„Tėviškės namų“ muziejus – geriausia vieta pažinti Viešvilę tokią, kokia ji buvo iki XX a. vidurio, iki lemtingųjų 1944-ųjų, kai šio miestelio, kaip ir viso Klaipėdos krašto, gyventojams teko palikus savo namus dangintis į kitą pasaulį ir viską pradėti iš pradžių. Viešviliškis gyvenimas liko atsiminimuose, kurie po pusės amžiaus sugrįžo ir kaip brangiausia relikvija saugoma Algimanto Liaudaičio įkurtame muziejuje.
Į „Tėviškės namų” muziejų mokytojos atsiveda mokinius, čia užsuka studentai pasiskolinti medžiagos bakalaurų ir magistrų darbams, O Algimantas Liaudaitis jiems pasakoja kadaise čia gyvenusių žmonių istorijas, jų pačių čia suvežtas ir papasakotas. Nuo vokiečių turistų visuomeniniais pagrindais veikiančio muziejaus įkūrėjas sako kartais norįs net slėptis, kitaip negalėtų dirbti pagrindinio savo darbo. Vasarą vokiečių atvažiuoja daug ir muziejuje jie užsibūna labai ilgai: atidžiai varto knygų lapus ir įdėmiai apžiūrinėja kiekvieną daiktelį, menantį jų pačių, tėvų ar senelių jaunystę.
A. Liaudaičio dėmesys Viešvilės vokiškajai praeičiai susijęs su noru pažinti savo tėvų ir senelių jaunystę. Jo mama Ema Liaudaitienė, mergautine pavarde Treikler, turėjo vokiško kraujo, o močiutė buvo Klaipėdos krašto vokietė. „1944-aisiais močiutė su trim vaikais, kaip ir visi, išėjo iš Viešvilės, trejus metus praleido Vokietijoje ir grįžo į Viešvilę ieškoti savo vyro, mano senelio, kuris buvo prapuolęs per karą. Vokiečių kalbą nuo mažens girdėjau namie – ir močiutė, ir mama kalbėjo vokiškai, nors į tokius, kaip ir į turinčius giminių Vokietijoje, sovietmečiu buvo žiūrima kreivai”, – pasakoja Algimantas.
„Po Nepriklausomybės į Viešvilę ėmė važiuoti daug vokiečių. Viena moteris atvažiavo iš Klaipėdos taksi, sustojo miestelio gale ir ėmė kalbinti žmones vokiškai, jie parodė, kur gyvena mano mama. Kai jos pradėjo šnekėtis, viešnia staiga sušuko: Ema!Čia tu?! Pasirodo, ta viešnia – Kalvelių girininko dukra Irena Hartmann, mano mama jaunystėje pas juos tarnavo”, – prisimena Algimantas tą ypatingą susitikimą. Paskui buvusių viešviliečių po 20-30 šeimų per vasarą atvažiuodavo, apsistodavo Liaudaičių ir jų draugų namuose ir visi atveždavo atsiminimų ir daiktų, tapusių jų dingusio gyvenimo relikvijomis. Kai namie jų prisikaupė daug, A. Liaudaitis, prieš vienuolika metų buvęs Viešvilės seniūnu, sumanė steigti „Tėviškės namų” muziejų.
Daugiau kaip dvidešimt metų vasaroti iš Berlyno į Viešvilę atvažiuodavo Hansas Erhardas von Knoblochas, Riedelsbergo (Ridelkalnio) dvaro savininko palikuonis. Užėmęs aukštas pareigas Berlyno susisiekimo ministerijoje, buvęs AEG firmos generalinis direktorius, dešimtmetį dirbęs Berlyno transporto vyriausiuoju vadovu H. E. von Knoblochas išsaugojo prieraišumą savo jaunystės Viešvilei, kurioje gyveno iki devyniolikos metų. „Jis čia atvažiavo ne iš smalsumo norėdamas pamatyti, kaip atrodo jo jaunystės dvaras, o norėdamas papasakoti apie Viešvilę”, – sako A. Liaudaitis apie žmogų, kuris parašė vokišką 10 tomų „Viešvilės kroniką”, deramą vietą suradusią „Tėviškės namų” muziejuje.
Kronikos I tomą sudaro adresynas – surašyta, kas jo jaunystės laikais gyveno ir kas dabar gyvena visuose namuose. H. E. von Knoblochas aplankė visus namus, šnekėjosi su gyventojais ir A. Liaudaitis, kuriam teko būti ne vieno jaudinančio sugrįžimo į praeitį liudininku, sako, kad viešviliečiai buvusį Ridelkalnio savininką priėmė labai svetingai. Turbūt ne tik dėl lietuviško svetingumo, bet ir todėl, jog matė, kad nei jis, nei kiti iš Vokietijos čia atvykstantieji nesikėsina į namus, kuriuose ir patys viešviliečiai ilgus dešimtmečius gyveno nežinioje, ir tik po Nepriklausomybės, kai įsiteisino nuosavybę, ėmė tvarkytis juose kaip tikri šeimininkai.
Riedelsbergo dvaras sovietmečiu irgi turėjo ne vieną šeimininką – čia buvo įsikūrusi ir invalidų prieglauda, ir siuvykla, ir tik dabar dvare gyvenančios dvi šeimos vėl prikelia tų namų buvusį grožį ir didybę.
XX a. pirmojoje pusėje Riedelsberge, pasak A. Liaudaičio, dabarties masteliais vertinant, klestėjo kaimo turizmo verslas – svečiams buvo įrengta apie 20 kambarių ir siūloma įvairiausių paslaugų ir pramogų: nuo puikaus maitinimo, iki pasivažinėjimo karieta po apylinkes ir linksmų vakarėlių ryškiai iliuminuotoje aikštelėje.
„Tėviškės namų” muziejaus stendai atspindi 1918-1950 m. Viešvilės laikotarpį ir yra vienintelė vieta susipažinti su šio krašto istorija, kuri visą sovietmetį buvo balta dėmė ir patiems viešviliškiams. „Bet tai ne vadovėlinė, ne kur nors perskaityta istorija, o mano išgirstos ar perskaitytos čia gyvenusių žmonių istorijos”, – perspėja A. Liaudaitis.
Nuo Smalininkų per Viešvilę, Pagėgius į Tilžę siauruku dardėdavo traukinukas ir artėdamas prie stotelės garsiai skambindavo varpeliu: „bim bam”, todėl buvo vadinamas bimbelbanu. Viešvilėje buvo trys stotelės – rytinė (tas namas dar išlikęs), centrinė ir vakarinė. Bimbelbanas važiavo lėtai, galėjai išlipti ko nors nusipirkti parduotuvėje ar prisiskinti pievoje gėlių ir įšokti į paskutinį vagonėlį.
Traukiniu žmonės važiavo į Tilžę apsipirkti, nors ir Viešvilėje prieš karą buvo keturiolika parduotuvių – tekstilės, žuvies, kanceliarinių prekių ir kitokių, veikė keturi restoranai su viešbučiais. Prekybininkai buvo žydai.
Iki iškeldinimo Viešvilėje buvo 3,5 tūkstančio gyventojų (dabar Viešvilės seniūnijoje gyvena apie tūkstantį). Dauguma – vokiečiai. Veikė maža lietuvių ir didesnė vokiečių mokyklos. Pastarojoje dirbusi vokietė mokytoja Rhut Neumann, A. Liaudaičiui yra pasakojusi, kad buvo sunku, nes vienoje klasėje mokė skirtingo amžiaus vaikus, bet, svarbiausia, kad nekiltų konfliktas, pavyzdžiui, dėl per pamoką ištarto lietuviško žodžio.
Gatvės pavadinimų neturėjo, tik pagrindinė, kurioje gyveno turtingi vokiečiai, buvo vadinama Pyragsštrase – pyrago gatve, o gatvė, kur dabar Ridelkalnis, ten gyveno lentpjūvės darbininkai, vadinta Brotsende, išvertus iš vokiečių – duonos kriaukšlis. „Lentpjūvė buvo didžiausia ne tik Klaipėdos krašte, bet ir Pabaltijy, joje dirbo apie 500 darbininkų, o mediena ir jos gaminiai buvo eksportuojami – sieliais plukdomi Nemunu. Barakus, kuriuose gyveno darbininkai, ir aš dar prisimenu”, – pasakoja A. Liaudaitis.
Viešvilėje prieš karą buvo aktyvus visuomeninis, kultūrinis, sportinis gyvenimas. „Veikė savanorių gaisrininkų draugija, turėjusi savo uniformas, atributus, tradicijas. Kai pasigirsdavo signalas iš evangelikų liuteronų bažnyčios bokšto, savanoriai skubėdavo gesinti gaisro. Viešvilės futbolininkai nugalėdavo net Mėmelio (Klaipėdos) komandą. Moterų ir vyrų chorai organizuodavo šventes, koncertus. Moterų draugijai priklausančios ponios užsiėmė labdaringa veikla – rengdavo labdaros pietus mokykloje, dvare, namuose. Labdaros tradicija Viešvilėje neatgimė”, – pasakoja muziejaus įkūrėjas.
„Tėviškės namų” muziejus buvo įkurtas Viešvilės seniūnijos pastate, paskui perkeltas į Vaikų globos namus, kurių direktorius yra A. Liaudaitis. Pasak jo, ši vieta muziejui labai tinka – tai vokiečių pastatyti Pagėgių apskrities teismo rūmai. „Čia vyko teismo posėdžiai, čia pat dirbo ir gyveno teisėjai, advokatai, notarai. Bet kalėjimo čia nebuvo, – pabrėžia A. Liaudaitis, – tik kelios laikino sulaikymo kameros, kuriose bausmes atlikdavo ir viešosios tvarkos pažeidėjai. Ir mano senelis buvo čia patekęs. Jis prie parduotuvės lango parėmė dviratį, o ne pastatė prie stovo, ir už ginčijimąsi su pareigūnu buvo areštuotas trim parom”, – pasakoja A. Liaudaitis.
Tvarka tuometinėje Viešvilėje buvo griežta, ją nustatydavo seniūnas – biurgermeisteris. Jis, pavyzdžiui, buvo nustatęs ne tik kuriomis dienomis ir valandomis galima prekiauti didžiulėje Viešvilės gale buvusioje turgavietėje, bet ir kaip turi atrodyti, kuo privalo vilkėti prekiautojai. Kad tvarkos būtų laikomasi, prižiūrėdavo policininkai. Tamsiuoju metų laiku prie kiekvieno namo jo savininkas turėjo pakabinti žibintą ir įžiebti jį nuo dešimtos vakaro iki pirmos valandos nakties.
„Ir tvarka, ir tradicijos, ir pastatai, ir viskas čia buvo vokiška. Lietuvių buvo mažai, jie turėjo prisitaikyti. Lietuviai daugiausia buvo tik darbininkai ir tarnaudavo pas vokiečius”, – sako A. Liaudaitis, jau daug metų studijuojantis Mažosios Lietuvos palikimą, eidamas per Viešvilę jis mato ne tik jos dabartį, bet ir praeitį.
„Viešvilė turi stebuklingą upelį, tekantį ne į Nemuną, bet iš jo. Jei ankstų Velykų rytą pasisemsi jo vandens, nusineši į šv. Mišias, po to parsineši namo, jis įgis stebuklingų galių. Bet niekam nepavykdavę įvykdyti svarbiausios sąlygos – visą tą laiką nepratarti nė žodžio”, – Algimantas pasakoja dar vieną senųjų viešviliečių papasakotą istoriją.
Kiek tų istorijų, prisiminimų, relikvijomis tapusių daiktelių išsaugota ir – koks stebuklas – po nežinios dešimtmečių parvežtų į tėviškės namus, kad toliau čia gyventų ir pasakotų apie nebesugrįšiančią praeitį. Kad pasakotų visiems, nes, pasak A. Liaudaičio, juk negali žmogus nežinoti, kas šioj žemėj gyveno, ir negali jam nerūpėti, kas gyvens, kai ir jo nebebus.
Danutė Karopčikienė
