Plačiai atsivėrė Vadžgirio bibliotekos durys ir… pribiro tarsi iš ankšties „šebukų” – pilna sauja . Daugiau – net dvi saujos, nes Vadžgiryje „šebukų” jau septyniolika. Po pamokų mokykloje jie ateina repetuoti į biblioteką.
O gal nežinote, kas yra šebukai?
„Vakar valgiau labai skanią šebukų sriubą”, – sako Alma. Šebukais Vadžgirio krašte vadinamos pupelės! Dabar jau žinosite.
Bet į biblioteką, žinoma, ne pupelės atėjo, o dainuojantys, grojantys ir šokantys Vadžgirio vaikai – folkloro ansamblis „Šebukai”. Pavadinimą pasiūlė Ievos ir Almanto mama – labai gerai padarė, nes nebegresia užmarštis tokiam gražiam ir skambiam žodžiui. Šebukai!
„Šebukams” vadovauja Lina Lukošienė. Ką ten vadovauja? Gal tik valdiškuose popieriuose taip parašyta, o vaikai sako: „teta Lina”, kuri gražių dainelių ir šokių moko, pati dainuoja ir groja kartu su vaikais, po koncertus ir šventes vežioja. Teta Lina pasakoja, kad muzikuoti vaikai pradėjo prieš trejetą metų. Tuomet „šebukai” buvo keturi: Ieva, Gintarė, Alma ir Monika. Vėliau prisidėjo Almantas, Eimantė ir Emilija. Ansambliečių skaičius priklauso nuo… automobilio, kad visi tilptų važiuoti į gastroles. Anksčiau buvo tik vadovės automobilis, o dabar – dar ir autobusas, tad „šebukų” jau septyniolika.
„Šauni kompanija”, – sako Eimantė. Sutinku, šauni! Linksmi, šnekūs, gal net kiek padykę tie „šebukai”: ir mažiausieji – šešiametė Rugilė, kuri jau moka daug dainų, ir penkiametis Arnas, dainuojantis „Kiaulę grikiuos” – ir vyriausioji Eimantė, kuri per koncertus vilki vadovės tetos Linos tautinį kostiumą. Trečiokė Goda papasakojo, kad dainelių išmokti visai nesunku: „Dainuoji kartu su vadove ir išmoksti.” Ir šokti smagu – Emilija šoka su Alma, Rugilė su Arnu, bet dažniausiai šoka visi ratu. Laura ir šoka, ir dainuoja. O kai visi šoka, dainuoja Goda ir Eimantė.
O kokie muzikantai tie „šebukai”! Mergaites – Emiliją, Viktoriją, Gintarę, Silviją, Ignę – vadovė moko groti kanklėmis. Augustė ne tik kankliuoja, bet ir pučia lūpinę armonikėlę, o Ieva muzikos mokykloje mokosi groti smuiku. Austėja muša būgną (jam turbūt skauda?), Alma groja dūdele.
Kontrabosu – tokiu storu aukštai laibą galvą iškėlusiu instrumentu – groja Monika, nedidukė dar panelytė. Nelengva jai. „Nesunku, jis tuščiaviduris”, – prieštarauja muzikantė ir dar paaiškina, kad stygos to didžiojo instrumento – iš kiaulės žarnų. Monika žino, nes tas stygas daro jos mamytė – ansamblio vadovė.
Almantas groja armonika ir patinka visoms ansamblio mergaitėms (turėčiau išmokti groti, tuomet tikrai sužavėčiau Smalsutę, juk mergaitėms patinka muzikantai). Almantas moka groti ir lūpine armonikėle. Dar bandūrėliais – mažyčiu keistu instrumentu, kurį pučiant, pasak Almanto, svaigsta galva. „Mes svaiginamės juo grodami”, – kvatoja vaikai.
Kai „Šebukai” daug ką papasakojo (žinoma, dar ne viską), kai buvo nufotografuoti (nuotraukoje nėra Ignės, kuri tą dieną apsirgo, ir Juliaus, nes jis ruošiasi egzaminams), išbildėjo lauk – vis taip pat linksmai ir garsiai. Tik Alma ir Emilija dar pasiliko ir kūrė vasaros stovyklos planus. Pernai „Šebukai” ir jų draugai jurbarkiškė „Pasagėlė” stovyklavo Mikutynėje – sodyboje netoli Vadžgirio. „Šiemet važiuosim savaitei – tai planų planelių!” – sakė mergaitės ir toliau kuždėjosi apie ateinančios vasaros malonumus.
Smalsutis
