su mano pagalba yra išdekoruota jau tūkstančiai puodelių. Išdekoruotas puodelis – tai žingsnis į kitus labai svarbius dalykus“, – Nomedai puodeliavimas – tai būdas pasakyti, kas svarbu, neprarasti kūrybinių gabumų, menu kalbėti apie socialines problemas.
„Kaip iš 100 proc. piešti mokančių vaikų tampama 100 proc. nemokančiais piešti suaugusiais?“ – klausė menininkė ir pati atsakė, kad vaikai gimsta kūrybingi ir nereikia jų ugdyti – tik nežlugdyti.
Lankydamasi mokykloje N. Marčėnaitė patyrė, kad vaikai paišyti nustoja trečioje-ketvirtoje klasėje. Nepagirti, lyginami vienas su kitu, jie praranda įgimtą kūrybos dovaną ir įgyja baimę pasirodyti esą kitokie.
Susitikimo dalyvėms taip pat teko įveikti balto lapo – pradžios baimę. Kur dėti pirmą tašką? Nuo ko pradėti?
„Kūryba – visai kitame smegenų pusrutulyje negu logika. Gadinkit lapą, užsukite smegenis“, – ragino menininkė, kiekviename pripaišytame lape atradusi gražiausius elementus, renginio dalyves padrąsindama perkelti savo meną ant puodelių.
Trys valandos prabėgo akimirksniu. Puodeliai linksmėjo, taškėsi spalvomis ir faktūromis, žydėjo gėlėmis, plazdėjo paukščiais ir bitėmis, ošė bangų purslais, raitėsi įmantriausi raštai. N. Marčėnaitė prisėsdama prie kiekvienos dalyvės patardavo, kokius dažus naudoti, kokias spalvas derinti, o tuo pačiu suregzdavo kokią šmaikščią istoriją. Baigiančioms darbą moterims E. Jokužytė papasakojo apie Brailio raštą, savo darbą šioje srityje. Kiekviena puodeliautoja ant puodelio dugno Brailio raštu užrašė savo vardo pirmąją raidę.
Nomeda ėmėsi fotografės pareigų. Kiekvienas puodelis ir užrašai buvo įamžinti. Medžiaga bus panaudota N. Marčėnaitės ir E. Jokužytės projektuose, rengiant naują knygą.
Šiltas, saulėtas ir jaukus vakaras neskubino puodeliautojų išskirstyti. VDA studentų nakvynės namuose iki šeštadienio ryto likusios viešnios susėdo su moterimis puodelio arbatos. Nomeda buvo atvira – papasakojo apie savo vaikus, problemas juos auklėjant, moterys domėjosi jos darbais, projektais.
Pasivaikščiojusi po Pilies kaimo apylinkes menininkė ruošėsi dar padirbėti – spaudė užsakymų terminai, o šeštadienį puodeliauti jau kvietė Eičių gyventojus.
Kūrybinių dirbtuvių dalyvės iš susitikimo išsinešė ne tik spalvingus puodelius, bet ir dalelę energijos, pozityvumo ir atvirumo. Galbūt N. Marčėnaitė sugrįš į Panemunės pilį vasaros pradžioje, kad kuo daugiau žmonių galėtų prisiminti tai, ką prarado bėgant metams – drąsą kurti.
Jūratė Stanaitienė
