2015 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija gruodžio 16 d. įteikta Gintarui Zareckui – Jurbarko kultūros centro kultūrinių renginių organizatoriui, o gruodžio 28-ąją jis įvertintas ir Jurbarko rajono savivaldybės padėka – už ilgametį kūrybinį darbą ir aktyvią kultūrinę veiklą.
Pernai skirta 20 Kultūros ministerijos premijų. Viena – už aktyvią, kūrybingą veiklą kultūros centruose, ir ji atiteko jurbarkiečiui.
Iškilmingoje ceremonijoje Kultūros ministerijoje apdovanojimą G. Zareckui įteikė ministras Šarūnas Birutis, o sugrįžtant jo laukė kolegos: džiaugėsi ir linkėjo neišsenkančio įkvėpimo ir stiprios sveikatos.
Diplomą Gintaras padėjo šalia kitų – savo darbo kabinete, ant spintos, ir pasinėrė į darbų verpetą.
Jurbarko kultūros centras – pirmoji ir vienintelė G. Zarecko darbovietė, taigi ir jam skirta Kultūros ministerijos premija – už indėlį į Jurbarko kultūrą.
Kai apdovanojimo proga susitikom pokalbio, Gintaras prisiminė, kaip atsidūrė Jurbarke ir buvo priregistruotas (tiesiogine žodžio prasme!) prie kultūros centro taip, kad neiškeitė jo į sostinę. Kalbėjo apie renginius ir žiūrovus, apie įkvepiantį liūdesį, profesinę ligą ir dar nesurežisuotus savo šeimos Naujuosius metus.
Nuspalvina žmonės
Baigiau 1984 m. Klaipėdos fakultetus (iki 1992 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetai, dabar Klaipėdos universitetas – aut. pastaba). Visais laikais Vilnius buvo profesionalaus meno kalvė, o Klaipėda – mėgėjiško. Man Klaipėda patiko. Nors iš pradžių jos nemėgau, ji man buvo pilka, o paskui pradėjo atsirasti spalvų, per metus pasidarė spalvota.
Pats esu iš Šiaulių, o dirbti pradėjau Jurbarke. Po kokių 4-5 metų kvietė dirbti į Lietuvos liaudies kultūros centrą. Būtų tekę išvažiuoti iš Jurbarko, bet neišėjau. Ot, ir neišėjau!
Tuometė Kultūros skyriaus vedėja Liudvika Frejienė ieškodama naujų specialistų atvažiavo į Klaipėdos fakultetus, ėjo per katedras, rinkosi – chorvedžio reikėjo, režisieriaus, renginių organizatoriaus. Bendravo su mumis ir pakvietė. Pirmiausia atvažiavau į praktiką. Pamačiau, kiek čia darbuotojų, koks bendravimas! Užvaražino mane! Galvoju – jei kur važiuosiu, tai tik čia: čia kažkokie kitokie žmonės. Jau buvo praktikų ir Vilniuje, ir kitur, bet Jurbarke žmonės kitokie: visai kitaip šneka, kitaip elgiasi, mąsto – man pasirodė labai prie širdies. O paskui supratau, kad didelis miestas – ne man. Aš pavargstu dideliam mieste.
Įdomūs žmonės, ir kraštas įdomus! Nemunas mane užbūrė – kai pirmą kartą važiuojant nuo Šilinės kalno atsivėrė tas vaizdas – o! Dabar jau to nebematai. Dažniausiai taip ir būna – kai ilgai gyveni toj pačioj vietoj, tarsi nebepastebi, tik atvažiavę gali tą grožį pamatyti.
Ir kolektyvo atmosfera – kažkokia tokia… Dabar jau gal ne taip, gal kitaip – laikai keičiasi, ir žmonės. O gal ir to nebepastebi, gal esi apsipratęs.
Savaitgalių autobusai
Iš pradžių buvo laaabai liūdna. Ateina šeštadienis, esu jaunas ir Jurbarke nieko nepažįstu. Gyvenau rūmuose, čia, net mano pase buvo adresas Dariaus ir Girėno g. 94. Buvau čia priregistruotas! – galbūt vienintelis gyventojas. Ir po šiai dienai – čia mano antrieji namai. Čia ir Paulius gimė.
Turiu tik vieną sūnų. Džiaugiuosi juo – jo mąstymu, kaip jis žiūri į pasaulį, kaip supranta įvykius. Man svarbiau, ne kokią pasirenka profesiją, bet kad būtų geras žmogus. Aišku, iš to pinigų neuždirbsi. Paulius dirba banke, Vilniuje. Pradėjo čia, bet norėjo į miestą – juk visi jauni nori, draugai ten visi.
Ką veikti mažam miestelyje? Dideliam – gyvenimas verda, ten pilna draugų. O čia – ateina penktadienio vakaras, ir miestas ištuštėja. Šeštadienį visur tuščia, sekmadienį – dar tuščiau. Atrodo, kad visi išvažinėjo, nors tada dar nebuvo išvažinėję į užsienį. Galvoju: miesto nepažįstu, nieko nepažįstu, ką man dabar daryti? Bet man labai patiko tas etapas. Aš eidavau į autobusų stotį ir nesirinkdamas sėsdavau į pirmą pamatytą autobusą – vietinį, rajono – daug jų būdavo ir važiuodavo į visas puses. Važiuodavau bet kur – į Girdžius, Juodaičius… Per tą laiką, kol atsirado draugų, pažįstamų, aš visą rajoną pažinau – tiesiog savo įdomumui. Na, o paskui jau prasidėjo…
Esu patenkintas. Dabar nebėra atstumų – už valandos gali būti pasaulio kitam krašte. O gyvenamoji vieta – svarbu, kad būtų tau pačiam gerai. Ir tavo šeimai gerai – tai ir viskas.
Dievinu liūdesį
Kitus vilioja dideli miestai, dėmesys. Kažkada buvo atvažiavusi kažkokia televizija, norėjo nufilmuoti reportažą. Sakau: o aš visai nenoriu. Tai kaip čia, juk visi nori? O aš nenoriu. Aš žinau, ką aš sugebu, ką galiu, ir man visai nereikia, kad galėčiau pasigirti: ar matėt mane per televiziją?
Džiaugiuosi, kai turiu ramų laiką, kai su niekuo nereikia šnekėtis. Po renginių visi klausinėja – kaip pavyko, kaip praėjo, o tu nebenori su niekuo šnekėtis, iš viso nenori šnekėtis, tik pabūti tyliai.
Mano pati maloniausia būsena ir emocija – liūdesys, aš kaifuoju, mėgaujuosi tuo. Tiesiog aš tada galiu galvoti. Ne, negrimztu į depresiją, bet mėgaujuosi ta būsena. Lietus, liūdesys – aš semiuosi iš jo. Kaip miške, kai įkvepi pušis, arba prie jūros. Aš pasikraunu. Dievinu tą būseną. Kažkas gimsta įdomiau. Liūdesys nėra tragedija. Liūdesys yra labai graži būsena – gali su savim pabendrauti, pabūti ir pamąstyti.
Reklama nepadės
Aš neduodu interviu. Na, nebent reikia dėl bendro reikalo.
Na, ką gi čia galima papasakoti? Žmonės patys mato ir patys vertina. Ir nereikia jokios reklamos, nes reklama vertės neparodo. Pvz., pas vieną gydytoją eina, pas kitą – ne. Ir pas mokytojus. Ir nieko nepadės jokia reklama.
Mūsų, kultūros centrų darbuotojų, sistema nėra didelė – visi vienas kitą pažįsta, žino, kas, ką ir kaip dirba. Ir prieš „Sodauto“ jau prisidėdavau prie Klaipėdos Jūros šventės, prie kitų renginių. Paprašo – patalkini, padedi. („Sodauto“ – 2014 m. Lietuvos dainų šventės šokių diena, G. Zareckas buvo jos režisierius – aut. pastaba.)
Pasigendu gylio
Pasidomi, pasižiūri, kas kur vyksta – ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Yra įdomių dalykų! Nors man tos dabartinės masinės televizinės šventės nuėjo į šou. Visur tas pats – tie patys atlikėjai, tos pačios „žvaigždės“… Gal to ir reikia? Juk dabar mes nebegyvenam kaip gyvenom prieš 20 metų – keičiasi žmonės, jų mąstymas, technologijos. Bet aš pasigendu gylio. O būna, kokiame nors nedideliame miestelyje pamatei, išgirdai ką nors – ir liko. Ir prisimeni ilgai: o, ten tai buvo! O čia – nuskambėjo, ir baigėsi…
Daug žmonių nori pigaus dalyko, masinės pop kultūros. Kodėl pas mus į „Domino“ pilnos salės? Čia yra mūsų laikmečio fenomenas. Bet šiam laikmečiui turbūt taip reikia. Dabar yra poreikis praleisti gerai laiką, be jokių pastangų.
Renginys – ne vien tai, kad parašei skelbimą, pakvietei. Yra daug sudedamųjų dalių, kad atsirastų atmosfera, kad būtų grįžtamasis ryšys. Nobelio premiją galima duoti tam, kas sugalvos vertinimo kriterijus. Žmonės dažniausiai vertina: patiko-nepatiko. Jei didesnei daliai patiko, vadinasi, jau į geresnę pusę. Jei įgyvendinai 50 proc. to, ką sugalvojai, irgi jau neblogai. Bet svarbesnis kriterijus, kiek tai turi įtaigos žiūrovui, kiek jis ilgai tai prisimins: galvos, išgyvens tą gražią būseną, kurią patyrė. Tai čia yra didžiausias įvertinimas.
Renginių gal ir per daug. Kas iš to, kad jų daug, o žmonės neateina. Kodėl neateina? Kai kurie dėl to kaltina organizatorių – nesuprantu tos sąsajos. O juk ir du žiūrovai gali būti brangesni už visą minią.
Kai kurios šventės man ir anais laikais buvo gražios, pavyzdžiui, Kovo 8-oji. Moters diena gali būti ir dažniau.
Laikas dabar kitoks, kitokios šventės. Ieškome įdomesnių valstybinių švenčių paminėjimo būdų. Jų turinys nesikeičia, todėl uždavinys – suieškoti naują išraiškos formą. Kaip ir patiekalą – iškepti naudojant tuos pačius ingredientus, bet vis kitokį. Sudėtingas čia reikalas. Tai yra renginių organizatoriaus darbas.
Man norisi, kad valstybinė šventė būtų ceremonija. Kaip ir bažnyčioje – juk ta pati ceremonija, bet žmonės eina. Ir į valstybines šventes ateinantys žmonės turėtų žinoti, kur ir ko eina: ir pareigą atlikti, ir parodyti savo pilietinę poziciją, ir nusilenkti, pagerbti. Ir nereikėtų stebėtis, kad visada tas pats.
Tradiciniai renginiai irgi kasmet tie patys, ir tie patys pavadinimai. Todėl ir tradiciniai, kad kasmet vyksta. Ar galima Venecijos kaukių festivalį pavadinti kitu vardu? Taip ir čia. Jei nebus poreikio, ir tradicinių švenčių nebebus. Dažniausiai tos šventės yra svarbesnės to sambūrio žmonėms – teatro, šokių, dainų. Kada gi jiems susitikti, pabendrauti?
Renginių organizavimas – labai nedėkingas darbas. Triūso įdedi daug, o vienkartinis renginys praėjo – ir viskas. Nei tu pataisysi, nei pasiaiškinsi. Jis praėjo ir daugiau tokio nebebus. Ach, galvoji, tiek triūsei, ir dėl vieno. Bet gal čia ir yra ta įdomybė: tam vienam kartui turi viską padaryti. Todėl man įdomiau tos šventės, kurios yra ne kasmetinės.
Neatsimenu, kada su šeima buvau kokiame renginyje – negaliu sėdėti salėje kaip žiūrovas: man įdomi renginio virtuvė, noriu pažiūrėti iš įvairių rakursų. Arba šventėje kitame mieste – man neįdomu, nes aš ten nedirbu. Jau geriau pačiam daryti šventę. Tai – profesinė liga.
Taip, taip, apie Naujuosius jau kalbamės – norėčiau į Mėnulį nuskristi! Sėdėti ir žiūrėti! Žinoma, su šeima, ir neklausčiau, ar jie to nori.
Šeimos švenčių nerežisuoju, juk ir gydytojas grįžęs namo neoperuoja. Dažniausiai švenčiame ramiai. Pasiilgstu nieko neveikti, tiesiog – nieko neveikti. Pasėdėti ramiai…
Tikiuosi, kad ir šios šventės bus išskirtinės, gražios – kaip visada. Gal net surežisuotos! Nes ką gali žinoti, juk kartais mintis gimsta visai netikėtai.
Danutė Karopčikienė
