Nors Lietuva – ne karalystė, karalienių yra ir mūsų krašte. Ar patikėsite, kad ne viena jų vaikšto Jurbarko ir Smalininkų gatvėmis? Ir aš netikėjau, kol jų nesutikau. Tai – DAINŲ KARALIENĖS Vytautė Zakarauskaitė, Jonė Adomavičiūtė, Elzė Gražulevičiūtė ir Monika Nausėdaitė bei jas išugdžiusi vaikų folkloro kolektyvo „Pasagėlė” vadovė Aušra Mičulė. Išklausinėjau jų, kaip tampama karalienėmis, ir Jums pasakoju.
Vilkijos miestelyje, Kauno rajone, yra toks Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus, o jame spalio 9 dieną vyko Dainų konkursas. Ne bet kokių dainų, o senoviškų, kurias Veliuonos ir Vilkijos apylinkėse žmonės daugiau kaip prieš 150 metų (oho!) dainavo, o Antanas Juška jas užrašė ir kartu su broliu Jonu į knygas sudėjo. Todėl ir mes dabar žinome, kokios dainos anuomet Lietuvoje skambėjo, ir patys galime jas dainuoti. Ir dainuojam – vaikų folkloro ansamblio „Pasagėlė” repertuare ne viena brolių Juškų daina. Bet, žinoma, tai tik aguonos grūdelis, nes žymieji tautosakininkai užrašė per 7000, o paskelbė apie 3000 dainų tekstų.
„Pasagėlės” vadovė Aušra Mičulė pasakojo, kad pirmąjį konkursą, kuriame buvo renkama Dainų karalienė, surengė pats Antanas Juška 1862 metais. Sutaupęs pinigų rengėjas nupirko prizą karalienei – bajorišką šilko skarą, auksu siuvinėtą. Dainininkių buvo labai daug – iš 39 kaimų išrinko po vieną geriausią, o iš jų – Dainų karalienę. Karalienės rinkimuose buvo kelios sąlygos: reikėjo mokėti daug dainų, turėti ilgas kasas ir mokėti gardžius, bet pigius valgius patiekti.
Visos tos sąlygos buvo ir šių metų konkurse, bet mūsų mergaitės tapo tik Dainų karalienėmis, o ilgiausių kasų ir skaniausių valgių prizai atiteko kitoms.
„Pasagėlės” mergaitės dainavo A. Juškos užrašytas karines-istorines dainas. Dainų karalienės Vytautė Zakarauskaitė ir Jonė Adomavičiūtė bei antros vietos laimėtojos Elzė Gražulevičiūtė ir Monika Nausėdaitė tvirtino, kad dainos apie karą, apie bernelio, išeinančio į karužę, atsisveikinimą su artimaisiais graudžios ir liūdnos, tačiau dainuoti jas nesunku. Kur gi bus sunku, kai dainavimas – maloniausias pomėgis.
Tačiau mergaičių mokytoja Aušra atkartojo žymaus folkloro atlikėjo, Muzikos akademijos dėstytojo Evaldo Vyčino žodžius, pasakytus jaunosioms dainininkėms, kad Juškų dainų užrašyti tik žodžiai ir gaidos, garso įrašų nėra – kas žino, kaip jas dainuodavo prieš šimtą ar du metų. Tenka įsivaizduoti, kad sėdat į laiko mašiną ir nusikeliat į tolimą praeitį.
A. ir J. Juškų dainose gausu senų, jau nebevartojamų žodžių, jos labai ilgos, nes pasakoja istorijas. Pasak vadovės Aušros, senais laikais žmonės nedainavo šiaip sau, kiekviena daina turėjo gilią prasmę, kiekvienoje užkoduota daugybė dalykų, o kad juos suprastum, turi daug išmanyti. Išmanymas ateina ir bedainuojant, juk broliai Juškos užrašinėjo dainas ne todėl, kad jos knygose gulėtų, o kad skambėtų ir po šimtų metų.
Vytautė, Jonė, Elzė ir Monika iš konkurso Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje parsivežė po diplomą, kuriame parašyta, kad jos yra Dainų karalienės. Vytautė žadėjo savąjį įsirėminti ir ant sienos pakabinti, kitos pasidėjo šalia kitų diplomų, už įvairius pasiekimus gautų, nes karalienės talentingos ne tik dainų srityje.
Nors nei su karūnomis, nei su šilko skaromis mūsiškės Dainų karalienės nevaikšto ir nosių neriečia, jos labai džiaugiasi karalienėmis pripažintos. O vakarais vėl eina į repeticijas, nes šis konkursas – juk ne paskutinis. Iki kito Vytautė, Jonė, Elzė ir Monika pasiryžo ne tik naujų dainų išmokti, bet ir kasas užsiauginti bei gardžių valgių privirti.
Smalsutis
