Po aštuonių mėnesių pertraukos duris lankytojams atvėręs skulptoriaus Vinco Grybo memorialinis muziejus ne tik neatpažįstamai pasikeitė – jo vadovei Rasai Grybaitei pagaliau pavyko įgyvendinti savo senelio svajonę suteikti galimybes gabiam Jurbarko jaunimui mokytis dailės paslapčių.
Vasario 19 d. atnaujintoje ekspozicijų salėje surengtoje projekto „Jurbarko dvaro pastatuose įsikūrusio skulptoriaus V. Grybo muziejaus pritaikymas kultūros ir viešoms reikmėms“ užbaigimo konferencijoje R. Grybaitė neslėpė, kad siekė to nuo pat 1998-ųjų, kai grįžo dirbti į tėviškę. Per įvairius fondus muziejui pavyko pritraukti apie 100 tūkst. Lt kultūriniams projektams įgyvendinti, tačiau infrastruktūrai atnaujinti ir menų namukui įrengti pinigų nė vienas fondas nenorėjo skirti. 2002 m. įvykusi įstaigos reorganizacija muziejų pasmerkė merdėti.
„Bet kuo labiau šis muziejus mirė, tuo labiau norėjome, kad jis gyventų“, – tikino R. Grybaitė, su savo kolege dailininke Gabija Viduolyte sugebėjusi labai greitai muziejų paversti pilnakrauju kultūros centru.
Norvegijos vyriausybės finansinių mechanizmų finansuojamas projektas, kurio vertė 1 mln. 750 tūkst. Lt, leido ne tik atnaujinti ir suremontuoti buvusius dvaro parko pastatus, įvesti į juos šildymą, vandentiekį ir kanalizaciją, bet ir aprūpino muziejų visa naujausia šiuolaikiška įranga – muziejiniais baldais, stiklo stalais ir spintomis, vaizdo ir garso technika, o buvusiame sandėlyje įrengtame menų namuke sudarė visas sąlygas dirbti meno profesionalams ir mėgėjams. „Tokių vitražo ir keramikos krosnių, traukos spintos mums pavydi net Dailės akademijos dėstytojai“, – džiaugėsi R. Grybaitė.
Apie permainas muziejuje pranešusi projektų partneriams Danijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Rasa gavo daugybę sveikinimų, nors ne vienas muziejaus bičiulis išreiškė abejones, ar ji tikrai turėjusi mintyse tą didžiulį, viską keičiantį projektą. Iš laimės švytinti muziejaus vadovė visos V. Grybo giminės – „nuo šaknų iki jauniausiųjų vytelių“ vardu dėkojo visiems, kurie padėjo parengti ir įgyvendinti projektą, suteiksiantį muziejui antrąjį gyvenimą.
Skulptoriaus proanūkių Eglės ir Kristės dainelės – ne vienintelė šios padėkos išraiška. Artimiausiems pagalbininkams Rasa įteikė asmenines dovanėles, o statybininkams, užbaigusiems darbą per didžiausius šalčius, Joana Grybienė numezgė visą dėžę vilnonių kojinių. TŪB „Virmalda” direktorius Virginijus Rabačius tikino, kad niekur kitur jo įmonės darbuotojais niekas nėra taip rūpinęsis, kaip Jurbarke rūpinosi skulptoriaus Vinco Grybo artimieji.
Apie būsimus darbus mintimis pasidalijusi dailininkė G. Viduolytė pasidžiaugė, kad tai, apie ką svajojo V. Grybas, rašydamas savo broliui Juozapui laiškus į Ameriką, tampa realybe. „Atsigręžus atgal, į skulptoriaus palikimą, galima sakyti, kad didžiausią išliekamąją vertę bei prasmę įgavo jo laikas, skirtas kūrybai ir šeimai – menų namukas stovi. Labai norėčiau, kad po jo stogu sutilptų ir dailininkai profesionalai, ir mėgėjai, ir tie, kurie dar tik ieško savo gyvenimo pomėgių“, – tikino dailininkė.
Muziejaus darbuotojos jau aptarė planus rengti kūrybines stovyklas ir įgyvendinti projektus kartu su Danijos Bogensės regiono dailiųjų amatų klubo nariais, Vokietijos Reinfeldeno suaugusiųjų švietimo mokykla, Velso grafystės jaunimu, Švedų–lietuvių draugija. „Pasistengsime, kad visi, kurie įžengs į muziejaus valdas, patikėtų, kad jei yra rojus žemėje, tai jis čia, pas mus“, – tvirtino dailininkė G. Viduolytė.
Praėjusią savaitę suaugusiųjų dailės studijos moterys menų namuke jau liejo gipso formas ir įtemptai rengėsi pirmajam seminarui su dailės akademijos dėstytojais.
Daiva BARTKIENĖ