Garbingą 30-mečio jubiliejų pasitinka bene didžiausia organizacija šalyje – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS). Tiek pat metų skaičiuoja ir šios sąjungos Jurbarko filialas, į šventinius renginius organizacijos narius ir visus jurbarkiečius pakvietęs paskutinį spalio savaitgalį.
Sukvietė bendražygius
Jubiliejų primins Jurbarko dvaro parke, netoli tilto per Mituvą pasodintas ir trispalviais kuoleliais sutvirtintas ąžuoliukas. Medelį padovanojo Antanas ir Dalia Plienaičiai. Sodinti ąžuoliuką susirinko ne tik tremtį ir kalinimą iškentėję jurbarkiečiai, bet ir jų šeimų nariai, valdžios ir visuomenės atstovai.
Šeštadienį po šv. Mišių Švč. Trejybės bažnyčioje dar didesnis būrys tautos tragedijos liudytojų ir jiems prijaučiančiųjų rinkosi į Jurbarko viešąją biblioteką – apžvelgti nueito kelio, atliktų darbų, pabūti būryje, prisiminti išėjusiuosius ir planuoti ateities darbus.
„Žmogus, sukūręs šeimą, stato namą, sodina medžius ir augina vaikus. Visi mes esame viena šeima. Tvirta ir vieninga. Tokie ir pasitinkame organizacijos 30-metį“, – sakė LPKTS Jurbarko filialo valdybos pirmininkė Irina Pažereckienė.
1988 m., kai nukentėję nuo sovietinio režimo, ištremti ir grįžę į gimtinę, kalėję, kankinti ir išgyvenę žmonės būrėsi į klubą „Tremtinys“, jų buvo per 1200. Šią dieną organizacijoje beliko apie 200 narių. „Daug mūsų jau iškeliavo anapilin, nemažai vaikai išsivežė į kitus miestus, tačiau dabar prie mūsų prisijungia tremtinių palikuonys – vaikai, anūkai. Esame gyvi ir veiklūs“, – tikina I. Pažereckienė.
Bibliotekos salė buvo artipilnė. Pakviestųjų buvo per 150, tačiau ne visiems sveikata ar kitos priežastys leido atvykti į šventę, o atvykusieji džiaugėsi matydami vieni kitus, galimybe pasidalyti nors ir labai skaudžiais, bet brangiais prisiminimais.
Lieję valstybės pamatus
Menišką ir prasmingą dovaną dovanojo Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro aktoriai, suvaidinę ištrauką iš spektaklio „Tiltai į tėviškę” apie kraštiečius, menininkus, tremtinius, Panemunės krašto kultūrininkus, diskutuojančius su Vydūnu.
Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius dėkojo tremtiniams ir politiniams kaliniams už jų vienybę bei žadėjo kitais – Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtais partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto metais deramai pagerbti ir įamžinti istorinę prezidentūrą – jo vadavietę. Padėkos raštus už atliekamą didelį darbą, įprasminantį skaudžią tautos istoriją, meras įteikė jurbarkiškiui LPKTS valdybos pirmininkės pavaduotojui Edvardui Strončikui, už aktyvią ilgametę veiklą, principingumą – I. Pažereckienei, už ilgametę kultūrinę veiklą vadovaujant politinių kalinių ir tremtinių chorui „Versmė“ – Marijai Elenai Tautkuvienei. Režisierė Danutė Budrytė-Samienė padėkos sulaukė už Lietuvos laisvės kovų, trėmimų, skaudžios tautos istorijos įprasminimą kultūrinėje veikloje.
„Stovėdamas prieš šią auditoriją jaučiu pagarbą ir dėkingumą, nes jūs rodote pavyzdį kitiems, nesiguodžiate, o saugote istorinę atmintį. Ačiū už tai, kad esame laisvi ir nepriklausomi“, – dėkojo Seimo narys Ričardas Juška ir įteikė Liudo Mažylio atrasto Lietuvos Nepriklausomybės akto kopiją bei su gimtadieniu pasveikino filialo vadovę I. Pažereckienę.
Perduodamas sveikinimus nuo Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovo Gabrieliaus Landsbergio ir partijos skyriaus pirmininko Daivaro Rybakovo Jurbarko r. savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Darius Juodaitis dėkojo už LPKTS narių išlietus tvirtus pamatus, ant kurių dabartinės kartos stato valstybę. Sveikinimo žodį tarė ir Lietuvos laisvės armijos sąjungos pirmininkė Irena Montvydaitė-Giedraitienė.
E. Strončikas perskaitė Europos Parlamento narės Laimos Liucijos Andrikienės sveikinimą, pradėjusios politinę karjerą, kai ją 1990 m. į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą iškėlė Jurbarko politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. LPKTS antro laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanota Irina Pažereckienė ir viena iš Jurbarko filialo steigėjų kraštotyrininkė Regina Kliukienė, o trečio laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“ – rašytoja Ema Šeflerytė-Dovydaitienė.
Darbų nemažėja
LPKTS Jurbarko filialo pirmininkė I. Pažereckienė apdovanojo didelį būrį organizacijos narių. „Norėjome pagerbti pirmuosius įstojusius į šią organizaciją. Ne visi buvo renginyje, bet mes juos pasveikinsime, aplankysime“, – tikina ji.
Pasak I. Pažereckienės, vienas iš svarbiausių organizacijos darbų – rūpintis, lankyti savo likimo brolius ir seseris. Kad nebūtų pamirštas nė vienas. „Padedame savo organizacijos nariams susitvarkyti paramos dokumentus, tačiau labiausiai jiems trūksta bendravimo, pokalbių. Kiekvieną trečiadienį laukiame jų savo būstinėje, pakalbame, atsigeriame arbatos“, – apie mažus kasdienius džiaugsmus pasakoja tremtinių dukra.
I. Pažereckienė gimė tremtyje Tadžikijoje, tačiau jos nepamena – į Lietuvą ją tėveliai parvežė visai mažą. Ji atstovauja savo tėveliams ir visiems, patyrusiems tremties siaubą. Nuo 2014 m. filialui vadovaujanti moteris tikina, kad svarbiausias organizacijos darbas – išlaikyti istorinę atmintį. „Istorija neturi būti užmiršta“, – sako ji. LKPTS Jurbarko filialas nuolat bendradarbiauja su mokyklomis, rengia piešinių, rašinių apie tremtį konkursus. Keičiantis kartoms apie lietuvių tautos išlikimo istoriją reikia priminti vis iš naujo.
Sąjunga bendradarbiauja su šaulių, pėsčiųjų žygius rengiančiomis organizacijomis, savivaldybe. Tremtiniai dėkingi juos remiantiems, padedantiems surengti šventes žmonėms ir organizacijoms. Ir patys stengiasi, kad šventės pavyktų ir darbai vietoje nestovėtų. Pasak I. Pažereckienės, filialo valdyboje yra 10 žmonių, aktyvesnės, stipresnės yra moterys. Pirmosios į pagalbą skuba Ada Baublienė, Adelė Kulikauskienė, Stasė Ambrakaitienė, Elytė Bučinskienė ir Angelina Veniulienė.
„Bendromis pastangomis stengiamės priminti skaudžiausią Lietuvos istorijos laikotarpį. Ne tik tremtiniams buvo blogai. Likę Lietuvoje kentėjo ne mažiau. Pavargę nuo naktinių stribų vizitų ir nepriteklių jie kartais net tikėdavosi būti išvežti. Todėl mus visus vienija skaudi patirtis“, – sako I. Pažereckienė.
Grąžina skolą
Labai vertingas ir prasmingas dovanas jurbarkiečiams – ne tik LPKTS Jurbarko filialui, bet ir visam miestui įteikė E. Strončikas. „Tai mano duoklė Jurbarkui, sąjungai, buvusiems ir esamiems jos nariams. Be jų aš nebūčiau tuo, kuo esu“, – sakė LPKTS valdybos pirmininkės pavaduotojas, pristatydamas savo sukurtą filmą „Kelias iš tremties“ apie LPKTS Jurbarko filialą ir suskaitmenintus organizacijos dokumentus.
Į klubą „Tremtinys“ E. Strončikas įstojo 1989 m. „Mane sugėdino Statybos organizacijos, kuriai vadovavau, darbų vykdytojai Petras Gervylius ir Juozas Mozūraitis. Jie buvo vieni iš klubo steigėjų. Aš tada dar nelabai tikėjau, kad į Lietuvą ateina permainos, bet paragintas aktyviai įsiliejau į klubo veiklą“, – prisimena E. Strončikas.
1949 m. iš Varlaukio geležinkelio stoties į Krasnojarsko kraštą jis buvo išvežtas vos 10 mėnesių su mama ir jos tėvais Jurgaičiais. Tėvą, kuris nuo 1947 m. buvo kalintas Lietuvoje, pamatė tik 1955 m., o dar po metų, jau būdamas antrokas, grįžo į Jurbarką. „40 lietuvių bendruomenėje tremtyje aš buvau mažiausias, todėl man nei maisto, nei meilės netrūko. Ir už tai esu skolingas tremtiniams“, – sako E. Strončikas.
Jurbarke veikusioje organizacijoje, kuri iš klubo 1990 m. tapo LPKTS skyriumi, o nuo 2004 m. filialu, E. Strončikas užėmė įvairias pareigas, kurios davė pradžią darbui dabar 53 filialus jungiančioje LPKTS. Jau aštuonerius metus Vilniuje gyvenantis E. Strončikas vadovaujamus postus organizacijoje užima nuo 2000 m., tačiau ryšių su Jurbarku niekada nenutraukė. „Ir nenutrauksiu“, – žada jurbarkiškis.
Vertingos dovanos
E. Strončikas pusę metų paskyrė kruopščiam ir atsakingam darbui – reikėjo surinkti daugybę medžiagos, atkurti visą 30 metų filialo istoriją, skenuoti nuotraukas ir dokumentus, montuoti filmą. „Žmogui iš šalies tai padaryti būtų buvę sunku, tačiau aš pats visur dalyvavau, tad atkurti istoriją sudėtinga nebuvo.
Filme „Kelias iš tremties“ panaudoti paties E. Strončiko ir kitų organizacijos narių sukaupti dokumentai, nuotraukos. Pusvalandžio trukmės juostoje – LPKTS Jurbarko filialo istorija – nuo įkūrimo 1988 m. lapkritį (įregistruota gruodį) iki šių laikų.
Chronologine tvarka sudėtos nuotraukos liudija organizacijos inicijuotą paminklų, kryžių tremtiniams, politiniams kaliniams, partizanams statymą, mitingų, minėjimų, švenčių gausybę, garbingų svečių Jurbarke priėmimą, filialo narių sveikinimą jubiliejų, sukakčių proga. Išskirta ir plačiai nušviesta politinių kalinių ir tremtinių choro „Versmė“ veikla, priminti organizacijos nariai, kurie buvo renkami į savivaldybės tarybą.
Kadras po kadro nušviečiamas organizacijos narių darbas su jaunimu, patriotinio ugdymo pamokos, jaunųjų šaulių įtraukimas į filialo veiklą, filialo narių aktyvus dalyvavimas respublikiniuose renginiuose, LPKTS veikloje. Priminti visi organizacijos vadovai: Romualdas Staugaitis, Bronius Petraitis, Antanas Kasiulis, Algirdas Genys, Petras Gervylius ir I. Pažereckienė.
Filme prisiminimais dalijasi organizacijos įkūrėjai Steponas Česlovas Stradomskis ir Regina Kliukienė, kad tauta be praeitis – tauta be ateities, primena I. Pažereckienė.
„Filmas – filialo metraštis. Jo kopijas padovanojau muziejui, bibliotekai. Galima ir daugiau kopijų padaryti, rodyti filmą mokyklose. Labai norėčiau, kad viešai būtų prieinami ir visi organizacijos dokumentai. Jie labai įdomūs. Ypač pačių pirmųjų – 1988–1992 metų. Ką su šiais archyvais daryti, spręs filialo vadovybė, nes dokumentuose yra ir asmeninių duomenų“, – sako filmo autorius.
E. Strončikas į skaitmeninę laikmeną sukėlė 2,2 GB duomenų – visų susirinkimų, posėdžių, suvažiavimų protokolus nuo 1988 m. „Tai tikra ir vertingiausia istorija“, tikina jis. Tokią istoriją turi žinoti ir ateities kartos. Tokia ir yra pagrindinė Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos misija – šviesti, priminti, neleisti nugrimzti į užmarštį.
Jūratė STANAITIENĖ
