Penktadienio popietę visuomenei pristatyta knyga „Kęstučio apygardos vadai“. Jurbarko viešosios bibliotekos salė seniai bebuvo tokia sausakimša. Čia rinkosi daugiausia vyresnio amžiaus jurbarkiečiai, krašto istorija besidomintys žmonės, knygoje aprašomų įvykių liudytojai ar herojų giminaičiai. Tarp žiūrovų galima buvo išvysti kariškomis uniformomis vilkinčių žmonių.
Rengė atsakingai
Sausio pradžioje ši knyga buvo pristatyta Kaune, istorinėje Prezidentūroje. Į Jurbarką atvyko leidinio sudarytojas ir straipsnių autorius Antanas Pocius, kraštietis rašytojas, filmų kūrėjas Eugenijus Ignatavičius, muziejininkė dr. Ingrida Jakubavičienė, profesorius, habil. dr. Alfonsas Vaišvila, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondo pirmininkas Jonas Valenčius.
„Jurbarko kraštas išaugino daug laisvės kovotojų, tačiau dabar nedaug kas mena jų vardus. Jų atminimą saugo kryžiai, koplytstulpiai, akmenys. Jie buvo tautos sąžinė – sušaudyta, ešelonais gabenta į lagerius“, – kalbėjo svečius ir knygą pristatydama Jurbarko r. savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistė, kraštotyrininkė Regina Kliukienė. Knygoje publikuojami straipsniai apie labiausiai Lietuvos laisvei nusipelniusius Kęstučio apygardos vadus – Juozą Kasperavičių-Visvydą, Šilą, Petrą Paulaitį-Aidą, Šimkaičių miške suimtą generolą Joną Žemaitį-Vytautą, Juodaičių apylinkėse žuvusį Juozą Čeponį-Tauragį ir kitus partizanus. Straipsnių autoriai, pasiremdami Laisvės kovų liudininkų prisiminimais bei rašytiniais šaltiniais į tautos istorijos dramatiškus puslapius bandė pažvelgti giliau, subtiliau, objektyviau įvertinti tų dienų sudėtingus reiškinius, taip paneigdami sovietinės propagandos paskleistas Lietuvos Laisvės kovų istorijos klastotes.
Nors knygą reikia skaityti, o ne apie ją pasakoti, pasak A. Pociaus, knyga taip pat turi savo istoriją.
Prasidėjus atgimimui A. Pocius drauge su bendražygiais puolė į KGB archyvus ieškoti istorinės tiesos. Deja, greit suprato, kad ten esančiuose dokumentuose užfiksuota kankinimais išgauta tiesa negali būti autentiška. Tikrąją tiesą galėjo papasakoti tik dar gyvi tų laikų liudytojai.
„Pasakojimus reikia ne tik išklausyti, surašyti, patikrinti faktus, bet ir suprasti ir pabandyti perteikti, ką žmogus tuo metu jautė“, – sakė A. Pocius.
Knygos rengėjas, kilęs iš Raseinių rajono, susidomėjo ne tik savo krašto partizanų vadais, jam didžiulį įspūdį paliko ir Jurbarko apylinkių kovotojai. Ypač sužavėjo Petro Paulaičio-Aido asmenybė. Daug medžiagos pateikė vado pusbrolis, knygos pristatyme dalyvavęs Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Jurbarko skyriaus garbės pirmininkas Petras Gervylius ir Aido bendražygis Jonas Žičkus.
„Šviesa“ publikavo A. Pociaus straipsnių ciklą apie P. Paulaitį bei partizanines ginkluoto pasipriešinimo kovas. Po to J. Žičkus kraštotyrininką ragino nenuleisti rankų ir padaryti kažką daugiau.
Tas „daugiau“ ir sugulė į knygą „Kęstučio apygardos vadai“. Kiekvienai asmenybei knygoje skiriamas didžiulis dėmesys, publikuojama daug nuotraukų, dokumentų, laiškų.
„Stengiausi į knygą įdėti kuo daugiau P. Paulaičio laiškų, kurie atskleidžia jo asmenybę“, – susižavėjimo partizaninės kovos ideologu, nė karto prieš priešą nepanaudojusiu ginklo, tačiau tylia kova, pogrindyje rengtais jaunaisiais patriotais, kovai už laisvę skirtų laikraščių redagavimu ir amžinų vertybių – Tėvynės meilės, socialinio teisingumo propagavimu ir kančias už savo pasaulėžiūrą lageriuose iškentusiu pedagogu, partizanu P. Paulaičiu, neslėpė A. Pocius.
Pasak kraštotyrininko, P. Paulaitis vertas paminklo – nors tiek esame jam skolingi, išliksime tik brangindami savo didvyrius.
Nepatogi tiesa
Pasak muziejininkės dr. I. Jakubavičienės, apie tokius didvyrius, kokie aprašyti knygoje, Holivudas kuria puikius filmus, o mes vis dar traukiame jų vardus iš užmaršties ir bandome įrodyti jų svarbą.
„Jei norime suprasti istoriją, turime įjungti širdį, empatiją, ne tik logiką. Sausi faktai, statistika, lankstinukai neatspindi visos tiesos. Tokios knygos atveria plačiai akis. Knyga sudaryta labai profesionaliai, atsakingai. Lietuva išliks tol, kol lietuvių širdyse degs tokia meilė, kokia liepsnojo tų kovotojų širdyse“, – sakė istorikė.
„Ar esate matę gyvų partizanų?“ – publikos klausė rašytojas E. Ignatavičius. Pakilo keletas rankų – dar galime pažiūrėti į juos, atsimenančius sovietų okupacijos siaubą.
Rašytojas kalbėjo apie tautos skilimą – vieni pasuko į kairę, rašė pareiškimus stoti į partiją, tapo KGB darbuotojais, agentais, kiti – patraukė į miškus, pogrindį ir prisimenami kaip miškiniai, žaliukai.
Nors sovietų valdžia skelbė, kad tai paprasčiausi nusikaltėliai, besislepiantys miškuose nuo bausmės, dauguma žinojo tiesą – tai buvo žmonės, kurie niekada neprarado vilties.
Lietuvių ginkluotas pasipriešinimas antrosios sovietinės okupacijos metais – pats dramatiškiausias Lietuvos istorijos laikotarpis. Per Antrąjį pasaulinį karą Raudonajai armijai okupavus Rytų Europos valstybes pavergtosios tautos tikėjo, kad pasibaigus karui ir pasirašius Taikos sutartį, bus įgyvendinti Atlanto chartijos principai ir sovietinė kariuomenė bus priversta pasitraukti iš užgrobtų teritorijų. Deja, iš Vakarų pagalba neatėjo, ir laisvės gynėjai buvo naikinami, tremiami, perrašoma istorija. Istorinė tiesa negali būti užmiršta, reikėjo užpildyti istorinę spragą.
„Aš taip pat buvau nekaltai nuteistas, todėl atsiradus progai norėjosi įgelti komunistams ir taip prisidėti prie pasipriešinimo kovos, nors ir po laiko“, – sakė E. Ignatavičius.
Pasak jo, apie partizanų vadus ir dabar tylima, minimos tik Sausio 13-osios aukos, o juk jos – paskutinis visų pasipriešinimo kovų taškas.
Rašytojo lūpose išsiliejo daugelio partizaninių kovų dalyvių mintys: „Šios kovos buvo juodinamos sovietmečiu. Dabar kovotojai išstumiami užmarštin. Nelįskit viešumon, būkit nematomi! Jie nepatogūs į valdžią sugrįžusiems nomenklatūrininkams. O jei paklaus: kur buvote jūs? Ne tik dirbę KGB, bet ir žudymų dalyviai – išteisinti. Teisingumas neįgyvendintas – sužlugdytas liustracijos įstatymas, teismai virsta komedijomis.“
E. Ignatavičius apgailestavo, kad lietuviai dar nesugebėjo sukurti meninio filmo apie tautos herojus, kai tai sėkmingai padarė lenkai ir latviai, o ir pats dirbdamas televizijoje susidurdavo su požiūriu, kad medžiaga apie laisvės kovų dalyvius – nereikalinga.
„Knyga sudaryta iš aštuonių dalių – kaip avilys, prikimštas medaus, kuris negenda ir kurio užteks kelioms kartoms“, – knygos reikšmę įvardijo rašytojas.
Rašytinis paminklas
Mokslininko žvilgsniu sudėtingą istorinį laikotarpį pabandė įvertinti Mykolo Romerio universiteto profesorius A. Vaišvila.
Pasak profesoriaus, tiesa niekada nerandama greit, ir knyga nebuvo rašoma greit. Laikas – kokybę lemiantis veiksnys. Faktus reikėjo surinkti, patikslinti, apmąstyti. Nustatyti tiesą – mokslo paskirtis, todėl panaudota daug įvairių šaltinių, dirbta atsakingai ir atsargiai.
Atsargiai, nes, pasak profesoriaus, faktas nebūna absoliuti tiesa. Pavyzdžiui, visi žino, kad stribai – blogis, tačiau dokumentai rodo, kad ne vienas stribas slėpė partizanus. Arba – agentai. Iš peržvelgtų 70 bylų tik pora buvo tikrų išdavikų. Riba tarp išteisinimo ir kaltinimo – labai plona.
A. Vaišvila tvirtino, kad ateina naujas etapas, kada reikia rašyti ir prisiminti ne tik pačius partizanus, bet ir jų rėmėjus, ryšininkus. Visi kartu jie buvo tikras tautos pasipriešinimas, nors to niekada nepripažino sovietų valdžia. Pagal to meto įstatymus partizaninio judėjimo dalyviai teisėtai buvo naikinami. Todėl, pasak A. Vaišvilos, negalima laikyti teisėtais įstatymų, primestų stipresniojo.
Aštrumo netrūko ir knygą beveik perskaičiusios Rimgailės Rūtos Gulbinienės kalboje: „Jau du dešimtmečius esame laisvi, o kai kalbama apie partizanus dar išlenda žodis „banditai“. Šunys atskirdavo ir tylėdavo, kai į sodybą ateidavo tikri partizanai. Lodavo tik užklydus apsimetėliams. O mes, žmonės, nesugebame atskirti, kas yra kas.“
Pasak R. R. Gulbinienės, dar protai neaiškūs ir eina sovietmečio tvaikas. Moteris piktinosi Seimo sprendimu neskirti Laisvės premijos Vytautui Lansbergiui ir ragino mylėti žmones, kurie savo gyvenimą pašventė Lietuvos laisvei.
Kaistančias aistras ramino Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro dainavimo studijos atliekamos partizanų dainos bei Danutės Samienės skaitomos eilės.
Skirtų parduoti knygų greit neliko. Žemaičių kultūros draugijos Simono Stanevičiaus bendrijos kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru išleistos knygos tema svarbi daug kam. Jos leidybą nedidele suma parėmė ir Jurbarko r. savivaldybė.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondo pirmininkas J. Valenčius Jurbarko rajone suskaičiavo 29 pasipriešinimo kovų atminimo vietas.
„Jie nepamiršti. Tie 528, kurių pavardės surašytos ant paminklo Jurbarko kapinėse, ir tie 234, įamžinti ant paminklo Vydūno gatvėje“, – sakė J. Valenčius.
„Tai, ką jie padarė, buvo atramos taškas, moralinis pagrindas tiems žmonės, kurie gyveno sovietmečiu, brandino idėjas ir atsiradus galimybėms pakilo į kovą“, – už atvežtą knygą – paminklą ginkluotos pasipriešinimo kovos dalyviams dėkojo Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius.
Jūratė Stanaitienė
