Penktus metus iš eilės visose Lietuvos apskrityje rengiantis respublikines konkursines liaudies meno parodas Lietuvos liaudies kultūros centras siekia išrinkti geriausius liaudies menininkus, globoti juos ir skatinti, kad šiais sunkiais laikais liaudies menas išliktų gyvas, o menininkai išlaikytų šimtmečiais kurtas tradicijas.
Šį rudenį respublikinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas” norintys dalyvauti Tauragės apskrities tautodailininkai eksponatus vertinti vežė į Jurbarką. Lapkričio 4-6 dienomis juos buvo galima apžiūrėti Jurbarko kultūros centre, o paskutinę parodos dieną konkurso organizatoriai išsakė savo pastabas ir apdovanojo geriausiuosius. Šiemet 43 tautodailininkai demonstravo daugiau kaip 110 kūrinių, todėl komisijai nebuvo lengva išrinkti geriausius, labiausiai vertus liaudies meistro vardo ir „Aukso vainiko” karūnos.
Bene daugiausia eksponatų į parodą pristatė 15 Jurbarko rajono tautodailininkų. Savo kūrinius prestižinėje parodoje eksponavo dailininkės Laimutė Ašmonaitienė, Valė Plienaitienė, mezgėja Dalia Jaramavičienė, kalvis Edmundas Štulas, karpinių paveikslus kurianti jurbarkietė Vida Petraitienė, kryželiu siuvinėjanti Vilija Petrauskienė iš Pavidaujo, drožėjas Juozas Videika, papuošalų kūrėja Irma Svetlauskienė ir kiti tautodailininkai. Konkurso nuostatai leidžia parodon pristatyti pastarųjų penkerių metų vaizduojamojo ir taikomojo meno darbus, geriausiai atspindinčius liaudies meno tradicijas.
Deja, ne viską, kas buvo atvežta parodon, galima vadinti liaudies menu, todėl Lietuvos liaudies kultūros centro ekspertų komisija – LLKC tautodailės poskyrio vyresnioji specialistė Laisvė Ašmonaitienė ir vyriausioji specialistė dr. Alė Počiulpaitė, bei profesionalios menininkės Rasa Grybaitė, Eglė Untulytė ir Daura Giedraitienė netryško džiaugsmu, o po ilgų diskusijų nutarė nesišvaistyti ir apdovanojimais.
Būtent dėl to daugeliui parodoje savo kūrinius eksponavusių tautodailininkų renginio aptarime teko nuryti ne vieną karčią piliulę. Neįvardydami nė vieno konkretaus tautodailininko, komisijos nariai primygtinai patarė jiems pirmiausia domėtis savo krašto tradicijomis, galvoti, ar šiuolaikiški darbai jas atitinka.
„Visi esame saviti, tą savitumą atskleidžiame savo kūryba, bet jei ji nesirems į tai, kas sukrauta paveldo skrynioje, niekam nebūsim įdomūs, net sau”, – pranašavo dr. A. Počiulpaitė, priminusi tautodailininkams, kad svarbu ne tik numegzti staltiesę ar išsiuvinėti paveikslą. Liaudies tradicijas iš kartos į kartą perduoda mūsų kraštui būdingos spalvos, raštai, ornamentai. Verpsčių lietuviai niekada nekabindavo ant sienų, ir nors mes tai darom, gaminant reikėtų išsaugoti natūralų jos dydį. Lietuvių skulptūrai visuomet buvo būdingas santūrumas, po juo slėpdavosi profesionalumas, dėl to skulptoriams, susižavėjusiems šiuolaikiškumu, buvo patariama atsisakyti paviršutiniškumo, o visiems be išimties – atkreipti dėmesį į technologijas, amato paslaptis.
Menininkė D. Giedraitienė sakė, kad improvizuoti nėra blogai, tačiau kiekvienas, ketinantis dalyvauti parodoje, pirmiausia turėtų pasidomėti vertinimo kriterijais, pateikti konkursui nuostatus atitinkančius kūrinius. Pasak D. Giedraitienės, laimi tie, kurie domisi liaudies tradicijomis, siekia jas pažinti ir perteikti savo kūryboje.
Ekspertų komisijos pirmininkė L. Ašmonaitienė parodos dalyviams buvo dar griežtesnė. „Kai einat į liaudies dainos konkursą, ar ten traukiat operą? Bet į liaudies meno konkursą kažkodėl atnešat darbus, neturinčius nieko bendro su liaudies menu. Tik gerai išmokę daryti tai, ką darė mūsų protėviai, galite leisti sau improvizuoti”, – sakė L. Ašmonaitienė.
Taikomosios dailės srityje antrąja vieta buvo įvertinta audėja iš Skirsnemunės seniūnijos Adelė Šlyterienė, parodoje eksponavusi savo austas lovatieses. Kryždirbystės srityje antrąją vietą komisija paskyrė šilališkiui Klemensui Lovčikui. Vienintelės vaizduojamosios dailės srityje komisija skyrė dvi pirmąsias vietas. Antroji vieta atiteko tapytojai Laimutei Ašmonaitienei, pirmoji – medžio drožėjui Juozui Videikai.
Jurbarkuose gyvenantis tautodailininkas J. Videika parodon atvežė ciklą kūrinių – šv. Izidoriaus, šv. Agotos, šv. Roko, šv. Pranciškaus, šv. Kazimiero medžio skulptūras. Tai ne paprasti, daugelio tautodailininkų kuriami rūpintojėliai, o medyje įamžinti pasakojimai apie kaimo buitį ir būtį. Ypač išraiškinga šv. Izidorius skulptūra – jis pavaizduotas besimeldžiantis lauke, kurį aria jaučių porą į jungą pasikinkęs angelas. Šie kūriniai sausio pradžioje bus eksponuojami respublikinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas”, kuri per Tris Karalius vyks Kėdainiuose.
Daiva BARTKIENĖ
